Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Salomėją Nėrį

(Tęsinys. Pradžia Nr. 50, 52)

Filosofas Stasys Šalkauskis, sau­sas, sudvasėjęs, virtęs beveik ne šios žemės skeletu, dėstė intelektualis-tinę ir racionalistinę ir akademinę estetiką: jam kiekviena gaivališka kūryba buvo demoniškas skandalas; pagal jį viskas turėjo būti proto kon­troliuojama, racionaliai apskaičiuo­jama ir su akademišku skoniu „api­pavidalinama".

Patys studentai, korporacijos nariai irgi turėjo savo individua­lias tendencijas. Salomėja Nėris linko į neoromantizmą ir impre­sionizmą, jos vėliau išsivysčiusios realistinės kūrybos pradų tada bu­vo tik kuklios ir nesąmoningos užuomazgos. Juozas Grušas ir Juozas Paukštelis aiškiai buvo pa­linkę į realistinį meną ir rašinėjo realistinius apsakymus. Jonas Gri­nius ir Juozas Ambrazevičius lai­kėsi jakštiškos moralistinės este­tikos. Ignas Malinauskas kartais paskaitydavo humoristinių futu­ristinių eilėraščių, ilgainiui jis su­sidraugavo su S. Nerimi ir jų drau­giški ryšiai nenutrūko ligi pat vo­kiečių nacistų okupacijos.

Aš buvau korporacijos „L’En-fant terrible", iš kurios visose srity­se buvo galima laukti visokių staig­menų, narys.

Po korporacijos susirinkimų Liudas Gira kartais Salomėją Nėrį, paėmęs už parankės, palydėdavo li­gi studenčių bendrabučio, girdamas jos eilėraščius, žavėdamasis jos gro­žiu ir apiberdamas ją komplimen­tais. S. Nėriai tas patikdavo: ji žings­niuodavo su L. Gira laiminga, šyp­sodama, kaip baltoji chrizantema tamsioje naktyje.

Kartą buvo nutarta korporaci­jos garbės nariu pakviesti Maironį. Šio pakvietimo delegacijos pirmi­ninke buvo paskirta S. Nėris. Vie­ną dieną ši delegacija, S. Nėries va­dovaujama, nuvyko pas garsųjį po­etą į jo namus. Bet Maironis, vos tik išvydęs korporantus, nepasitei­ravęs, kas jie ir kokiu reikalu yra at­vykę, rūsčiai ir neatšaukiamai taręs „Aš studentų baliams aukų nedavi-nėju!", pasiūlė jiems išsinešdinti.

Delegacija suglumo, ir žodžio neištarusi pasišalino, o Maironis tik užtrenkė duris. Maironis labai ne­mėgo davinėti smulkių aukų, jis tei­kė tik stambaus masto aukas, pavyz­džiui, savo lėšomis pastatė religinio meno muziejų. O tada studentai, rengdami savo „balius", pobūvius, bėginėdavo po visą miestą su kvie­timais, iš žinomų žmonių kaulinda­mi aukų savo balių ir savo korpora­cijų veiklos išlaidoms padengti.

Maironiui buvo labai įkyrėję šie jo trukdymai ir aukų rinkinė-jimai, ir jis, šią „Šatrijos" korpo­racijos delegaciją palaikęs balinių aukų rinkėjais, išvijo pro duris. Taip mūsų jaunoji poetė nesusipa­žino su didžiausiu tada poetu, o Maironis netapo „Šatrijos" korporacijos garbės nariu.

Čia tenka dar stabtelėti ties gal pirmuoju S. Nėries gyvenimo tra­gišku įvykiu, kuris turėjo įtakos ir jos poetinei kūrybai, ir jos pažiūrų evoliucijai. Tai jos neilgas, bet ne­laimingas susidraugavimas su savo vokiečių kalbos ir literatūros pro­fesoriumi J. Eretu. J. Eretas, vokiš­kas šveicarietis, susidraugavęs su jo tėvynėje studijavusiais lietuviais studentais, baigęs ten mokslus, įsi­jungė į Lietuvos atstatymą. Jis bu­vo pirmuoju Lietuvos spaudos ir in­formacijos agentūros „Elta" direk­toriumi, tapo dideliu lietuvių kata­likų veikėju, vokiečių kalba parašė Lietuvos istoriją, tapo Filosofijos fakulteto vokiečių kalbos ir litera­tūros profesoriumi. Tai buvo triukš­mingas katalikų veikėjas, nedaug turįs laiko rengtis universiteto pa­skaitom, bet savo nepasiruošimą puikiai mokėjo pakeisti oratoriška retorika, jaudinančia patetika ir pompastišku patosu.

S. Nėris dėl savo jaunatviško ne­patyrimo, dėl savo nerealistinio iš­auklėjimo nesugebėjo įžiūrėti šios retorikos dirbtinumo ir vis labiau juo žavėjosi. Draugavimasis prasi­dėjo dar 1926 metais rudenį. Jis ją pakviesdavo į kiną, nusivesdavo į „Metropolio" restoraną muzikos paklausyti.

Jis mėgo muziką ir kartkartė­mis, užuot skaitęs paskaitas, į uni­versiteto auditoriją atsigabendavo gramofoną, demonstruodavo dau­giausiai Bethoveno simfonijas ir jas patetiškai aiškindavo. S. Nėris irgi mėgo muziką ir J. Ereto pagal­ba Bethoveną pamėgo visam gyve­nimui. Išoriškai buvo gražus, bet dirbtinių manierų ir pompastiško mandagumo. S. Nėriai tai tiko, ji, tokia nuoširdi ir natūrali, nebuvo suradusi būdų šifruoti kaukėto gy­venimo. J. Eretas buvo sulietuvė­jęs ir vedęs labai paprastą, bet ra­mią ir geros širdies studentę Jokai-tytę, artimą milijonierių Vailokai­čių giminaitę.

S. Nėries draugavimasis 1927 metais tapo dar artimesnis. Šių me­tų vasarą jis ją pasikvietė į Palangą, surado jaukų kambarėlį. Jo žmona verkė, skundėsi savo pažįstamiems. Brendo viešas skandalas, ir galop buvo padaryta griežta katalikų in­tervencija. Kartą Filosofijos fakul­teto dekanas prof. P. Kuraitis, At­eitininkų vyriausias vadas prof. S. Šalkauskis ir Pavasario sąjungos atstovė O. Labanauskaitė apsilan­kė pas prof. J. Eretą, atvirai jam iš­aiškino jo draugavimosi su S. Neri­mi skandališkumą ir pasiūlė arba vi­siškai nutraukti ryšius su poete, ar­ba pasitraukti iš Filosofijos fakul­teto ir visų katalikiškųjų organiza­cijų. J. Eretas pareiškė, jog Fakul­tetas ir katalikų organizacijos jam brangesnės už Salomėją Nėrį ir kad jis sutinka su ja nutraukti draugys­tės ryšius. Taip ir buvo padaryta. Bet S. Nėriai tai virto skausminga tra­gedija, kuri atrodo ryškiai užfiksuo­ta jos dienorašty (1927. VII. 15): „Aš nelaimingiausia motina pasau­ly. Mano kūdikis - skausmas, ku­riam nevalia savo tėvo pavardės ne­šioti... Apvylė mane svajonės, nu­vedė į tolimus aukščius. Bet aš že­mės vaikas ir nukritau žemėn skau­džiai sužeista. Svajonės nuskrido ki­tų žavėti ir apvilti. Svajonė buvo graži pasaka ir puošė mano gyveni­mą žvaigždėta ateitimi. Dabar ji man bjauri apgaulė ir aš netikiu ja... Tu buvai žaibas mano nakty. Blyks­telėjai - užgesai, ir naktis dar tam­sesnė paliko..."

Dabar jai nebemielas tapo gy­venimas. Visur jai ėmė vaidentis ap­gaulė ir melas. Poetė nūnai neten­ka savo jauntaviško naivumo. Ji pa­sidarė kenčianti, bet maištaujanti moteris. Senieji idealistinės pasau­lėžiūros pagrindai ima svyruoti. Ji ima pastebėti savo nerealistinio auklėjimo vienašališkumą.

Jinai pradeda giliau įsižiūrėti į buržuazinio ir klerikalinio gyve­nimo trūkumus, ima jų neapkęs­ti. Jos lyrikoje ima rodytis neapy­kantos neteisybei ir melui, švys­čioti maištavimo ir grasinimo šū­kiai. Bet praeis dar keleri metai, kol jinai, nuolat svyruodama, gai­vališkai blaškydamasi, skausmin­gai nutrauks ryšius su buržuaziniu pasauliu, vis dar į jį žvalgydama­si, jo baimindamasi.

Prie šių tragiškų įvykių aš il­giau nesustoju, nes nuo 1926 me­tų, baigęs Lietuvos universitetą, buvau išvykęs į Paryžių ir ligi 1929 metų pabaigos studijavau Sorbo-nos universitete. Taigi, šių įvykių metu aš nebuvau šalia jos ir apie juos sužinojau tik žymiai vėliau, jau grįžęs į Lietuvą. 1926-1929 metais tik kartkartėmis pasikeis-davome laiškais, kuriuose ji nie­kada neužsiminė apie ją ištikusią tragediją. Kartą jinai voke man at­siuntė vieną dolerį ir paprašė jai atsiųsti ką nors iš prancūzų mo­terų poezijos. Tuo metu didžiau­sia prancūzų moterų poetė buvo Anne de Noailles, buvusių Bizan­tijos imperatorių Paleologų pali-kuonė. Šios poetės porą poezijos rinkinių aš jai ir pasiunčiau.

S. Nėriai jos poezija nelabai pa­tiko ir prašė atsiųsti kitų poetų kū­rinių. Aš jai dar pasiunčiau vieną ki­tą prancūzų poezijos knygą. Bet prancūzų poezija ji nesusižavėjo ir į ją žiūrėjo abejingai. Labiausiai jai patikdavo vokiečių ir šveicariečių poetai - Gėtė, Heinė, Nyčė, K. F. Majeris, G. Kelleris, H. Leitheldas ir kiti. Gal tai atsitiko ir todėl, kad jinai tobulai buvo išmokusi vokie­čių kalbą ir galėjo pajusti visą vo­kiečių lyrikos grožį, be to, buvo ge­rai susipažinusi ir su vokiečių lite­ratūros istorija.

1929 metų vasarą aš, baigęs Pa­ryžiaus Sorbonos universitete savo literatūrines ir filosofines stu­dijas, grįžau j Lietuvą. Apsigyve­nau Kaune, Žemuogių gatvėje. Iš čia tuojau Salomėjai Nėriai para­šiau laišką į Lazdijus, kur ji 1928 metais baigusi Lietuvos universite­tą dirbo vokiečių kalbos mokyto­ja. Laiške pakviečiau atvykus į Kauną būtinai aplankyti mane, nes po trejų metų nesimatymo esąs jos labai pasiilgęs ir norįs apie viską su ja pasišnekėti. Rodos, rugpjū­čio ar rugsėjo mėnesį jinai atvyko į Kauną ir anksti rytą ėjo su mani­mi susitikti. Mudu susitikome Kau­ko gatvėje, einančioje iš apačios į Žaliakalnį. Aš iš tolo pamačiau at­kopiančią merginą, drąsiai ir pasi­tikinčiai žiūrinčią man tiesiai į akis. Aš labai nustebau, šios „nepažįs­tamos" merginos akiplėšiškumu, jos nepažinau ir jos nepasveikinau. Jinai manęs nesulaikė.

Aš nuskubėjau į miestą savais reikalais. Vakare, grįžęs į savo kambarį, radau S. Nėries artimos draugės Angelės Asevičiūtės laiš­kutį, kuriame ji mane tiesiog plū­do, kad nepasisveikinęs su Salomė­ja, kuri vykusi pas mane į butą, rūs­čiai tik žvilgterėjęs ir palikęs ap­stulbusią jaunystės ir mokslo drau­gę. S. Nėris dėl to esanti labai įnir­šusi ir susijaudinusi, ir jei aš norįs su ja pasimatyti, tai galįs atvykti pas ją (A. Asevičiūtę), kur ji esan­ti apsistojusi. Gavęs tokį laišką ir aš susijaudinau. Norėjau tuojau vykti atitaisyti klaidą, bet buvo vė­lus laikas, jau beveik 12 valanda nakties, ir teko palauko ryto. Ryte nuvykau pas A. Asevičiūtę ir abi užtikau namuose. Pasisveikinome, bet Salomėja Nėris buvo be ūpo, vis man priekaištavo už tokį įžei­dimą. Aš irgi ėmiau karščiuotis.

- Salomėja, - sakiau, - argi ne­žinai, kad aš trumparegis ir jei ei­nu dar užsigalvojęs ar kuo nors su­sirūpinęs, tai už poros-trijų metrų jau negaliu pažinti ir labai artimų žmonių.

- Bet aš pas tave skubėjau su tokiu išsiilgimu ir su tokiu būsimo susitikimo džiaugsmu! Aš tau žiū­rėjau tiesiai į akis, aš tau šypsojaus, o tu tik rūsčiai pažvelgei ir laiptais nuėjai žemyn, net skrybėlės nekils­telėjęs!

- Betgi aš tavęs nepažinau! Jei būčiau pažinęs, būčiau griebęs į glėbį!

- Et, vyrais niekada negali pasi­tikėti, jie visada moterį apvils, ap­gaus, jos išsižadės.

Istorijos su prof. Eretu aš tada dar nebuvau girdėjęs ir niekaip ne­galėjau suprasti jos įniršio prieš vi­są vyrų giminę.

- Jei tu turėtum širdį, tai ji tau būtų pasakiusi, kad ne paprasta, ne­pažįstama mergina tiesiai tau žiūri į akis, bet jaunystės draugė! Bet tu neturi širdies, kaip ir kiti vyrai! Aš visą naktį nemiegojau dėl tokio įžei­dimo ir dabar negaliu nusiraminti!

- Atsimink, - aš dar aiškinaus, - kad mudu buvome nesimatę tre­jus metus. Tu gi jau smarkiai esi pa­sikeitusi, iš jaunos mergaitės esi iš­augusi į subrendusią moterį!

- Ak, tu tuo nori pasakyti, kad aš esu jau pasenusi, kad mane jau galima pamiršti, galima nebe­pažinti!

Pastebėjau, kad jos akys jau pil­nos ašarų.

- Kas tau, Salomėja? Kodėl tu taip susijaudinai dėl paprasto nesu­sipratimo?

Poetė nutilo, matyt, ar pavar­go besiginčydama, ar bijojo tiesiog pravirkti. Po valandėlės ėmėme kalbėti ramiau. Bet ji pasiliko liūd­na. Aš įsižiūrėjau į jos veidą. Tik­rai, ji buvo smarkiai pasikeitusi. Veidas nebeturėjo tyro pavasariš­ko šviežumo, judesiuose nebebu­vo to žavaus nerūpestingumo. Ir jos gražiose akyse žvilgėjo kančios pėdsakai. Ji skundėsi, kad nemie­las jai pedagoginis darbas, kad ne­turinti pašaukimo, kad visa ją su­panti ten aplinka jai priešiška, ne­draugiška, šiurkšti, kad Lazdijuo­se jai liūdna, tvanku ir nuobodu. Aš jau nebežinojau, kaip ją guosti, nes ir pats buvau liūdnas, nusivy­lęs ir įniršęs ant viso pasaulio. Aš buvau pakviestas dienraščio „Ry­tas" vyriausiuoju redaktoriumi. Neturėdamas jokių perspektyvų pragyventi iš literatūrinio darbo, sutikau pasiimti tokias pareigas, iš­siderėjęs kai kurias sąlygas.

Aš niekada nebuvau krikščioniu demokratu ir apskritai buvau nu­sprendęs neprisidėti nė prie vienos partijos, visą gyvenimą pasilikti lais­vu žmogumi, nuolat beieškančiu naujos tiesos ir naujo grožio.

„Ryto" leidėjai nusileido, kad mano redaguojamas laikraštis galė­siąs būti nepartiniu katalikų dien­raščiu. Bet man pradėjus jį reda­guoti, nuo pirmos dienos kilo ne­suderinami konfliktai su leidėjais ir artimaisiais „Ryto" bendradarbiais. Kiekvienas mano suredaguotas nu­meris jiems buvo tikras skandalas. Be to, aš pats nesusivokiau tada vy­kusiose partinėse kovose ir nieko apie tai nenorėjau žinoti, aš jas tie­siog ignoravau. Tai palietė ir kitų partijų interesus. Kilo nesusipra­timai po nesusipratimų, konflik­tai po konfliktų, nuo kurių aš bai­siai pavargau, nusikamavau, tie­siog susirgau. Po dviejų mėnesių mane pašalino nuo redaktoriaus pareigų, ir pačioje savarankiško gyvenimo pradžioj buvau išmestas tiesiog į gatvę, be jokių perspek­tyvų kur nors įsikibti.

Būdamas tokioj būklėj, aš ne­daug kuo galėjau poetę paguosti. Man pačiam ne mažiau reikėjo pa­guodos. Abu mudu buvome nelai­mingi, žemė bėgo iš po mudviejų kojų, ir abu nežinojome, ko laiky­tis, kur ieškoti atramos savo nau­jam gyvenimui. Abiem to meto tik­rovė buvo absurdiška, bet realaus kelio į naują gyvenimą nebuvome suradę. Aš savo straipsniuose nuo­lat kalbėjau apie revoliuciją, bet turėjau galvoj ne marksistinę revo­liuciją. Marksistu aš nebuvau. Man vaidenos absoliuti kūrybinė laisvė, siekianti ligi anarchizmo, bet nie­ku būdu ne marksistinė.

© 2008 „XXI amžius“