Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Visuomenė
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Už tautą kovojęs plunksna 

Aleksandro Sako 100-osioms gimimo metinėms

Aleksandras Sakas 1984 metais

„Darbininko“ redakcijoje 1939 metais. Kairėje – Aleksandras Sakas

Aleksandro Sako arešto 1945 metais nutarimas

Aleksandras Sakas su šeima Sibiro tremtyje 1953 metais

Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentai 1944 metais. Aleksandras Sakas sėdi ketvirtas iš dešinės

KGB bylos Nr. P-11800-LI viršelis

Daug netekčių patyrė tauta per okupacijos laikus, daug didvyrių atsirado tautoje, kovojusioje už nepriklausomybės idealą. Vienas jų buvo Aleksandras Sakas, už tautos idealus kovojęs lietuviškos spaudos žodžiu.

A. Sakas gimė 1908 m. gruodžio 21 dieną Mažeikių rajono Lūšės kaime, kur jo tėvas Domininkas tuo metu dirbo geležinkelio apeiviu. 1912 metais šeima persikėlė į Papilės miestelį (dab. Akmenės r.), šalia Ventos upės. 1913 metais tėvas išvyko į Ameriką uždarbiauti – carinės Rusijos valdoma Lietuva išvijo iš gimto krašto.  Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima kartu su iš Amerikos parskubėjusiu tėvu pasitraukė į Rusiją, Caricyną, tapo bolševikų revoliucijos liudininke. Bet tėvynė traukė labiau, ir  1919 metais Sakų šeima grįžo į Lietuvą, į Papilę. Čia tėvas atidarė batsiuvio dirbtuvėlę, motina Morta augino dešimtį vaikų (iš jų užaugo aštuonetas). Daugumai, ypač vyresniesiems, jau nuo vaikystės teko patirti sunkią samdinio dalią.

Nuo vienuolikos metų Aleksandras tarnavo pas ūkininkus. 1924 metais baigė Papilės pradžios mokyklą. Dirbo įvairius samdomus darbus, vėliau – valsčiaus raštininko padėjėju. Gana anksti ėmė domėtis kultūros, visuomeniniais dalykais, rašė korespondencijas.

1931 metais apsigyveno tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune, lankė suaugusiųjų gimnaziją (dr. J. Tumėno brandos kursus). Tuo metu įsijungė į Kauno ateitininkų veiklą, 1931–1933 metais buvo gimnazijos ateitininkų sąjungos pirmininku. Per du kartus mokėsi kunigų seminarijoje (1934–1936 metais Telšiuose ir 1937–1939 metais  Kaune), baigė keturis kursus, tačiau kunigu netapo. 1936–1937 ir 1939–1940 metais dirbo Kaune leidžiamo laikraščio „Darbininkas“ techniniu redaktoriumi (atsakingasis redaktorius prof. Pr. Dovydaitis), priklausė Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungai, dalyvavo darbininkų švietėjiškoje veikloje. Sovietams okupavus Lietuvą, „Darbininkas“ buvo uždarytas.

Nuo 1940 metų mokėsi Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, studijavo agronomiją. Nacių okupacijos pradžioje akademiją kuriam laikui uždarius, persikėlė į Šiaulius. Ten 1941 metais baigė dviejų mėnesių kursus pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo cenzui įsigyti. 1941 metų rugsėjį, ieškodamas darbo, atvažiavo į Kauną. Čia Petro Gailiūno ir  Pilypo Žukausko-Naručio buvo įtrauktas į rezistencinį sąjūdį, tapo LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) štabo Kaune organizacinio sektoriaus viršininko padėjėju, tačiau po kelių dienų (1941 m. rugsėjo 22-ąją) naciai  LAF veiklą nutraukė. Tada tęsė mokslus veiklą atnaujinusioje Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

1943 metais pradėjo leisti ir redaguoti antifašistinį pogrindinį leidinį „Lietuvos Judas“, kuriame viešumon iškėlė parsidavėlius, talkinusius okupantams. Išleido pirmuosius du numerius, vieną Šiauliuose išspausdino  Juozas Vanagas, kitą Kaune Juozas Gražys ir Povilas Malinauskas. Trečiąjį „Lietuvos Judo“ numerį išleido Aleksandras Bendinskas Kaune.

1943-1944 metais tarp Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentų ir bendraminčių platino antinacinio pasipriešinimo sąjūdžio „Lietuvių frontas“ leistą pogrindinį laikraštį „Į laisvę“, kurį gaudavo Kaune iš sąjūdžio dalyvių (Pilypo Žukausko, Broniaus Stasiukaičio, Vladislovo Telksnio, Aleksandro Bendinsko, Povilo Malinausko, Juozo Gražio, Petro Gailiūno). Dotnuvoje skleisdavo ir iš Kauno parvežtą Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pogrindinį laikraštį „Laisvės kovotojas“, kurį patikėdavo jo leidėjai Jonas Mildažis ir Zigmas Zubrys.

Sovietams grįžus, įspėtas, kad NKGB renka apie jį žinias, pasitraukė į pogrindį. 1945 metais vedė Anykščių gydytoją Eleną Dobregaitę. Netrukus NKGB agento „Reinio“ buvo išduotas ir suimtas, Kaune kagėbistų septynias  savaites tardytas ir kankintas („tardytojai“ leitenantas Jastrebovas, kapitonas Kiseliovas). Jis buvo apkaltintas dalyvavęs „antitarybinėje“ ateitininkų organizacijoje ir LAF veikloje ir be teismo išgabentas į Vorkutos lagerius  „tolimesniam tardymui“. Nuteistas už akių tiktai 1947 metais pagal RTFSR BK 58-1a ir 58-11 str. „už dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje“.

Kalinio baisybės įsibėgėjo. Aleksandrui teko patirti Ajačego, Priedšachtos, Trudo lagerių sunkumus, dirbo šachtose (Vorkutos 7-oji, 6-oji), kasė šachtas (30-ąją, 31-ąją), statė Vorkutoje namus. Išsekintas katorgiško darbo, sutino iš bado kaip ir tūkstančiai jo likimo brolių. Ištvėrė ir iki lengvesnių dienų, kai jo agronominėmis žiniomis pasinaudota šiaurėje bandant atviro grunto daržininkystę – buvo vienas pirmųjų Vorkutos daržininkų.

1950 metais iš lagerio išsiųstas neterminuotai tremčiai į Krasnojarsko kraštą. Tais pačiais 1950 metais iš Lietuvos į Sibirą išvyko ir žmona su tėvo dar nemačiusiu sūnumi. Krasnojarske žmona išsirūpino leidimą šeimai gyventi piečiau esančiame Minusinsko rajone. Ten Aleksandras dirbo bitininku vietiniuose kolūkiuose (Tigrickoje, Kavkazskoje gyvenvietėse).

Po Stalino mirties visa šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kelmės raj., Kražiuose, čia Aleksandras dirbo kolūkio agronomu, susilaukė dar dviejų sūnų. 1959 metais persikėlė į Klaipėdą, dirbo agronomu. 1961 metais mirė žmona Elena. 1964 metais vedė antrą kartą – taip pat našlę, mokytoją Marceliną Pėstininkienę, padėjusią užauginti mažesniuosius vaikus. Visi trys sūnūs baigė aukštuosius mokslus.

Nuo 1968 metų – pensininkas, gana ilgai tvirtas, užgrūdintas lagerių ir tremties. Triūsė savo sklype, bitininkavo. 1983 metais vėl liko našliu.

Atgimimo laikais Aleksandras aktyviai įsijungė į Klaipėdos tremtinių klubo veiklą. Kalbėjo pirmuose masiniuose Sąjūdžio mitinguose Klaipėdoje, skelbė atsiminimus periodinėje spaudoje. 1990 metais lankėsi JAV. Buvo susilaukęs ir Lietuvos spaudos dėmesio kaip buvęs „Lietuvos Judo“ redaktorius.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, beveik netekęs regėjimo, iš aktyvios veiklos turėjo pasitraukti. Trečiosios žmonos Stanislavos slaugytas, po sunkios ligos 1998 m. kovo 17 dieną mirė. Palaidotas Palangoje, šalia savo tėvų, sesers ir pirmosios žmonos.

1991 metais JAV išleistame vardyne „Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai“ įdėta jo biografija.  Monografijoje „Papilė“ (II dalis, Versmė, Vilnius, 2006) pateiktas pluoštelis žinių apie A. Sako gyvenimą ir veiklą.

Parengta pagal Aleksandro Sako sūnaus Aleksandro pateiktus duomenis

© 2008 „XXI amžius“