Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Iš mūsų
    kultūros
    istorijos
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Mes buvome lietuviai“

Dr. Jonas Norkaitis

Vokietijoje po karo atsikėlė daug lietuvių – bėgdami nuo gresiančios sovietų okupacijos jie bevelijo palikti tėvynę keliems mėnesiams, kaip dauguma jų tada galvojo. Po kelerių metų iš kelių dešimčių Vokietijoje prisiglaudusių lietuvių liko gana nedaug, mat dauguma jų matydami, kad Lietuva okupuota ilgam, kraustėsi į užjūrius. Tai susilpnino Vokietijos lietuvių bendruomenę, tačiau ir „sucementavo“ – likusiesiems teko dirbti ir vienytis žymiai stipriau. Iš buvusių veiklių Vokietijos lietuvių liko nedaug. Vienas jų dr. Jonas Norkaitis, kurio publikacijas „XXI amžiaus“ puslapiuose sutinka ir mūsų skaitytojai. Tai plačios erudicijos lietuvis, daug prisidėjęs prie Vokietijos ir pasaulio lietuvybės stiprinimo. Šiandien pristatome interviu su dr. J. Norkaičiu, nes tam yra svarbi proga: šią savaitę jis mini svarbią gyvenimo sukaktį – savo 80-metį.

Dr. Jonas Norkaitis gimė 1928 m. rugsėjo 26 dieną Kaune. Čia baigė pradžios mokyklą ir tris gimnazijos klases. 1940 m. birželio 21 dieną, penktąją sovietų okupacijos dieną, su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje pusę metų mokėsi aukštesniojoje mokykloje Berlyne  ir pusantrų metų Stolpe (šiandien Slupsk), rytinėje Pomeranijoje. 1942 m. lapkričio 1 dieną grįžęs į Lietuvą, dvejus metus mokėsi Kauno V gimnazijoje, su dėkingumu prisimena dr. Šerkšnį ir literatūros mokytoją Antaną Miškinį. 1944 metų vasarą vėl pasitraukė į Vokietiją, mokėsi aukštesniojoje mokykloje Plauene, Saksonijoje, ir 1945 metų pavasarį gavo brandos atestatą. 1945-ųjų rudenį tėvai įsikūrė Bad Mergentheime. J. Norkaitis studijavo Tiubingeno, Strasbūro, Fraiburgo  universitetuose iš pradžių filosofiją, vėliau ekonomiką ir politinius mokslus. Strasbūre buvo „Free Europe“ (Laisvosios Europos) stipendiatas. Baigęs studijas stažavosi Vokietijos geležies ir plieno pramonės įmonėje Diuseldorfe. Čia išdirbo šešerius metus. 1965 metų pradžioje persikėlė į Štutgartą, į pramonės koncerno „Robert Bosch Gmbh“ centrą, kur užsiėmė koncerno atskirų sektorių Vokietijoje ir užsienyje esančių bendrovių administracija bei kontrole. 1998-ųjų rudenį išėjo į pensiją. 2007 metais persikėlė į tėvų statytus namus Bad Mergentheime.

Kaip daugelis bendraamžių, labai anksti susidūrė su lietuviškos visuomenės gyvenimu ir net „politika“. 1943 metais moksleivių rezistencinio leidinio „Jaunime, budėk“ leidėjai pasiūlė platinti tą leidinį Kauno V gimnazijoje. Vokietijoje nuo 1945 metų veikia studentų organizacijos. Norkaitis 1946 metais Tiubingene įstoja į studentų Ateitininkų sąjungą. Aktyviai dalyvauja moksleivių ateitininkų veikloje, organizuoja vasaros ir žiemos stovyklas. Po masinės emigracijos lietuviškasis gyvenimas Vokietijoje labai sumažėja. Lietuviškos bendruomenės atskirose vietovėse veikia kiekviena atskirai. Iš buvusių 26 gimnazijų lieka viena – Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfelde, netoli Heidelbergo. 1969 metais BALF’as Norkaitį pakviečia įeiti į gimnazijos kuratoriją, kurioje jis ir šiandien yra. 1954 metais pradedamos rengti kasmetinės Europos lietuviškųjų studijų savaitės, iš pradžių kaip uždaras Lietuvių fronto renginys, o ilgainiui tapęs visų lietuvių renginiu. Norkaitis prisideda prie organizavimo, skaito eiles, paskaitas, moderuoja po paskaitų vykstančias diskusijas. 1981 metais įsteigiamas Lietuvių kultūros institutas Vokietijoje. Norkaitis yra vienas iš steigėjų. Tarptautinėje plotmėje naudojamasi kiekviena proga priminti Lietuvos pavergimą. Tokia proga yra „Pax Romana“, pasaulinės katalikų studentų ir akademikų organizacijų sąjungos kongresas, įvykęs 1950 metais Amsterdame. Norkaitis jame dalyvauja kartu su dr. Brinkiu kaip ateitininkų atstovas. Kita institucija, kurioje lietuviai galėjo dalyvauti, buvo Tarptautinė krikščionių demokratų partija, jaunimo sąjunga (Didžiosios Britanijos konservatorių partija). 1969 metais vyko pasaulinė konferencija Urugvajuje, po to – europinė konferencija Vokietijoje ir Austrijoje.

Lietuvai tapus nepriklausoma užsienio lietuvių vaidmuo visiškai pasikeitė.

Kokie Jūsų santykiai su Lietuva?

Savaime suprantama, aš nekalbėsiu apie santykius su privačiais asmenimis – giminėmis ir ne giminėmis. Aš kalbėsiu apie Lietuvos santvarką, apie santykius su valstybinėmis institucijomis ir su visuomeninėmis draugijomis.

Valstybinės institucijos jau nuo pat pirmų dienų nedviprasmiškai parodė, kad užsienio lietuviai Lietuvai nereikalingi. Nei kaip padėjėjai, nei kaip žinovai – patarėjai. Kartais jie reikalingi kaip mokantys svetimas kalbas, bet ir čia žinau tiesiog stulbinančių pavyzdžių. Sovietų nusavintas turtas grąžinamas tik turintiems Lietuvos pilietybę ir gyvenantiems Lietuvoje. Viskas, atrodo, aišku.

Tokia dabartinė situacija. Tačiau visa tai nekeičia mano nusistatymo „amžinajai Lietuvai“. Aš jau 1943-1944 metais, dar būdamas gimnazistas, draugų paragintas gimnazijoje platinau pogrindžio leidinį „Jaunime, budėk“. Esant reikalui – kas gali numatyti ateitį? – vėl dirbsiu Lietuvai. Bet su tokia Lietuva, kokia ji yra šiandien, reikia būti atsargiam. Kad ir kaip būtų nuostabu, labai panašią laikyseną sutinku katalikiškoje draugijoje. Pagal Lietuvių Katalikų mokslo akademijos įstatus, į LKMA priimami tik Lietuvos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje. Tiems, kurie jau yra LKMA nariai, kaip aš, atrodo, problemos nėra. O kaip su tais lietuviais katalikais mokslininkais, kurie gyvena užsienyje ir neturi Lietuvos pilietybės? Arba ateitininkai. Ateitininkams padėjau atnaujinti ryšį su „Pax Romana“, – studentų ir akademikų draugijų pasauline sąjunga, dalyvauti jubiliejiniame kongrese Asyžiuje ir Romoje. Dabar prieš trejet¹ mėnesių skaitau apie ateitininkų kongresą, regis, Kaune. Mielai būčiau jame dalyvavęs, jei būčiau žinojęs, kad toks įvyks. Iš viso labai svarbu iš anksto sužinoti, kas kada įvyks. Vienam Lietuvos universitetui padovanojau nemažą, apie dvidešimties egzempliorių istorinių Lietuvos žemėlapių originalų rinkinį. Tos kolekcijos iškilmingas pristatymas visuomenei įvyko 2000 metų vasarį. Jei būčiau iš anksto žinojęs, kad toks renginys įvyks...

Mūsų šeima pirmą kartą pasitraukė į Vokietiją 1940 m. birželio 21-osios pavakarį. Ta data svarbi tuo, kad naktį iš 21 į 22 dieną sovietų pajėgos užėmė paskutinį iki tol dar neužimtą pasienio ruožą. Pervažiavome tiltu per Širvintos upę prie Kudirkos Naumiesčio.

Vokietijoje, savaime suprantama, teko eiti į vokišką gimnaziją (tiksliau sakant, į Oberrealschule. Vokietijos gimnazijose mokė ir graikų kalbos). Laimei, jau Lietuvoje tėvai mane mokė vokiečių ir prancūzų kalbų. Taigi galėjau sekti klasės darbą, nors padirbėti teko nemažai. Pusę mokslo metų mokiausi Berlyne, po to pusantrų mokslo metų rytinės Prancūzijos mieste Stolp, šiandien  Slupsk. Mane labai pradžiugino, kai bene apie 1990 metus, taigi po 48 metų (!), klasės draugai stolpiečiai mane susiieškojo ir pakvietė į jų rengiamus metinius susitikimus. Su dideliu malonumu važiavau į Wangerooge salą, Strasbūrą, Berlyną, Aschafenburgą. Šiais metais man nereikėjo važiuoti – klasės draugų suvažiavimas įvyko Bad Mergentheime ir jį organizavau aš. Antrą kartą pasitraukėme į Vokietiją 1944 metų vasarą, kai dešimtys tūkstančių lietuvių traukėsi. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, emigruoti į užjūrį neteko. Likau Vokietijoje, ko nesigailiu. Studijavau Vokietijoje – Tiubingene, Fraiburge. Trejus metus teko studijuoti Prancūzijoje, daugiausia Strasbūro mieste, kur gavau „Free Europa“ stipendiją. Ir tas etapas man buvo naudingas.

Ką galėtumėte pasakyti apie lietuvybės išlaikymą?

Gal iš esmės nieko... Mano kartai, kaip ir vyresnėms kartoms, lietuvybės išlaikymo klausimas nėra susijęs su kokiomis nors pastangomis. Mes buvome lietuviai, ir tiek... Nereikia daryti klaidos manant, kad žmogus gali egzistuoti tik vienoje kultūroje. Tai pažiūrai atstovauja tie, kurie negyvena nė vienoje kultūroje... Pažvelkime ir mūsų išeivijos intelektualus JAV, Prancūzijoje. Profesoriai Greimas, Bieliauskas, Kavolis... Šimtai asmenų gyvena trijose kultūrose – Lietuvos ir naujųjų kraštų. Prof. Vytautas J. Černius, Ph. D., psichologas-pedagogas, gyvena, rašo, skaito mokslines paskaitas JAV, Lietuvos ir Vokietijos universitetuose.

Su dideliu dėkingumu prisimenu savo tėvus, kurie mane supažindino su Lietuvos reikalais. Tėvas – valstybės tarnyboje prieš karą buvo susijęs su Lietuvos ūkiu, užsienio prekyba, cukraus pramone, privačiai – aistringas ūkininkas, žirgų mėgėjas. Mama – domėjosi lietuvių kalba, buvo prof. Jablonskio studentė, kartu studijavo teisę. Privačiai sodų, vaismedžių, gėlių ir daržovių mėgėja. Pasitraukus į užsienį, tėvas buvo VLIK’o narys, kurį laiką Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdybos pirmininkas.

Kas jums atrodo minėtina iš Vokietijos lietuvių gyvenimo pokariu?

Apsiribosime laikotarpiu po didžiosios emigracijos. Apie vadinamą gyvenimą stovyklose jau daug parašyta, o aš pats stovykloje nesu gyvenęs, nes jau nuo 1945 metų studijavau Tiubingeno universitete. Tiubingene įstojau į ateitininkus ir turėjau progos aktyviai prisidėti prie moksleivių ateitininkų veiklos – ruošėme vasaros ir žiemos stovyklas Bavarijos Alpėse. Taigi – po emigracijos Vokietijoje lietuvių liko labai nedaug. Jie susirinkdavo atskirose vietovėse. Kur gyveno lietuvis kunigas, būdavo lietuviškos Mišios. Organizuotos lietuviškos veiklos nebuvo.

Gal didžiosios reikšmės turėjo Europos ir lietuviškųjų studijų savaitės. Pradžioje tai buvo uždaras Lietuvių Fronto renginys. Su laiku dalyvių ir rengėjų laukas vis platėjo, kol galop tapo Vokietijos lietuvių bendruomenės renginys, kurį laiką tik kviestiems dalyviams, vėliau visiems. Norėta išlaikyti tam tikrą mokslinį ir kultūrinį pobūdį ir neleisti tapti vien atostogų pramoga. Pirmoji Studijų savaitė įvyko 1954 metais Liudvigshafene prie Bodeno ežero. 1974 metais Studijų savaitė pirmą kartą vyko ne Vokietijoje – tai buvo Šveicarijoje. Po to Studijų savaitės vyko įvairiuose Europos kraštuose – Austrijoje (4), Anglijoje (3), Šveicarijoje (2), Italijoje (2), Prancūzijoje (2), Belgijoje (1), Švedijoje (1), Lietuvoje (2). Didelį vaidmenį jas ruošiant vaidino to krašto lietuviai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Studijų savaitės prarado savo reikšmę ir nebevyksta.

Ką galėtumėte papasakoti apie Vasario 16-osios gimnaziją?

Stovyklinio gyvenimo laikotarpiu Vokietijoje veikė 26 pilnos gimnazijos. Pamažu jos viena po kitos užsidarė ir liko viena vienintelė – Šiaurės Vokietijoje. Bet 1953 metais ir jai buvo atsakytos patalpos, teko ieškoti kitų. Jos rastos Hiutenfelde, netoli Haidelbergo, kur nuo 1954 metų iki šių dienų veikia gimnazija. Iki Nepriklausomybės atgavimo tai buvo vienintelė lietuviška gimnazija laisvajame pasaulyje. Gimnazija dirba, žinoma, laikydamasi Vokietijos įstatymų ir mokslo programų. Šiandien ji turi visas teises ir prilygsta Vokietijos valstybinėms gimnazijoms. Tai dabartinio direktoriaus Audriaus Šmito, šias pareigas einančio nuo 1982 metų, nuopelnas. Nežiūrint labai silpnos sveikatos, Šmitas sėkmingai tvarko tiek mokyklinę, tiek ūkio sritį. Dabar ieškome jam įpėdinio.

1969 metais man buvo pasiūlyta įeiti į gimnazijos kuratoriją kaip BALF’o atstovui. Kuratorijoje ėjau įvairias pareigas, trejus metus buvau kuratorijos valdybos pirmininku. Nors laikai pasikeitė, Lietuvos gimnazijos atestatai pripažįstami visoje Europos Sąjungoje, Vasario 16-osios gimnazija gali turėti naują vaidmenį plėtojant kultūrinius ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos. Vilniuje turime Getės institutą. Hiutenfelde galima turėti ką nors analogiško.

Prieš trejus metus (2005 metų vasarį) Kaune, Išeivijos studijų centre, buvo atidaryta senųjų Lietuvos žemėlapių paroda. Joje buvo eksponuojami Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai 2004 metais padovanoti Jūsų sukaupti XVI a. pab. XVIII a. žemėlapiai. Menotyrininkas Vytautas Levandauskas teigiamai įvertino padovanotus žemėlapius, esą jie surinkti sistemingai. „Tai ne tik puiki kolekcija, bet ir galimų studijų objektas“, – sakė jis. Kaip tapote kolekcininku ir kaip Jums pavyko surinkti tokią reikšmingą kolekciją.

Senųjų Lietuvos žemėlapių ir kitokios grafikos (pavyzdžiui, Vilniaus miesto vaizdas) rinkinio istorija yra labai paprasta. Maždaug 1965 metais pas vieną kolegą jo bute pamačiau didelį istorinį Lenkijos žemėlapį, spalvotą, su portretais. Jis man labai patiko ir panorau ką nors panašaus įsigyti apie Lietuvą. Kur tokių dalykų gauti? Pasirodo, labai paprasta. Štutgarte, kur gyvenau, kartą per metus vyksta didžioji Vokietijos grafikos mugė. Tereikia nueiti, pasidairyti ir kas patinka nusipirkti. Lietuvos objektų kainos buvo nedidelės, nes nebuvo paklausos. Pavyzdžiui, Latvijos žemėlapiai buvo žymiai brangesni.

Per daugelį metų tų žemėlapių prisirinko gana daug, nusprendžiau juos perkelti į Kauną, mano gimtąjį miestą, ir padovanoti Vytauto Didžiojo universitetui. Hiutenfelde perdaviau žemėlapius ir vieną komplektą fotokopijų studentams naudotis. Tą pačią 2004 metų vasarą žiūrėjome tuos žemėlapius Kaune. Nuo to laiko jokio ryšio su ta kolekcija nebeturiu. Aš nesu šios srities specialistas. 

Šia proga norisi paminėti dar dvi istorinių Lietuvos žemėlapių kolekcijas. Diplomatas dr. Šaulys nepriklausomybės metais surinko kolekciją, kurią po karo nupirko Šveicarijoje gyvenęs dr. Dargužas-Hofer. Dr. Dargužas šį rinkinį kartu su jo paties surinktais žemėlapiais padovanojo Vilniaus universitetui. Kitas kolekcionierius buvo dr. Rėklaitis. Jis po karo rinko žemėlapius. Po jo mirties žemėlapių rinkinį nupirko Marburgo universitetas.

Ką pasakytumėte apie ateitį?

Beveik viskas priklausys nuo to, ar Lietuvoje bus gera gyventi visiems, ar tik mažai turtingųjų klasei. Šiuo metu dauguma politikų dirba turtingųjų naudai. Socialinėje srityje mes tampame savotiška Brazilija. Braziliją man teko per tarnybines keliones matyti keletą kartų, ir žinau, ką tai reiškia. Pažiūrėkime į Lietuvos mokesčių sistemą. Progresyvinio asmenų pajamų mokesčio nėra. Kai Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas viename ganytojiniame laiške pasisakė už progresyvinį asmenų pajamų mokestį, iš tam tikrų sluoksnių kilo pasipiktinimo audra. Visuomenėje, kurioje yra tiek skurdo, gyventi nėra niekam malonu. Nesistebėkime, kad tiek daug žmonių palieka Lietuvą ir išvažiuoja gyventi kitur. Kuriam laikui? Ar visiškai? Dar ne vėlu persiorientuoti ir kurti visuotinę gerovę. Nepamirškime, kad egzistuoja užsienio galybė, tik ir laukianti Lietuvos suirutės. Landsbergis tai nuolat primena. Deja, žinome, koks Landsbergio įvaizdis sukurtas Lietuvoje... Dėkingumu lietuviai niekada negarsėjo...

© 2008 „XXI amžius“