Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį

(Tęsinys. Pradžia Nr. 50)

Salomėja Nėris 1928 metais

Juk kiekvienas jaunas žmogus yra erotinė būtybė, ilgisi meilės ir ją vie­nokiu ar kitokiu būdu pergyvena ir dar neturėdamas konkretaus meilės objekto. Tokia būsena dar natūralesnė kūrybos žmonėms, turintiems išlavėjusią vaizduotę, karštesnius ir gaivališkesnius jausmus.

Ir daugelis poetų yra sukūrę stiprių erotinių kūrinių, neturėdami realaus meilės objekto ir nepatirdami realių abipusinės meilės pergyvenimų. Literatūros istorikų ir kritikų bandymai kiekvienam erotiniam eilėraščiui žūtbūt rasti konkretų objektą neretai neturi rimto pagrindo. Jei tokių klaidų daro literatūros istorikai ir kritikai, tai ką jau kalbėti apie eilinius skaitytojus: šie tai jau būtinai braunasi į poeto intymiausiąjį gyvenimą ir žūtbūt kiekvienam erotiniam eilėraščiui „randa" jo „įkvėpėją". Dėl to poetai ir poetės „aplipdomi" masėmis meilužių ir susidaro įspūdis, kad jie visada esti baisūs ir nesuvaldomi donžuanai, paleistuviai, niekuo kitu savo gyvenime neužsiėmę, kaip tik mylėję, gundę, suvedžioję, bėgę iš meilės į meilę, patys kentėję ir kitus privertę pergyventi baisiausias meilės kančias. Tokiu pagrindu ir apie Salomėjos Nėries meiles kuriamos vis naujos ir naujos legendos, kurių daugelis, mano nuomone, yra pramanytos ir į jas kritiškai nepažvelgus gali susidaryti visiškai klaidingas, fantastiškas poetės gyvenimo ir asmenybės vaizdas.

Šiandien biologijos ir psicholo­gijos mokslų yra įrodyta, jog don­žuanais ir donžuanėmis būna tik to­kie žmonės, kurie turi silpną eroti­nę prigimtį, paviršutiniški, be gilių stiprių jausmų.

Jie niekad stipriai neapvaldo sa­vo meilės objekto, jiems erotiniai pergyvenimai nesuteikia stipraus, di­delio džiaugsmo, todėl jie ir blaško­si nuo vieno objekto prie kito. Tokie žmonės ir turi daug „meilių", jie nuolat blaškosi, niekad nesugeba bū­ti ilgesnį laiką ištikimi: jie nepasto­vūs, paviršutiniški, kaip liaudis sako, „paleistuviai". Salomėja Nėris, prie­šingai, buvo stiprios erotinės prigim­ties, gilių ir tyrų jausmų žmogus, skaistaus dorovinio išauklėjimo. Ji­nai ir galėjo drąsiai ir nuoširdžiai dai­nuoti apie erotinį gyvenimą, nes jai nebuvo ko gėdytis, nes jos erotiniai jausmai buvo tyri, sveiki ir stiprūs.

Ji neieškojo erotinių pomėgių, lengvas lėkštas flirtas jai buvo sve­timas dalykas, jinai nenorėjo „su­gundyti", „suvilioti": ji norėjo my­lėti stipriai ir tyrai, nuoširdžiai ir iš­tikimai. Jei ne visiškai tokia krypti­mi vėliau pasuko jos gyvenimas, tai ne ji kalta, bet žiaurios gyvenimo aplinkybės prievarta pastūmėjo ne jos prigimties užsibrėžtu keliu.

1924, 1925, 1926 metais, man at­rodo, jog laimingos, abipusės, stip­rios, konkrečios, realios ir abipusė meilės Salomėjos Nėries gyvenime nebuvo. Buvo daug erotinių svajo­nių, buvo ir „simpatijų" ir artimes­nio draugavimosi pasireiškimų - vi­sa tai žaviai ir šviesiai ir reiškiasi jos ankstyvojoje lyrikoje ir jos dienoraš­tyje. 1925-1926 metais ją beprotiš­kai, bet nelaimingai buvo įsimylė­jęs Juozas Grušas. Ji, nejausdama jam jokios meilės, su juo neflirta­vo, neapsimetinėjo, nežaidė įsimy­lėjėlio jausmais, bet atvirai ir ryš­kiai atmetė jo meilę, jo visokiais bū­dais vengdavo, nesiduodavo net iš universiteto paskaitų jo į namus pa­lydima. Gaivališkas, betarpiškas, la­bai draugiškas jaunuolis, bet netu­rįs nei išorinio blizgesio, nei pom­pastiškų manierų, jai nepatiko.

Nelaimingai įsimylėjęs rašė jai „beprotiškus" laiškus, kuriuos jinai, vadovaudamasi savo tiesumu, atro­do, bus sunaikinusi, nes jų nėra už­silikę jos archyve. Kartą juodu pir­mą ir paskutinį kartą pasibučiavo ir visiškai išsiskyrė. Poetė šiai meilei parašė eilėraštį „Elgeta", jį dedi­kuodama „J. G. savo nelaiminga meile mane persekiojančiam".

Ilgus metus poetė draugavo su savo kaimynu Juozu Tysliava, drą­siu iki akiplėšiškumo jaunuoliu, lin­kusiu į visokį avantiūrizmą. S. Nė­ris aukštai vertino jo poeziją, juo pa­sitikėjo kaip poetu, net pavedė jam suredaguoti pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Anksti rytą", bet intymiau susidraugauti vengė, kaip žmogaus jo nepateisindavo ir būgštaudavo jo per drąsių pretenzijų.

Gal kiek patikdavo jos „šefas", „Ateities" redaktorius Jonas Gri­nius, didžiai draugiškas, šiek tiek te­atrališkas, doras jaunuolis, sunkiai suvokiąs tyrąjį meną, moralistas li­gi kaulų smegenų, moralistas iš pa­šaukimo, galėjęs būti geru publicis­tu. Apie meilę jis tada negalvojo, tai laikė didele nuodėme.

Sprendžiant iš jos to meto die­noraščio ir jos eilėraščių, ji, atrodo mylėjo kažkokį „šviesųjį karalaitį", kažkokį „galingą arą", su kuriuo ji­nai drauge klausydavo paskaitų ir drauge dirbo literatūrinį darbą. Bet ši meilė buvo tokia nedrąsi, tokia platoniška, nežemiška, gyva, gaiva­liška ir drąsi tik estetiniuose ir emo­ciniuose svajojimuose, giliausiai pa­slėpta jaunos širdies gelmėse, švy-tėjusi tik tyruose, gaivališkuose, erotiniuose eilėraščiuose. Tas „švie­susis karalaitis" kažin, ar aiškiai ži­nojo jos taip mylimas. Tai buvo tyli estetinė, beveik mistinė meilė.

Pamenu, 1925 metų pavasarį fa­kulteto profesorių ir studentų ben­droje iškyloje-gegužinėje, kuri įvyko Kretkampy ar Kačerginėje ar Pajie-syje, mudu kažkaip atsidūrėme vie­nu du miške, tolokai nuo visų kitų žmonių. Buvo šviesi ir svaigi pavasa­rio diena. Danguje nebuvo matyti nė vieno debesėlio. Viskas žaliavo skais­čiu žalumu. Viskas kvepėjo svaiginan­čiais kvapais. Ėjome takeliu tarp šlamančių, pavasariškai pasipuošusių medžių, po kojų žydėjo ir kvepėjo miškinės gėlės, tarp šakų visur čiul­bėjo paukščiai. Ilgai apie daug ką šne­kėjome ir galop priėjome meilės te­mos, šio paslaptingiausio jaunystės apsireiškimo. Aš jos paklausiau, ar ji­nai jau ką nors mylinti. Ji prisipaži­no, kad taip. Tada aš pasiteiravau, ar jos mylimasis tai žino.

- Ne, jis nieko apie tai nežino... - tyliai atsakė poetė.

- Bet kodėl tu jam nieko nepa­sakai? - aš paklausiau.

- O kam to reikia? - atsakė ji man klausimu į mano klausimą.

- Argi galima tikrai mylėti, kai ki­ta pusė nieko nežino apie tavo mei­lę? - stebėdamasis klausiau toliau.

- Tikra ir didelė meilė nereika­linga žodžių, nereikalinga banalių prisipažinimų. Kai širdys kalbasi, lūpos nutyla... - svajingai šnabždė­jo jaunoji poetė.

- Ar tu laiminga tokia meile? Ar tu žinai, kad ir kita širdis tą patį per­gyvena ir tyliai atsakinėja ir tavo šir­dies meilės žodžius? - klausinėjau neatsitraukdamas.

Žavi tyra mergaitė tyliai atsidu­so, kilstelėjo savo saulės spinduliuo­se paskendusią galvutę, pažvelgė savo didelėmis gražiomis akimis ir greitai vėl nuleidusi, tyliai, beveik šnabždančiu, svajingu balsu, tarė:

- Aš laiminga, kad drauge su juo klausau tų pačių paskaitų, kad vaikščioju tais pačiais koridoriais, kuriais jis vaikšto, kad kvėpuoju tuo pačiu oru... Aš laiminga, kad kas­dien matau jo šviesų veidą, jo gar­banotus plaukus, girdžiu jo aidų juoką... Aš laiminga, kad kartkar­tėmis galiu pažvelgti į jo tyras, mė­lynas akis, girdėti jo sidabrinius žo­džius... Aš laiminga...

Visus šiuos gražius žodžius ji pasakė taip tyliai, taip paslaptin­gai ir su tokia gilia melancholija, kad mistiškas šiurpas perėjo visu kūnu... Ir aš nutilau, bijodamas su­drumsti šį paslaptingą, tokį tyrą ir gilų meilės šlamėjimą, rodos, visa gamta nutilo prieš šį paslaptingą meilės virpesį. Rodos, visa tikrovė virto svajinga meilės muzika. Nu­tilo žolė, medžiai ir svajingai ėmė klausytis, ką meilės gelmės gieda. Gėlės šypsojos ir dar svaigiau ėmė kvėpuoti. Kurį laiką ėjome tylėda­mi, nes žodžiai jau nebuvo reika­lingi. Paskui vėl įsijungėme į ben­drus iškylos žaidimus, į visuotiną ir lėkštą jos klegesį.

1925 metais S. Nėris buvo pa­kviesta „Ateities" žurnalo redakci­jos nariu redaguoti grožinės litera­tūros skyrių. Šio žurnalo redaktoriu­mi pirmą pusmetį buvo istoriją stu­dijuojantis Juozas Mičiulis, o moks­lo metams pasibaigus juo buvo iš­rinktas lietuvių literatūrą studijuo­jantis Jonas Grinius. Moksleiviai be­veik iš visų gimnazijų žurnalui siųs­davo savo pirmuosius literatūrinius bandymus. SalomėjaNėris visus juos akylai perskaitydavo, kruopščiai at­rinkdavo spausdintinus, juos patai­sydavo ir suredaguodavo. Kai ku­riems jaunučiams literatams ir raštu atsakinėdavo, negailėdavo savo lite­ratūrinių patarimų. Kitiems duoda­vo trumpus ir viešus atsakus pačia­me žurnale, jo paskutiniame pusla­pyje. Tai buvo atsakingas darbas.

Iš masės chaotiškų rankraščių, neprityrusios rankos bandymų, pir­mųjų kūrybos švystelėjimų reikėda­vo atrinkti „deimančiukus" ir juos paruošti spaudai. Nuo jos sprendi­mo pareidavo tų jaunų literatų kū­rybinio pašaukimo klausimas. Poetė uoliai šį darbą dirbo, neretai persi­dirbdavo ir kartais nusiskųsdavo jo sunkumu. Aš tuo metu buvau kai­mo jaunimui skiriamo žurnalo „Pa­vasaris" redaktoriumi ir turėjau dar daugiau redakcinio darbo, kuris at­imdavo daug laiko ir energijos.

Abu dėl to nusiskųsdavome ir pasiguosdavome. Bet tai buvo mud­viejų pragyvenimo šaltinis. Ji už tai iš Ateitininkų savišalpos fondo gau­davo stipendiją, o aš gaudavau ne­reguliariai išmokamą algą.

Kartais pasikeisdavome savo li­teratūriniais kūrinėliais: aš išspaus­dindavau jos eilėraščius „Pavasary­je", o jinai kai ką iš mano kūrybos išspausdindavo „Ateityje". Aš tada su savo ideologiniais išstojimais bu­vau išėjęs j viešumą. 1925 m. pava­sarį „Ateityje" paskelbiau daug triukšmo sukėlusį straipsnį „Krikš­čioniško Renesanso epocha", kur kalbėjau apie katalikiškos jaunuo­menės ir krikščioniškos pasaulėžiū­ros krizę, siūlydamas kurti naują sintezę iš antikinio pasaulio, Rene­sanso ir naujausiųjų moderninės kultūros ieškojimų, o krikščionybę nuvalyti nuo viduramžiškumo, dirb­tinio asketizmo, konservatizmo ir dogmatizmo. Kilo triukšmas, grėsė ateitininkų skilimas. Salomėja Nė­ris simpatizavo šioms naujoms ten­dencijoms, vėliau pramintoms ne-okatolicizmu, bet jų prasmės giliau nepajautė, didžiausią savo dėmesį buvo sutelkusi į literatūrines studi­jas, į savo poetinę kūrybą ir esteti­nius erotinius svajojimus.

Žavėdamasi skaitydavo Maironį, Liudą Girą, V. Mykolaitį-Putiną, Ba­lį Sruogą ir Kazį Binkį, mokėsi iš jų poezijos meno, kartais pasiduodavo jų, tai vieno, tai kito įtakai, bet visada rasdavo savo emocinių pergyvenimų ir poetinės jų išraiškos būdų ir formų. Artimiausi mudviejų draugavimo me­tai buvo 1924 ir 1925 metai, kada abu buvome laisvi kaip vėjas ir švieži kaip pirmasis gyvenimo pavasaris. Mud­viejų kolega Jonas Grinius kartais juokaudavo, kad jos eilėraščiai „Pa­vasario svaigulys" ir „Kad tu bū­tum..." išreiškia mudviejų draugavi­mo turinį. O aš atsimokėdamas įtari-nėjau, kad ji neabejinga Jonui Gri­niui, šiam moralistui iki kaulo sme­genų, truputį teatrališkam, iš litera­tūros ir meno reikalaujančiam mora­linių tendencijų, bet šiaip labai drau­giškam ir maloniam kolegai.

1925-1926 mokslo metais mud­viejų bendravimas nebebuvo taip artimas. Aš ruošiaus baigti univer­sitetą, turėjau per vienerius metus išlaikyti apie trisdešimt egzaminų, parašyti filosofijos licenciatui gauti mokslo darbą „Kanto praktinė fi­losofija ir jos vertė". Dėl savo mi­nėto straipsnio „Krikščioniškojo Renesanso epocha" buvau apsup­tas nelabai draugiškos, įtarinėjan­čios, o dalinai ir priešiškos, agresy­vios atmosferos. „Pavasario" reda­gavimas atimdavo daug laiko ir energijos ir buvo tapęs sunkia sle­giančia našta. Aš visą laiką ir inte-lektuališkai, ir morališkai bei fiziš­kai jausdavausi pavargęs, persidir­bęs, tas tolino mane nuo poezijos ir nuo gaivališko emocinio gyveni­mo. Lioviaus rašęs poezijos proza kūrinėlius ir mažiau laiko beturė­jau lankyti žavią poetę.

Tuo metu universitete veikė stu­dentų literatų ir menininkų korpo­racija „Šatrija", kurios garbės pir­mininku buvo prof. V. Mykolaitis-Putinas. Jai priklausė ir Salomėja Nėris, kaip ir daugelis kitų jos drau­gių. Ją turiu čia paminėti, nes jos atmosferoje vystėsi ir brendo S. Nė­ries poetinis talentas.

Jos susirinkimai būdavo gana dažni, juose, dažnai prie kavos, teš­lainių ir pyragaičių, būdavo skaito­mi studentų literatų literatūriniai bandymai, kritiškai aptariami ir svarstomi literatūriniai ir meniniai klausimai. Juose buvo klausomasi ir muzikos. S. Nėris drauge su kitais čia irgi skaitydavo savo eilėraščius ir ak­tyviai dalyvaudavo diskusijose. Iš vy­resniųjų, be jau minėto V. Mykolai­čio-Putino, šios korporacijos susirin­kimuose lankydavos Liudas Gira, prof. J. Eretas ir prof. S. Šalkauskis. Korporacijos estetinė atmosfera to­li gražu nebuvo vienalytė, ir joje reiš­kėsi įvairios tendencijos. Štai V. My­kolaitis-Putinas, susitelkęs, susimąs­tęs ir, rodos, užsisvajojęs, akcentuo­davo ir dėstydavo jo estetiką, pabrėž­damas tylos, tvardomų jausmų ir su-simbolintų minčių reikšmę. Liudas Giras akcentuodavo impresionizmą ir momento įspūdžių įamžinimo es­tetiką ir su radzikauskišku autorite­tu analizuodavo ir vertindavo skai­tomus kūrinius.

Juozas Eretas keldavo platoniš­kųjų amžinųjų idėjų reikšmę ir jau­nuosius literatus iškalbingai ir pato-siškai ragindavo niekad nepamiršti katalikiškosios propagandos reikalų.

© 2008 „XXI amžius“