|
Karališkieji bajorai nutylėjo svarbiausia
Edmundas SIMANAITIS
Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Kazimiero Mackevičiaus ir Rimo Vilavičiaus knygą Tarpukario bajorai fotografijose. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) iniciatyva buvusiame LDK didikų Kosakovskių Žeimių dvare (Jonavos r.) rugsėjo 6 dieną įvyko knygos pristatymas. Renginį vedė knygos sudarytojas K. Mackevičius. Buvusi LBKS vadė U. Nasvytytė, skulptorius prof. K. Bogdanas ir kiti kalbėtojai teigė siekiantys svarbiausių Sąjungos tikslų: puoselėti bajorijos istorinį paveldą, tradicijas, gaivinti orumo, kilnumo, pareigos principus. Aktorė V. Kochanskytė įtaigiai perskaitė ištraukas iš M. K. Oginskio kūrybinės biografijos. Jai muzikiniais intarpais talkino solistė G. Zelcaitė ir pianistė Š. Čepliauskaitė.
Šykščios žinutės apie bajorus
Šio leidinio sudarytojams knietėjo kuo daugiau sužinoti apie bajorų likimus, jų gyvenimo istorijas. Prasidėjus Lietuvos okupacijai vieni bajorai suspėjo pabėgti į užsienį, kiti patyrė trėmimų siaubą, dar kiti likę Lietuvoje slėpė savo bajorišką kilmę, apie tai išdrįsę prasitarti tik savo vaikams, vartydami senas fotografijas (...) Šiame leidinyje pateikiama per 150 nuotraukų, kurios puikiai atspindi to meto bajorų madų tendenciją, aplinką, gyvenimo būdą, fotografavimo stilių, rašo pratarmėje knygos sudarytojas. Tačiau žinių apie fotografijose užfiksuotus asmenis pašykštėta. Vienur kitur nurodyta gimimo ar mirties data, kai kur minimos pareigos, tačiau ne visiems uniformuotiems nurodytas karinis laipsnis, tremties, kalinimo ir egzekucijos vieta, regis, tik Juškevičiams paminėta (83 p.). Vargu ar pateisinama solidžiam leidiniui.
Bajorų nusitautinimas kartybių taurė?
XIX a. pabaigoje, o ypač XX a. pradžioje tiek lietuviams, tiek ir lenkams rūpėjo atkurti valstybingumą. Tada buvo atsigręžta į istorinę valstybinę ir kultūrinę tautų praeitį. Rašytojas ir publicistas Vytautas Alantas rašė: Grįžtelėję į savo istoriją matome mus esant nuolatinėje gelbėjimosi stadijoje. Nekartojant pasenusių tezių, kad tik kiti kalti dėl mūsų negandų, ir nepuolant į beprasmį pesimizmą, vis dėlto verta prisiminti, kad kai Lietuvos vežimas ėmė riedėti pakalnėn nuo imperijos didybės viršūnių ir dėl mūsų bajorų nutautėjimo atsidūrė baudžiauninkų kieme, lietuvių tauta išgėrė kartybių taurę iki pat dugno (Tauta istorijos vingiais).
Knygos autorius teigia, kad tautiškumas buvo paaukotas išpūstam valstybingumui, ir pagrįstai meta priekaištą: Mes dar vengiam ar nedrįstam pakelti akių iš dulkinų archyvų ir atvirom akim pažvelgti savo tautos praeitin. Drįsčiau teigti, kad priekaištas galioja ir nūdienos krašto šviesuomenei, neišskiriant nė bajorų.
Kam dėkoti už Litwa srodkowa?
Užkariautose žemėse lietuviai skubėjo patys nusilietuvinti: mokėsi svetimos kalbos, priėmė jų tikėjimą ir papročius, kūrė mišrias šeimas, žodžiu, leidosi suvirškinami ir tautiškai, ir biologiškai. Tai jau nebuvo tolerancija, o virštolerancija tautinė ir biologinė savižudybė (...) tokių tolerantų užkariautojų, kaip lietuviai, istorija nežino. Būta ir paradoksalių nutikimų, pavyzdžiui, iš žemaičių bajorų kilęs maršalas Juzefas Pilsudskis, apgynęs nuo bolševikų atsikuriančią Lenkijos valstybę, įsakė pavaldžiam bajorui generolui Lucianui Želigovskiui sulaužyti Suvalkų sutartį ir žygiuoti į Vilnių. Trečdalis okupuotos Lietuvos buvo pavadintas Litwa srodkowa ir porai dešimtmečių buvo tapęs Lenkijos provincija. Tiedu bajorai tuomet įsivaizdavo Lietuvą tik kaip Lenkijos valstybės sudėtinę dalį.
Bajorai, kuriais didžiuojasi visa tauta
Tačiau būta bajorų, kuriems Lietuvos valstybingumo atkūrimas buvo pirmaeilis tikslas ir didžiausias rūpestis. Štai ką rašo Algimantas Gureckas, atremdamas spaudoje pasirodžiusius priekaištus bajorijai: Argi tuo metu tautos ir valstybės gyvenime Lietuvos bajorai nedalyvavo arba buvo nežymūs ir nepastebimi? Juk iš 20 Lietuvos Tarybos narių, kurie 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą, keturi buvo bajorai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius. Savanorius Lietuvą ginti pašaukė bajoras ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius.
Bajoro generolo Silvestro Žukausko vadovaujama Lietuvos kariuomenė išvadavo Lietuvą nuo sovietinių rusų įsiveržimo ir vėliau Širvintų ir Giedraičių kautynėse atrėmė lenkų puolimą ir išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos nepriklausomybės karuose dalyvavo nemažai bajorų, tarp jų ir broliai Plechavičiai generolas Povilas ir pulkininkas Aleksandras.
Mintys sklaidant knygą apie bajorus
Kodėl knygos sudarytojai neprisiminė nė vieno iš tų visuomenės ir politikos veikėjų, kuriuos išvardijo ponas A. Gureckas? Juk asmenybės vietą istorijoje lemia ne paveldėtas bajoro titulas, ne gražbylinga savigyra, o konkretūs darbai tėvynės labui, visuomenei, kultūrai.
Kodėl Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo direkcija rėmė leidinį, jei iš prieškario bajorų buvo išbraukti Lietuvos prezidentas ir keturi Vasario 16-osios Akto signatarai?
Kodėl Krašto apsaugos ministerija rėmė bajorų knygos leidimą, žinodama, kad bajoro Lietuvos kariuomenės vado, Nepriklausomybės kovų dalyvio generolo S.Žukausko nei vardas, nei nuotrauka nepateks į leidinį? Minėtais atvejais biografinių žinių ir nuotraukų stoka skųstis netiktų. Archyvuose galima rasti pakankamai daug žinių, nuotraukų ir dokumentų.
Kodėl karališkieji bajorai nepanoro parodyti savo luomo narių ypač žymaus indėlio į Antrosios ir Trečiosios Lietuvos Respublikų atkūrimą? Tokios progos nesikartoja.
© 2008 XXI amžius
|