|
Apie ekonomines ir dvasines krizes
Ekonominės-finansinės krizės neateina savaime jas sukelia pats žmogus. Dar aiškiau kalbant, krizes sukelia mūsų godumas. Nepasotinamas godumas. Pučiasi valstybės biudžetas, nes vis didėja išrinktųjų valdininkų skaičius jiems, kaip tikrai išrinktiesiems, reikia kuo didesnių algų, kuo geresnių sąlygų dirbti. Jiems reikia visko nuo trintuko iki automobilio, netgi lėktuvo. Ir viso to reikia nemokamai. Tačiau tai kainuoja milijonus. Dar labiau jiems reikia kuo daugiau naujų kabinetų, naujų patalpų, naujų rūmų, netgi Valdovų rūmų. Tai kainuoja jau ne milijonus, o šimtus milijonų. Bet jiems tai vėlgi nieko nekainuoja (užtat jie švaisto kiek norėdami). Milijonai perauga į šimtus milijonų, šie į milijardus. Ir nesvarbu, kad aplink krizė.
Betgi kas maitina valdininkus? Juos maitina sąžiningi verslininkai, kurių uždarbio (pelno) dalis nukeliauja į valdžios iždą. Todėl verslininkai neatsilieka, pateikdami vartotojams (lygiai taip pat ir valdžios vyrams) kuo daugiau gaminių, prekių juk kaip kitaip uždirbsi sau, savo darbininkams ir mokesčiams valdžiai nemokamai gyventi. Todėl sukasi kompanijos, firmos, bendrovės, UABai, gamyklos, konstruktorių biurai, projektuodami, gamindami, siūlydami vis naujus gaminius, pusfabrikačius, kurie tuoj pat susidėvi, neturi jokios vertės ar paprasčiausiai užima vietą nedideliame vartotojo bute arba ištaigingame valdžios vyro name. Žmonėms (vartotojams) labai patogu: kam maitintis pigiau namuose, jeigu prekybos centre gali nusipirkti kokį nors pusfabrikatį per vartojimo mokesčius (PVM) jie vėl savo uždirbto atlyginimo dalį atiduoda valdžiai. O gavus kad ir nedidelį pelną ar uždarbį, kaipgi neimti kreditų iš bankų nekilnojamajam turtui, buitinei technikai, atostogoms taip bankai suka savo mašiną, kad jų pinigai pūstųsi, augtų, t.y. kad pinigas gamintų pinigą. Sakoma, kad šiuo metu pasaulyje vertybių sukurta už 1 trln. eurų. Tačiau finansininkai ir ekonomistai skaičiuoja, kad popierinių pinigų išleista net už 3 trln. eurų. Išeitų, kad įvykusi absoliuti, totali infliacija du trilijonai eurų pripaišyti.
Ir štai vieną dieną įvyksta sprogimas. Sprogimas supurto nusistovėjusią sistemą, supurto jos pamatus. Žmonės puola į paniką, stveriasi už galvų ir naiviai klausia kodėl tai atsitiko? Kas kaltas? Tai bankai jie esą finansavo ne verslininkus, bet spekuliantus, t.y. darė blogai. Tai visokie ekonomikos ir finansų ekspertai bei analitikai, mygę žmones kuo daugiau vartoti, sakydami, kad tai yra ekonomikos variklis. (Kaupti santaupų jie kažkodėl neragino.) O gal kaltas pats žmogus, jo nepasotinamas godumas, kaupimas, vartojimas? Juk jis taip lengvai užkimba už siūlomų prekių, už paslaugų, už kreditų jam vis negana. Šitaip kylantis vartojimas ir žmonių godumas iššaukia krizę.
Vargu ar senais ekonomistų ir politikų sprendimais pavyks pažaboti ekonominę krizę. Antikriziniai planai, kuriuos kurpia visos valstybės, yra beverčiai. Gelbėdamiesi patys nuo ekonominės-finansinės krizės, skandiname kitus, negalinčius išsigelbėti. O garsiai sakome (aišku, veidmainiškai), kad balansuojame valstybės biudžetą, kuriame naujas technologijas, žinių visuomenę, skaitmeninę revoliuciją arba gelbėjamės nuo ekologinės katastrofos.
Bet ar nėra dvasinės krizės? Kalbama, rėkiama apie ekonominę krizę, o kad seniai subrendusi dvasinė krizė, niekas nesako, nes niekam tai nerūpi. Būtent dvasinė krizė ardo mūsų pamatus. Mes nesusikalbame vieni su kitais. Einame pas bendramintį metus, penkerius, dešimtį metų padėk, pagelbėk, o gal nors pakalbėk, nuramink, bet šis piktai atsako: tu man nereikalingas, aš esu valdžioj (arba joje greitai būsiu). Visi mes, septyni milijardai žmonių, nesame beprasmiškai ant žemės rutulio lakstančios skruzdėlės, nors tokiais dažnai atrodome. Priartėjome vienas prie kito taip arti, kad kitame pasaulio krašte vykstantys įvykiai tiesiogiai liečia kiekvieną iš mūsų. Turi įvykti pokyčiai ir žmonių bendravime. Žmonės, svarbiausia tie, kurie mus valdo, turi suprasti, kad svarbiausias jų gyvenimo prioritetas yra teisingas bendravimas, tada visas problemas išspręstume žymiai lengviau. Iš patirties žinome, kad kuo gilesnė krizė, tuo labiau šiltėja žmonių bendravimas. Žmonės vieni iš kitų ieško paramos ir palaikymo. Žinome, kaip lietuviai išgyvendavo Sibire. Nors sąlygos būdavo ir labai sunkios. Aišku, daug jų pasiliko ten amžiams ne tik kapinėse, bet ir laukuose. Bet stipriausieji išliko, išliko tam, kad perduotų savo patirtį, savo atmintį Tautai. Aišku, moderniaisiais laikais bendravimas išsikreipė. Mus visus skiria juodoji televizijos dėžė, kompiuteris su internetiniu langu į pasaulį. Mes nepažįstame savo kaimyno iš gretimo buto, net iš tos pačios laiptinės. Bet krizės metu artimesnis bendravimas turėtų padėti susipažinti.
Žmogaus prigimtis dvilypė jis yra ir egoistas, bet kartu trokšta būti ir altruistas. Egoizmas būtinas, kad pasaulis judėtų pirmyn. Tačiau nesveikas egoizmas virsta griaunančiu godumu, kuris pasireiškia grupuočių, partijų, tautų, regionų, valstybių, religinių sistemų, kontinentiniame ir geopolitiniame lygmenyse. Jeigu politikų viduje įvyktų kokybinis šuolis, jie suvoktų, kad mūsų tauta per maža ir per skurdi jų interesams vykdyti neteisybės pagrindu. Tauta turi iš naujo atrasti savo misiją. Gal šis ekonomikos nuosmukis nėra krizė negatyviąja prasme. Gal tai stebuklo galimybė, kai galima žengti į visiškai naują realybę...
Kai politikai gąsdina (ar jais sekdami ir laikraščiai rašo), kad baisiausia, kas gali atsitikti, tai recesija, t.y. truputį mažėjanti gamyba, netikėkime ta didžiulė masė niekam nereikalingų daiktų, susikaupusių pasaulyje, iš tiesų nereikalinga, juos galima be didelio skausmo ir gailesčio išmesti. Mes, Europos žmonės, esame visko persivalgę, pertekę. Niekas nebadauja, nors kitur, ne Vakarų tautose, badas nuolatinis palydovas. Nuolatinė gamyba tai savotiška liga, pamišimas. Gamindami mes pamirštame, kad žemės resursai riboti, jie išeikvoti. Žmogus su savo veikla jau apdirbęs (tiesiogine ir netiesiogine prasme) visą planetą kyla vadinamoji ekologinė krizė. Už visa tai reikia ar reikės sumokėti. Gali net įvykti totalinė katastrofa. Dabartinė krizė dar ne katastrofa. Tai labiau dvasinė krizė. Kaip gi jos nebus prisiminkime, kaip visi televizijos kanalai be perstojo rėkia: vartok, siek prabangos, ar nematai, kaip žmonės gyvena? Ir būtinai linksminkis, pamiršęs artimo skausmą. Labai dažnai pamirštame, kad esame Dievo kūriniai, kad gyvendami vykdome Dievo valią. Ir gyventi drįstame taip, tarsi pažadėtasis Gelbėtojas niekada nebūtų gimęs. Gyvename dairydamiesi į pinigus, turtą, valdžią ar į karjerą. Kiek laiko iššvaistome spoksodami į televizoriaus ekraną, interneto peržvalgoms, pykčiui, gandams, nereikalingiems daiktams įsigyti. Ir kiek kartų neradome laiko artimiausiems savo žmonėms, bendraminčiams, tikėjimo broliams.
Kai kitą savaitę susėsime prie Kūčių stalo, prisiminkime ne tik jau palikusius mus artimuosius, ne tik draugus, bet, svarbiausia, prisiminkime, kad su mumis bus mums gimęs gelbėti pasaulio Išganytojas.
© 2008 XXI amžius
|