|
Atsisveikinimo giesmėje
žinomos poetės gyvenimo istorija
Vytautas BAGDONAS
Kūrybiškumo nestokojantis veiklus molėtiškis žurnalistas ir rašytojas, buvęs ilgametis pedagogas, Utenos apskrities laikraščio Utenis bendradarbis Algirdas Meilus nuo 1984 metų išleido jau devynias knygas. Tai ir pažintinio pobūdžio knyga Molėtų rajonas (1984 m.), ir poema Miške (2004 m.), ir poezijos rinkiniai Kai ateina meilė bei Dievui ir Tėvynei, pasirodę 2005-2006 metaus, ir pjesė Naujoji Veronika (2006 m.) bei tais pačiais metais išleistos komedijos Bobų kaimas.
Pernai rašytojas A. Meilus skaitytojų teismui atidavė net tris savo knygas: komediją Striptizas-99,99 procento bei dvi dramas Suplėšytas gyvenimas bei Atsisveikinimo giesmė.
Ties pastarąja 65 puslapių knyga, kurią išleido UAB Utenos spaustuvė, norėčiau plačiau sustoti. Dviejų veiksmų drama Atsisveikinimo giesmė skaitytojus suintriguoja, priverčia įsigilinti, nes knygoje aprašyta didžiosios lietuvių poetės Salomėjos Nėries labai prieštaringo gyvenimo istorija, atskleidžiamos jos kūrybinės kančios, bandant išlaviruoti, išlikti, įtikti tiek okupaciniam režimui, tiek lietuvių tautai, norinčiai būti laisvai, nepriklausomai.
Visi, kurie domisi literatūra ir skaito periodinę spaudą, be abejo, pastaruoju metu skaitė nemažai rašinių apie Salomėją Nėrį puikią lyrikę, įsimintinų, dainingų eilėraščių autorę, kuriuose poetei nepagailima ir aštrios kritikos, kaltinimų už liaupses Stalinui, komunistinei santvarkai, už lojalumą sovietinei valdžiai, už šios poetės ir kitų aktyvistų iš Maskvos parvežtą Stalino saulę. Poetė ne kartą įvairiuose leidiniuose buvo pavadinta išdavike, pasmerktas jos dalyvavimas SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Kremliuje, kurio metu Lietuva buvo priimta į SSRS sudėtį, pasmerktos ir jos sukurtos pompastiškos poemos Apie Staliną, Bolševiko kelias, Keturi, Marija Melnikaitė, komunistinę gerovę liaupsinantys eilėraščiai. Nemažai publikacijų teigia priešingai kad poetė neišdavė tautos, neparsidavė sovietinei santvarkai taip elgtis ją vertė gyvenimas, tuometinė santvarka ir rašytojams bei poetams keliami reikalavimai, uždaviniai
Atrodo, dabar apie Salomėją Nėrį, jos kūrybą, gyvenimo kelią, asmenybės bruožus ir daugybę kitų dalykų prirašyta tiek daug, kad nebeįmanoma dar ką nors nauja pasakyti juk prie to, kas jau išspausdinta, surinkta iš archyvų, muziejų, asmeninių užrašų, laiškų, dienoraščių, nieko nebepridėsi ir neatimsi. Tačiau dramos Atsisveikinimo giesmė autorius sugebėjo surasti dar mažai plačiajai visuomenei žinomų faktų, per poeziją, poetės mintis, pokalbius su kitais dramos veikėjais atskleisti tikrąjį Salomėjos Nėries veidą, jos asmenybės bruožus, parodyti kūrybines kančias, svyravimus, bandymus įtikti ir okupacinei sovietų valdžiai, ir būti ištikimai lietuvių tautai
Dramoje pagrindiniai veikėjai, tiksliau, veikėjos, yra trys: pati poetė ir Tamsioji ir Šviesioji dvasios. Be to, pjesėje veikia ir balsai telefono ragelyje: sovietinės aktyvistės Michalinos Meškauskienės, Lietuvos kompartijos Centro komiteto sekretoriaus Antano Sniečkaus, sovietinių rašytojų Petro Cvirkos, Justo Paleckio, Antano Venclovos. Pirmasis veiksmas vyksta Palemone, poetės bute, antrasis Maskvoje, ligoninėje, kur gydoma sunkiai serganti Nėris.
Drama apima 1940-1945 metų laikotarpį, bet dialogai, apmąstymai, prisiminimai pasiekia ir rašytojos vaikystę, ankstyvuosius jaunystės metus, pirmuosius kūrybinius bandymus, daugelį kitų biografinių detalių. Per visą veiksmą tęsiasi pokalbiai tarp poetės ir dvasių. Tamsioji dvasia visą laiką skatina poetę vykdyti komunistų partijos įpareigojimus, būti ištikima komunizmo šaukle, sovietine rašytoja, garbinti viso pasaulio mokytoją ir tėvą draugą Staliną bei kitus veikėjus. Panašūs pasiūlymai, priminimai, paskatinimai liejasi iš telefono ragelio ir tada, kai su poete kalba sovietinės Lietuvos partiniai veikėjai ir ištikimi tuometinei santvarkai rašytojai. Tuo tarpu Šviesioji dvasia skatina poetę likti ištikimai lietuvių liaudies siekiams gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, neišduoti tėvynės, prisiminti Lietuvos garbingą praeitį, neišsižadėti tikėjimo, Dievo Visagalio, nei kūryba, nei elgesiu, nei gyvenimo būdu neišklysti iš doros kelio
S. Nėries pokalbiai su abiem dvasiomis, taip pat kartais telefono ragelyje pasigirstančiais kai kurių rašytojų bei partinių veikėjų balsais ir atskleidžia poetės svyravimus, abejones, blaškymąsi, žingsnius į kraštutinumus, kūrybinio kelio ieškojimą, nenorą kurti pagal užsakymus, partijos nutarimus
Tarp dialogų pateikiami poetės eilėraščiai įvairiomis temomis. Tai ir gamtos motyvai, ir karo metų vaizdai, ir miško broliams skirtos eilės, ir meilės lyrika
Tokių eilių būta žymiai daugiau nei komunistinę santvarką ir jos vadus liaupsinančių. Tą akcentuoja ir Atsisveikinimo giesmės autorius.
Dramoje atskleista gana įdomių, visuomenei mažai žinomų ar net ir visai nežinomų faktų. Pavyzdžiui, gulėdama Maskvos ligoninės palatoje poetė su skauduliu prisimena, kaip ne kartą buvusi apšmeižta, apjuodinta. 1933 metų rudenį mirė poetės tėvelis, kurį palaidojo Alvite. Bažnyčioje, kur buvo aukojamos šv. Mišios, S. Nėris atliko išpažintį, priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą, paskutinį kartą atsisveikino su brangiausiu žmogumi. O Panevėžyje, kur dirbo gimnazijoje, jos draugai Cvirka, Korsakas ir kiti, norėdami poetę priversti tapti ateiste, paskleidė prasimanymus, kad poetė net per savo tėvo laidotuves nedalyvavo šv. Mišiose vaikštinėjo aplink bažnyčią ir laukė, kol pasibaigs pamaldos. Dėl tokių prasimanymų jinai labai sielvartavo. Kaip ir dėl gandų, kad negelbėjo į Sibirą išvežamos savo motinos
Tokį gandą 1941 metų vasarą paskleidė poetės draugai komunistai. Iš tiesų niekas jos motinos netrėmė, tad ir vaduoti nereikėjo. Priešingai, poetė visaip stengėsi padėti artimiesiems, pažįstamiems, kai jie patekdavo į kokią bėdą. Dramos autorius A. Meilus aprašo ir atvejį, kai S. Nėris išgelbėjo nuo tremties savo giminaitį. Kai jį, vengiantį tarnauti Raudonojoje armijoje, suėmė ir norėjo išvežti į Sibirą, poetė ėjo jo vaduoti, įrodinėjo nekaltumą ir taip išgelbėjo
S. Nėrį daug kas vadino ateiste, kairiųjų pažiūrų uolia komuniste net artimiausi draugai ją persekiodavo, skųsdavo, išduodavo
Norėdama susituokti su skulptoriumi Bernardu Buču (sukūrusiu paminklus lietuvių literatūros klasikui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui Svėdasuose, Malaišiuose, Rokiškyje) poetė važiavo į Paryžių, kad galėtų laisvai, be jokių apkalbų, persekiojimų atlikti katalikiškas apeigas, priimti Santuokos sakramentą
Atsisveikinimo giesmės autorius aprašo nemažai ir pikantiškų detalių, įdomių, net sensacingų gyvenimo faktų. Kai poetę Salomėją Nėrį su mažamečiu vaiku likimas nubloškė į Rusiją, Penzoje ji sutiko lietuvį Petrą Verzbylovskį, dirbusį Rusijos federacijos socialinio aprūpinimo ministerijoje ir tiekusį karo pabėgėliams maisto produktus, drabužius, vaistus. Jis ne kartą padėjo ir poetei. Norėdamas užkariauti jos širdį, Petras sugalvojo klastą. Padedant poetės draugams ir priešams, buvo paskleistas gandas, kad vokiečiai sušaudė Bernardą Bučą. Be galo sielvartaudama savo vyro po kurio laiko poetė sutiko ištekėti už Petro Verzbylovskio. Kai po karo grįžo į Lietuvą ir sužinojo, kad Bernardas Bučas tebėra gyvas, puolė jam po kojomis, meldė atleidimo. Ir jis suprato savo žmoną, patikėjo, kad pikti žmonės taip žiauriai su jais pasielgė. Bernardas atleido, pratardamas: Sakiau, kad nesėsk į komunistų vežimą jie nedori žmonės, neturi nei sąžinės, nei širdies. Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi laimingai. Dabar kitaip gyvensime
Po fiktyvių sutuoktuvių Verzbylovskis prasigėrė, prarado orumą. Kartą poetė rado jį visai leisgyvį ant sniego, apšalusį. Gelbėjo, gydė, o kai tasai pasveiko išsiskyrė ir liko gyventi su pirmuoju savo vyru Bernardu Buču
Drama baigiasi poetės atgaila, jos nugyventų metų apmąstymais. Dėl daugelio savo poelgių, kraštutinumų, kai kurių kūrinių ji jaučiasi kalta. Baigdama savo žemiškąją kelionę, ji sako: Nežinau, nežinau, kas aš buvau? Tegu mano visus darbus įvertina Viešpats Dievas ir
istorija
Žvelgdami į Salomėjos Nėries asmenybę, objektyviau vertindami jos kūrybą, daug ką geriau suvoksime ir perskaitę šią Algirdo Meilaus dramą. O galbūt kas nors ryšis dramą atkurti scenoje?
Ši A. Meilaus drama gali patenkinti ir S. Nėries gerbėjus, ir prieš ją nusiteikusius, nes Atgimimo giesmėje pateikiami tik konkretūs faktai, poetės išgyvenimai, jausmai, svyravimai, abejonės, kraštutinumai, gyvenimo džiaugsmai, kaltės jausmai visa paletė
© 2008 XXI amžius
|