Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dievo ieškojimas – civilizacijos pagrindas

Mindaugas BUIKA

Susitikime su popiežiumi Benediktu XVI dalyvavo buvę Prancūzijos prezidentai Žiskaras d’Estenas (kairėje) ir Žakas Širakas

Į Bernardinų kolegiją atvykusį Šventąjį Tėvą džiugiai sveikino Paryžiaus gyventojai

Benediktas XVI maloniai bendravo su Prancūzijos vienuolėmis

Popiežiaus susitikimas su Prancūzijos visuomenės elitu

Žiniasklaidoje plačiai komentuojama popiežiaus Benedikto XVI kalba, pasakyta Paryžiuje per jo susitikimą su kultūros ir mokslo pasaulio atstovais. Šventasis Tėvas analizavo tai, kas nuolat primenama katalikiškosios istorijos vadovėliuose: Bažnyčios dvasinis elitas – vienuolijos – buvo prie Europos krikščioniškosios civilizacijos ištakų. Kartu ta kalba buvo ir rimtas iššūkis, nes, kaip žinoma, dabartinėje Europoje dėl pašaukimų stokos vienuolijos, kaip ir jų intelektualinė veikla, yra gerokai susilpnėjusi. Pagaliau tarp Popiežiaus sekuliarizuotų klausytojų – rašytojų, menininkų, akademikų, filosofų, žiniasklaidos vadovų – matyt, nemažai buvo ir tokių, kurie nenori pripažinti mūsų žemyno kultūros krikščioniškųjų šaknų.

Šios prieštaringos situacijos fone minėtas rugsėjo 13 dienos susitikimas su Benediktu XVI, kuriame, be Prancūzijos vyriausybės ir Paryžiaus merijos narių, dalyvavo ir buvę šalies prezidentai Žiskaras d’Estenas ir Žakas Širakas. Susitikimas vyko Bernardinų kolegijoje, kurios lemtis gerai atspindi pastarųjų šimtmečių politinius ir visuomeninius pokyčius. 1247 metais cistersų abato Ejeno de Leksingtono įkurta kolegija buvo svarbus teologinio ir mokslinio ugdymo centras, kuriame mokėsi vienuoliai, vėliau įnešę svarų indėlį į gyvenamojo laikotarpio kultūrinį gyvenimą. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje vykusi Prancūzų revoliucija su būdingais Bažnyčios naikinimo bruožais neaplenkė ir Bernardinų kolegijos. Ji buvo konfiskuota, paversta kalėjimu, vėliau prekių sandėliu, gaisrininkų būstine bei policijos mokyklos internatu.

Buvusio (prieš metus mirusio) Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Žano Mari Liustižė pastangomis Bernardinų kolegijos kompleksas buvo sugrąžintas Bažnyčiai. Po penkerių metų trukusių restauracijos darbų šiame viduramžiais statytame Prancūzijos sostinės pastate įkurtas katalikiškos kultūros centras su biblioteka bei patalpos meno ekspozicijoms, seminarams, muzikos ir kino meno renginiams. Atnaujintos Bernardinų kolegijos inauguracijai rugsėjo 4 dieną vadovavo dabartinis Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Andre Ventrua.

Svarbu pažymėti, kad gerai prancūzų kalbą mokančiam popiežiui Benediktui XVI yra artima Prancūzijos katalikiškosios kultūros, mokslo ir teologijos bendruomenė. Čia jis dažnai lankėsi studijų metais ir vėliau, dalyvaudamas įvairiose konferencijose. Popiežius Benediktas XVI yra prestižinės Prancūzijos moralės ir politikos mokslų akademijos narys. Į šią ribotą skaičių narių turinčią instituciją tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris buvo priimtas 1992 metais, kai mirė Nobelio premijos laureatas akademikas Andrejus Sacharovas.

Praėjusio vizito metu apsilankęs Prancūzijos institute, kuriam priklauso minėta akademija, Šventasis Tėvas patvirtino, kad jo „intelektualinėje kelionėje kontaktas su prancūzų kultūra buvo ypač svarbus“. Jis taip pat pasidžiaugė, kad pirmą kartą per pusketvirto amžiaus laikotarpį pradėtas aktyvus Prancūzijos institutui priklausančių akademijų ir popiežiškųjų akademijų bendradarbiavimas. Tai yra svarbu siekiant išvengti pavojingos dichotomijos, kada „mokslas be sąžinės neša sielai tik žlugimą“. Popiežiaus Benedikto XVI susitikime su prancūzų kultūriniu elitu Bernardinų akademijoje dalyvavo ir sveikinamąjį žodį tarė Prancūzijos instituto kancleris princas Gabrielis de Brolji, kitų akademijų vadovai.

„Giedojimo kultūra“ dvasinėje piligrimystėje

Pradėdamas kalbą ir pabrėžęs, kad nori sutelkti dėmesį į „Vakarų teologijos ir Europos kultūros šaknis“, kaip jas ugdė vienuolijų veikimas, Šventasis Tėvas aiškino, jog tai nėra tik praeities pasaulio istorijos aptarimas, bet ir nuoroda į šiandienos bei ateities aktualumą. Juk ankstyvaisiais viduramžiais, žlungant senovės Romos imperijai, vykstant tautų kraustymuisi ir naujų valstybinių darinių formacijai „vienuolynai buvo tos vietos, kuriose ne tik išliko senosios kultūros turtai, bet ir laipsniškai vystėsi naujoji kultūra“. Ir tai vyko savaime, kadangi pačių vienuolių intelektualumo veikimo intencija buvo ne naujosios kultūros kūrimas ar senosios išsaugojimas, bet „quaerere Deum“ („Dievo ieškojimas“).

Tais laikais, kai atrodė, jog nieko nėra patvaraus ir stabilaus – ar tai neprimena dabartinio mūsų postmodernistinio blaškymosi – vienuoliai siekė rasti, kas yra amžinai vertinga ir tvirta, rasti patį gyvenimą“. Jie buvo tikintys krikščionys, tad tose paieškose gebėjo išskirti Dievo ženklus, kurie atvedė į tiesos kelią. „Šis kelias yra Jo žodis, kuris buvo atskleistas žmonėms Šventųjų Raštų knygose“, – aiškino Benediktas XVI. Taigi, dvasinėje piligrimystėje esminis dalykas yra susieti Dievo troškimą (pranc. Desir de Dieu) su meile žodžiui (amor des letters), kas garantuoja tų ieškojimų sėkmę. Be abejonės, tam reikia išsilavinimo, todėl vienuolynuose kūrėsi bibliotekos ir mokyklos, buvo ugdoma jaunų žmonių erudicija, literatūros ir logikos pažinimas.

Šiame procese, kai „Dievo žodis ateina pas mus ir mes einame pas jį“, taip pat gimsta ir bendruomenės. Gilaus dvasinio patyrimo pasekmė yra ne mistinė saviizoliacija, bet tikėjimu paremta brolybė, atidumas tiems, kurie yra tose pačiose paieškose ir atradimuose. Pokalbis su Dievu per Biblijos apmąstymą išmoko ir tarpusavio bendravimo. Tame dialoge kalbėjimo jau nepakanka, gilesnei išraiškai reikia muzikos, giesmės. „Krikščionių liturgijoje dvi giesmės atėjo iš biblijinių tekstų, kuriuose jos buvo įdėtos į angelų lūpas: „Gloria“ angelai giedojo per Jėzaus gimimą ir „Sanctus“,(kuri pagal Izajų yra Serafimo, stovinčio tiesiogiai prieš Dievą, šauksmas), – priminė Šventasis Tėvas. Taigi, krikščioniškajame pamaldume juntamas siekis giedoti drauge su angelais, o tai yra aukščiausia žodžio paskirtis. Tai ne tik siekis, bet ir svarbus reikalavimas, kadangi vienuoliams „giedojimo kultūra kartu yra ir būties kultūra“, nes jie turi taip melstis ir giedoti, kad geriausiai atitiktų perduoto Dievo žodžio didybę ir tikrą grožį. Šis vidinis reikalavimas dialoge su Dievu vėliau išsivystė į didžiąją Vakarų muzikos tradiciją, kalbėjo popiežius Benediktas XVI, kuris laikomas klasikinės muzikos žinovu ir kurio brolis monsinjoras Georgas Ratcingeris ilgą laiką vadovavo bažnytiniam chorui Bavarijoje. Krikščioniškai tobula muzika nėra tik privatus „kūrybingumas“, kuriame svarbiausias kriterijus būtų individo talento saviraiška, bet pažinimas per „širdies klausą“ Dievo suteiktų vidinių įstatymų. Tik taip sukurta muzika yra „verta Dievo ir tuo pat metu tikrai verta žmogaus“.

Egzegezės ir bendruomeniško patyrimo sąsajos

Kartu su „giedojimo kultūra“, pasak popiežiaus Benedikto XVI, vakarietiško monasticizmo supratimui yra svarbu panagrinėti ir „žodžio kultūrą“, tai yra, kaip senosios vienuolijos priėmė Šventąjį Raštą. Biblija, žvelgiant iš grynai istorinės ir literatūrinės perspektyvos, nėra paprasta knyga, bet tekstų rinkinys, kurie buvo redaguojami tūkstantį metų ir kur nėra vieningumo tarp atskirų knygų, – aiškino Šventasis Tėvas. – Priešingai – tarp jų regima tam tikra įtampa“. Gana sudėtingas ryšys  yra tarp Izraelio Biblijos, kurią krikščionys vadina Senuoju Testamentu ir krikščioniško Naujojo Testamento. „Hermeneutinis raktas“ į Izraelio Biblijos supratimą yra požiūris, kad tai yra „kelionės į Kristų“ pradžia. Be to, Naujajame Testamente Biblija įvardijama daugiskaita, kaip „Raštai“, tuo norint pabrėžti, kad Dievo Žodis kalba per išdėstytus žmonių žodžius savo gyvenamuoju laikotarpiu.

Todėl biblijinių knygų vienybės ir ten išdėstytų tekstų dieviškumo supratimui vien „grynai istorinių metodų nepakanka“. „(Šventasis) Raštas reikalauja egzegezės ir priėmimo  to bendruomeniško konteksto, kuriame atsirado ir kuriame dabar išgyvenamas“, – pastebėjo popiežius Benediktas XVI. Be abejonės, šios jo mintys yra svarbios prisimenant, kad netrukus, spalio mėnesį, Romoje vyks Šventajam Raštui skirta pasaulio Vyskupų Sinodo asamblėja. Bet jos, nors kalbama apie krikščionišką Šventąjį Raštą, yra svarbios ir musulmonams, kurių žymūs atstovai dalyvavo Bernardinų kolegijoje vykusiame susitikime. Kaip pažymi tarpreliginio dialogo ekspertai, bendravimas su musulmonais teologine prasme yra nelengvas, kadangi jie savo šventraštį Koraną priima „pažodžiui“, be jokio istorinio bei bendruomeninio konteksto analizės. Tuo tarpu krikščionims toks „fundamentalistinis“ supratimas yra nepriimtinas.

Popiežius pabrėžė, kad krikščionys priima Dievo Žodį kaip Logos (įsikūnijimą Jėzuje Kristuje), kuris skleidžia savo slėpinius žmogiškosios istorijos realybėje įvairiomis plotmėmis. „Ši ypatinga Biblijos struktūra tampa nuolat atsinaujinančiu iššūkiu kiekvienai kartai ir jis dėl tokios savo prigimties atmeta viską, kas šiandien suprantama kaip fundamentalizmas, – tvirtino Benediktas XVI. – Dievo Žodis ir jo veikimas pasaulyje gali būti atskleisti tik žmonių žodžiuose ir istorijoje. Kad geriau išryškintų šį Šventojo Rašto supratimo procesą, jis pasinaudojo apaštalo šv. Pauliaus mokymu. (Kaip žinoma, šiemet Bažnyčia celebruoja šv. Pauliaus jubiliejinius metus ir Šventasis Tėvas savo pavyzdžiu parodo, kaip yra svarbu įsigilinti į Tautų apaštalo mintis.)

Kad Šventojo Rašto supratimas turi būti ne paraidinis, bet visuminis, transcendentalus, šv. Paulius savo Antrajame laiške korintiečiams primena, jog „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Cor 3, 6) ir kad „Viešpats yra Dvasia. O kur Dvasia, ten ir laisvė“ (2 Cor 3, 17). Taigi, apaštalas labai aiškiai įvardija biblijinio teksto supratimo išlaisvinantį kelią (Dvasia yra Kristus, ir Kristus yra Viešpats), kartu pabrėždamas, jog čia negali būti perdėto savavališkumo ir subjektyvumo. „Ši įtampa tarp pareigos ir laisvės, kuri yra žymiai platesnės apimties nei tik Šventojo Rašto egzegezės literatūrinė problema, apibrėžė patį vienuoliškąjį mąstymą ir veikimą, kas yra ženklu ir visoje Vakarų kultūroje“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Ta įtampa tarp dviejų kraštutinumų – subjektyvus savavališkumo ir fundamentalistinio fanatizmo – lieka iššūkiu ir šių dienų europiečiams. Šventasis Tėvas autoritetingai perspėja, kad šiandienos Europos kultūrai būtų didelė  nelaimė „priimti laisvę be pareigos, kas neišvengiamai skatintų tiek fanatizmą, tiek ir savavališkumą“.

Tikėjimo skelbimas – ne propaganda, bet vidinis būtinumas

Popiežius Benediktas XVI taip pat aiškino, kad žinoma Vakarų Europos „darbo kultūra“ irgi yra išugdyta vienuolinio gyvenimo, kurio pagrindiniu principu buvo „ora et labora“ („melskis ir dirbk“ – lot.). Pagoniškame senovės graikų pasaulyje fizinis darbas buvo skirtas tik vergams, o laisvi žmonės galėjo užsiimti dvasiniais dalykais – jie buvo „aukštesnėje egzistencijoje“. Bet jau judėjų tradicijoje požiūris į darbą visiškai pasikeitė: net dvasiniai vadovai rabinai mokėjo amato ir gyveno iš rankų darbo. Vakarietiškas manasticizmas pratęsė ir sustiprino šią tradiciją, pabrėždamas Dievo ir žmogaus bendradarbiavimą tolesniame istorijos kūrimo procese. Krikščionybėje į žmogaus darbą žiūrima kaip į žmogiškojo panašumo į Dievą, pasaulio Kūrėją, aspektą. Taigi, vienuolijos plėtojo ne tik „žodžio kultūrą“, bet ir „darbo kultūrą“, be kurios Europos iškilimas ir įtaka  pasauliui būtų nesuvokiami. Taip pat yra svarbu suprasti, kad žmogaus darbas istorijos formavime negali būti atsietas nuo paties Kūrėjo, nes jeigu žmogus arogantiškai bandytų užimti Dievo vietą ir tapti nuo jo nepriklausomu, tada „pasaulio kūrimas gali greitai tapti jo naikinimu“, perspėjo Šventasis Tėvas.

Pokalbyje jis palietė svarbų tikėjimo skelbimo klausimą, kuris yra neatsiejamas nuo Dievo ieškojimo. Juk tame, kad Biblijos žodis žmogaus  širdyje būtų priimtas kaip Dievo žodis, kaip paties Dievo kalbėjimas, jis pirmiausia turi būti paskelbtas. „Ankstyvosios Bažnyčios krikščionys į misijinį skelbimą nežiūrėjo kaip į propagandą, skirtą padidinti narių skaičių, bet kaip į vidinį būtinumą, savojo tikėjimo prigimtinę pasekmę, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. – Dievo visuotinumas ir jam atsivėręs protas suteikė jiems motyvaciją ir kartu pareigą skelbti Jo mokymą. Savo tikėjime jie matė ne priklausomybę kultūrinei tradicijai, kuri skiriasi nuo kitų, bet tiesos erdvę, kuri vienodai tinka visoms tautoms“.

Apie šią krikščioniškojo skelbimo esmę teisingai kalba apaštalas šv. Paulius jo klausiusiems senovės Atėnų gyventojams. Aeropage jis aiškino, kad skelbia ne kokias nors „svetimas dievybes“, bet tai, ko ieško visi žmonės, taip pat ir graikai, į ką veda pati žmogiškoji prigimtis. „Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: „Nežinomam dievui“. Taigi ar noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“, – kalbėjo atėniečiams apaštalas. Tokia yra krikščioniškosios evangelizacijos naujovė: skelbimas ne „nežinomo dievo“, ne įsivaizduojamo ar „iš rašto“ Dievo, bet realaus, kuris pats save apreiškė per Žodžio įsikūnijimą. (Verbum caro factum est“ (Jn 1, 14)).

Baigdamas paskaitą Šventasis Tėvas pažymėjo, kad dabartinė situacija daugeliu atžvilgių labai skiriasi nuo antikinių Atėnų. Tačiau nepaisant tų skirtumų, yra ir panašumų, kadangi dabartinėje Vakarų sekuliarizuotoje kultūroje Dievas vėl tapo „didžiuoju nežinomuoju“. Tad išliko aktualus ir Dievo ieškojimo klausimas, kadangi „grynai pozityvistinė kultūra, kuri bandytų nustumti Dievo klausimą į subjektyvią sritį, kaip nemokslinį, taptų proto kapituliacija, jo aukščiausių gebėjimų atsisakymu ir didelė nelaime žmonijai“, – nurodė popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad „Dievo ieškojimas ir pasirengimas Jį išklausyti“ buvo ir lieka svarbiausiu europinės ir kiekvienos tikros kultūros pagrindu.

© 2008 „XXI amžius“