| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Prisimintas kun. B. Laurinavičiaus žygdarbis Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Nei žvarbus vėjas, nei stingdantis pirmasis žiemiškas šaltukas nesutrukdė lapkričio 24-osios rytmetį gausiam vilniečių ir sostinės svečių būreliui iš Kauno, Marijampolės ir Druskininkų susirinkti prie kuklaus ąžuolinio paminklo, skirto kunigui Broniui Laurinavičiui. Pagerbti savo kraštiečio atvyko ir keletas Gervėčių parapijos, Gėliūnų kaimo atstovų. Tą dieną sukako 27-eri metai, kai netoli šios vietos, Žalgirio-Kalvarijų gatvių sankryžoje, paslaptingomis aplinkybėmis žuvo kun. B. Laurinavičius. Už Bažnyčios ir žmogaus teises beveik pusę amžiaus nenuilstamai kovojusio dvasininko atminimas buvo pagerbtas malda, uždegtos žvakutės, padėta gėlių. Taurų dvasininką prisiminę ir pagerbę ceremonijos dalyviai buvo maloniai nustebinti gražiai sutvarkyta kun. B. Laurinavičiaus skvero aplinka. Dar iki kunigo 95-ojo jubiliejaus (liepos 17 dienos) sostinės valdžia pasistengė deramai pasirūpinti šia vieta buvo iškelti spaudos ir banko kioskai, o visa aikštė išklota naujomis plytelėmis. Vidurdienį Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje šv. Mišios už kun. B. Laurinavičių aukojo prelatas B. Antanaitis, kunigai P. Rudinskas, OP, M. Petravičius, A. Ruzgys, OP, A. Dilys ir A. Keina. Prasmingame pamoksle kunigas Algimantas Keina prisiminė kun. B. Laurinavičiaus kilniadvasišką veiklą, pašvęstą Dievui ir Tėvynei. Tauraus dvasininko tragiška žūtis nebuvo beprasmė jo pralietas kraujas dar labiau sustiprino mūsų tautą tais niūriais buldozerinio ateizmo laikais siekti Bažnyčios ir Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės. Kun. A. Keina apgailestavo, kad dabartinėje sumodernėjusioje visuomenėje, besirūpinančioje tik vienadieniais materialiais turtais, stinga idealistinės dvasios ir pasiaukojimo, o vis labiau įsisiautėjantys globalizacijos vėjai grasina sunaikinti tautines ir dvasines vertybes. Dalijosi rūpesčiais ir dvasiniu gėriu Po šv. Mišių aukos šio dvasininko atminimo įamžinimu besirūpinančio kun. B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondo atstovai sukvietė tikinčiuosius į jaukią bažnyčios zakristijos salę pabendrauti ir pasidalyti mintimis apie kunigo Broniaus nueitą turiningą gyvenimo kelią. Daugeliui kalbėjusiųjų teko ne tik girdėti apie šį kunigą, bet ir susitikti su juo, pajusti jo neišsenkantį dvasinį gėrį bei rūpestį. Daugiau nei prieš šešis dešimtmečius su kun. B. Laurinavičiumi Vilniaus kunigų seminarijoje susipažinęs kunigas Antanas Dilys prisiminė jį kaip nuoseklų Bažnyčios gynėją, tikinčiųjų ir skriaudžiamųjų užtarėją. Beveik dešimtmečiu vyresnis seminarijos klierikas B. Laurinavičius globojo pirmakursį Antaną, padėdavo jam ir kitiems jaunesniems draugams ne tik patarimais, bet ir materialiai. Nuoširdų kun. B. Laurinavičiaus rūpestį teko pajusti ir gerokai vėliau, kai mūsų keliai buvo išsiskyrę. Septynerius metus eidamas Sibiro lagerių golgotas, turėjau vienintelį draugą kunigą Bronių Laurinavičių. Savo parapijiečių vardu jis kas mėnesį siųsdavo man ir kitiems kunigams produktus. Grįžęs iš lagerio, jaučiausi tiek fiziškai, tiek dvasiškai pavargęs, jaunoje galvelėje jau netgi kirbėjo mintis pasitraukti iš dvasininkijos luomo ir pasinerti į žemiškąjį meilės sūkurį. Tačiau, laimei, čia man pagalbos ranką ištiesė kunigas Bronius. Jis mane ištempė iš tos akliduobės, pasakojo kun. A. Dilys. Ne vienerius metus su kun. B. Laurinavičiumi artimiau bendravęs dvasininkas apgailestavo, kad tą lemtingą 1981 m. lapkričio 24-osios vakarą nebuvo namuose. Būtent tą vakarą iš Kauno grįždamas kunigas Bronius pakeliui nusprendė užsukti ir pas kun. A. Dilį, tuo metu gyvenusį sostinėje, Trimitų gatvėje, visai šalia Kalvarijų-Žalgirio sankryžos. Neradęs seno bičiulio, kun. B. Laurinavičius šeimininkės paprašė perduoti gerus linkėjimus ir pasuko Žalgirio gatvės link. Po kelių minučių jis žuvo... Daugelio jį pažinojusiųjų nuomone, kun. B. Laurinavičiaus žūtis po sunkvežimio ratais nebuvo atsitiktinė tai KGB sistemos gudri, iš anksto suplanuota keršto akcija už jo nuoseklią ir drąsią veiklą, ginant Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Tokios nuostatos laikosi ir kun. A. Keina. Jis prisiminė, kaip po kun. B. Laurinavičiaus laidotuvių drauge su velionio brolio dukra Jadvyga Laurinavičiūte-Pranskiene buvo apsilankęs pas sunkvežimio vairuotoją, po kurio mašinos ratais ir žuvo kunigas. Iš šio žmogaus pasakojimų, kaip teigė kun. A. Keina, susidarė nedviprasmiškas įspūdis, jog dvasininkas buvo kažkokių dviejų vyrų pastūmėtas po sunkvežimio ratais... Deja, kun. B. Laurinavičiaus žūties bylą tyrusi akyloji sovietinė teisėsauga net nesistengė jos objektyviai ir nešališkai išaiškinti. Disidentinio judėjimo dalyvei vilnietei Angelei Ragaišienei, taip pat ne kartą bendravusiai su kun. B. Laurinavičiumi, prieš pat jo žūtį teko išgirsti kunigo Broniaus kartų atodūsį: Viešpatie, kiek jų daug mane seka! Bet tegu žino, kad aš jų nebijau. Ir mirties nebijau, net testamentą jau esu parašęs... Buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, vadovavęs lietuviškajai Helsinkio grupei, kun. B. Laurinavičių prisiminė ne tik kaip atkaklų kovotoją už Bažnyčios laisvę, bet ir žmogaus teises. Beveik prieš 30 metų netikėtai mirus šios grupės nariui kunigui Karoliui Garuckui, SJ, prireikė kito aktyvaus ir patikimo dvasininkijos atstovo. Kaip prisimena V. Petkus, su vysk. Julijono Steponavičiaus palaiminimu į Helsinkio grupę įsijungęs kun. B. Laurinavičius iki pat žūties uoliai rūpinosi ir terorizuojamos Bažnyčios ir engiamų žmonių teisėmis. Šiandien turbūt vargiai kas besuskaičiuos, kiek protesto laiškų, peticijų įvairioms okupacinės valdžios institucijoms, tarp jų ir pačiam bolševikų gensekui L.Brežnevui, yra parašęs kun. B. Laurinavičius. Iš šių laiškų ir raštų, kaip teigė mons. Alfonsas Svarinskas ir kun. Mykolas Petravičius, būtų galima sudaryti istoriniu požiūriu itin vertingą knygą, kuri gyvai atspindėtų to laikotarpio Lietuvos Bažnyčios ir sovietų okupuotos mūsų valstybės padėtį. Kukli moteris, verčianti didelį vežimą Apie šviesią kun. B. Laurinavičiaus asmenybę, jo neįkainojamą indėlį stiprinant Bažnyčios ir pavergtos tautos dvasinius ryšius, apie nūdienos mūsų valstybėje išsikerojusį moralinį bei dvasinį nuosmukį kalbėjo Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė, žinomas gydytojas, prof. Leonas Mačiūnas. Minėjimo dalyviai nuoširdžiai dėkojo vienai iš pagrindinių šio renginio organizatorių buvusiai tremtinei ir aktyviai ateitininkijos judėjimo dalyvei Julijai Ambrasienei. Ši moteris, kaip sakė kun. A. Keina, nors ir kukli, bet didelį vežimą verčia. Kun. B. Laurinavičiaus atminimo įamžinimu aktyviai besirūpinanti vilnietė per daugiau nei 12 metų bevarstydama įvairių valstybės atsakingų institucijų duris sugebėjo pasiekti, kad netoli kunigo žūties vietos jo vardu būtų pavadintas skveras. Pastaruoju metu drauge su savo bendražygiais J. Ambrasienė siekia, kad po metų šioje vietoje atsirastų didingas paminklas, kuris įamžins ne tik kun. B. Laurinavičiaus, bet ir kitų dvasininkų, Lietuvos Laisvės kovų dalyvių, kovojusių ir žuvusių už Lietuvos Katalikų Bažnyčios teises ir mūsų valstybės Nepriklausomybę per visą sovietmečio režimą, atminimą. Malonu, kad pirmieji žingsniai link šio kilnaus tikslo jau padaryti. Aš, kaip kun. Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovė, noriu pasidžiaugti ir priminti, kad prie tokių siekių įgyvendinimo daug prisidėjo Seimo narys Petras Gražulis ir sostinės meras Juozas Imbrasas, teigė J. Ambrasienė. Skaitytojams primename kun. B. Laurinavičiaus paminklo paramos fondo (įmonės kodas 2634775) atsiskaitomąją sąskaitą: AB Hansabankas. Banko kodas 73000; atsiskaitomoji sąskaita LT 707300010081002817.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |