Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Visuomenė
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Metelių šviesuoliai

Vytautas Visockas

Metelių parapijos klebonas kanauninkas Vytautas Prajara dalijasi savo rūpesčiais

Dusia, Metelys, Obelija – didieji Dzūkijos ežerai. Metelių regioninis parkas. Metelių miestelis... Jau daug metų čia užsuku pasigrožėti Dusios ežero platybėmis, Prelomciškės piliakalniu, menančiu jotvingių kovas. Visada pasikalbu su drąsia, poilsiautojų išlepinta gulbių šeimyna Metelyje. Čia jų gimtinė: 1935 metais šiame ežere jos pirmą kartą po ilgos pertraukos išaugino jauniklius, kurie ilgainiui pasklido po Žuvintą, kitus aplinkinius ežerus. „Giesmę Metelių ežerui“ yra parašęs XVII amžiaus poetas, Europos pažiba Motiejus Kazimieras Sarbievijus.

Rugpjūčio mėnesį su Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva sudaryta komisija, bandžiusia įvertinti tų apskričių gyvenvietes, sodybas nemažai keliavau po Utenos, Šiaulių, Marijampolės, Alytaus apskritis. Tada lankėmės ir Meteliuose. Susipažinau su Lietuvoje jau žinomu kunigu, Metelių klebonu kanauninku Vytautu Prajara. Dusios ežero pakrantėje iškilusioje Kryžių koplyčioje jis papasakojo apie šią šventą vietą, žinomą nuo XVIII a. pradžios, kai karo su švedais metu čia stovyklavusi Lietuvos kariuomenė pastatė tris kryžius ir ant vieno pakabino Dievo Motinos paveikslą.

Jaunam kunigui V. Prajarai teko laimė ir atsakomybė atstatyti 1963 metais sovietų valdžios nugriautą medinę koplyčią. Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis paragino imtis naujo – rangovo darbo, ir kunigų A. Svarinsko, J. Zdebskio, „Katalikų Bažnyčios kronikos“ „auklėtinis“ išlaikė sunkų statybininko egzaminą: ant kalvelės stovi mūrinė bažnyčią primenanti koplyčia, pašventinta 2000-aisiais. Dabar visi džiaugiasi: stebuklingoji Dusios ežero pakrantė vėl atgijo. Kryžiuose iškilmingai švenčiami Sekminių, Petrinių ir Švč. Marijos Rožinės atlaidai, čia stovyklauja jaunimas. Per vasarą, pasak kunigo, poilsiauja, linksminasi, meldžiasi jaunimo grupės.

Lapkričio pabaigoje į Metelius atvažiavome kaip į gražiausiai besitvarkančią gyvenvietę Alytaus apskrityje – taip nusprendė vasarą Meteliuose apsilankiusi minėta komisija, sudaryta iš Žemės ūkio, Aplinkos ministerijų, Lietuvai pagražinti draugijos specialistų. Metelių bendruomenės centre įvyko seminaras, kurio metu kalbėta ne tik apie gamtos, bet ir žmogaus sukurtą aplinką. Klebonas kan. V. Prajara kalėdodamas ir šiaip lankydamasis pas žmones yra pastebėjęs: jeigu žmogus tik dėl svečio paskubomis troboje pasitvarko, tai ir jo kiemas ir darželis – skurdesni; tačiau piktybiškai netvarkingų parapijiečių šiame nuostabiame gamtos kampelyje, „kurio grožio mes kartais nepastebime“, nėra. To jis negalėtų pasakyti apie poilsiautojus, „naujuosius lietuvius“, kurie vasaros savaitgaliais čia suvažiuoja prabangiais automobiliais. Pigesnių automobilių savininkai paprastai esti tvarkingesni, kuklesni. Net jaunavedžiai, ir tie netvarkingi, atsainiai, kaip išmaldą,  palieka ne tik maisto, bet ir pustuščių butelių.

Kita bėda, būdinga ne tik Dusios, Metelio paežerėms: viskas išparceliuota, parduota. Dusia pagal dydį trečias ežeras Lietuvoje, o tik trijose vietose prie vandens galima laisvai prieiti. Kunigą papildė Metelių regioninio parko direktoriaus pareigas laikinai einantis R. Krugelis: apsauginė juosta – 20 metrų, tačiau palapinės ten nepasistatysi, įstatymas suteikia teisę tik praeiti. Aplink visus tris ežerus – privačios žemės. Prie Metelio yra vos viena vieta visuomenės poreikiams. „Metelių parapija taip pat „privatizavo“ dalį Dusios ežero, – šypsosi kunigas, – ten, kur Kryžių teritorija. Tačiau tai visos Dzūkijos, visos Lietuvos vieta, kur galima laisvai vaikščioti, čia nėra jokių namelių, jokių furgonų, čia stovyklauja visos Lietuvos jaunimas.“     

„Esu kunigas, mano pareigos dvasinės, – kalbėjo kan. V. Prajara, – bet negaliu nesirūpinti ir žmonių buitimi. Todėl skaudu, kad ir Lietuvos valdžia, ir apskritis, rajonas tokį gražų gamtos kampelį tarsi pamiršo, nepakankamai rūpinasi jo ateitimi. Prieš aštuoniolika metų,  kai pradėjau čia dirbti, gyveno 372 žmonės (turiu visų kaimų sąrašą). O šiemet gyvena tik 170 žmonių. Ne visi jie išmirė, kiti išvažiavo į airijas, anglijas. Daug namų – tušti, tik vasarą juose apsigyvena buvusių šeimininkų giminaičiai.“ Kaip sakė į pokalbį įsiterpusi Danguolė Alksninienė, prieš Metelių jubiliejų kai kurių ponų teritoriją teko tvarkyti tiems, kuriems rūpi gyvenvietės grožis.

Metelių gyvenvietės senbuviai turi ir kitą didelį rūpestį. Pastatas, kuriame vyko seminaras, priklauso parapijai. Jis būtų buvęs sunaikintas, bet žmonės pasipriešino. Dabar yra kur visiems susieiti. Vasaromis čia prisiglaudžia jaunimo stovyklos. Yra didelė salė. Nors patogumai minimalūs, beveik niekas stovyklautojams nekainuoja. Būtų gerai, jei pavyktų buvusią mokyklą sujungti su šiuo pastatu, tada būtų rajone ar net apskrityje stovyklų centras. Nes štai dabar, ne sezono metu, čia tuščia, kartais per visą dieną nepravažiuoja joks automobilis. Savivaldybė iš karto pritarė šiai idėjai, tačiau ji žlugo. O gal dar pavyktų ją atgaivinti, gal per žiniasklaidą tuos žodžius išgirs apskrities žmonės, viršininkai. Nes nupirks tą pastatą už menkus pinigus koks verslininkas, padarys čia tvarką, gal net kokį tvenkinį šalia išsikas. Kunigas papasakojo, kaip prie Dusios ežero naujalietuvis pasistatė didžiulį būstą, o šalia ežero, už dešimties metrų nuo kranto, dar ir balą išsikasė.

Metelių gyvenvietės ateitis neaiški. Turtingi naujalietuviai iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės ieško įstatymo spragų, su visureigiais braunasi į unikalią gamtą, siekdami žūtbūt ją sunaikinti, apšnerkšti, aptverti. Gal naujasis aplinkos ministras neleis to daryti, griaus ne tik neturtingų kaimiečių tvartelius (televizijoje šiomis dienomis parodytas toks vaizdelis iš Alytaus apskrities), bet ir rūmus, panašius į tą, kurio savininkas vos ne pačiame Dusios ežere išsikasė balą.     

O Metelių gyvenvietės senbuviai tuo tarpu iš paskutiniųjų stengiasi, kad jų kiemuose žydėtų gėlės. Neapsikentę jie nupjauna žolę ir  vilniečio ar kauniečio patvoryje. Vasarą įsikūrę senelio ar dėdės namuose, jie nesuka sau galvos „dėl kažkokio regioninio parko dabarties ir ateities“, toliau savo nosies nemato.

Maždaug dešimt procentų Metelių senbuvių susirinko prie židinio Metelių bendruomenės centre. Visos čia kunigo suminėtos  problemos (ir daug kitų) jiems gerai žinomos, kai kurios – beviltiškos, o vis dėlto smalsu, ką patars iš Vilniaus atvykęs landšafto architektas Alvidas Mituzas. O jis, patyrusia akimi įvertinęs situaciją, taktiškai ir atsargiai priminė Smetonos laikus, kai kraštovaizdžio formavimas ir sodybų, gyvenviečių apželdinimo projektavimas turėjo žymiai kuklesnes galimybes nei šiandien. Tada būdavo akcentuojamas funkcionalumas ir paprastumas. Tais principais reikėtų vadovautis ir dabar, kai technologinių, techninių, priežiūros galimybių nepalyginamai daugiau. Lietuvis visada gyveno su medžiu, medis buvo artimiausias jo brolis. Medžių rūšys, kurios mus išugdė, mus lydėjo, turėtų būti artimiausios ir dabar. Iš kitų kraštų atvežti medžiai dažnai po vienos kitos žiemos išnyksta, gamta nubaudžia tuos, kurie jos nepaiso. Landšafto architektas patarė turėti tiek gėlynų, kiek galima aprėpti pagal savo jėgas. O ką ir kaip sodinti prie namų – kaimo moterys puikiai žino. Miestiečiai susirgo manija sodinti daugiametes gėles – taip ir pigiau, ir paprasčiau jas prižiūrėti. Kaimuose turėtų dominuoti gyvasis gėlių konvejeris, nuo pavasario iki vėlyvo rudens turėtų džiuginti žiedai. Reikėtų, kad tarp gėlyno ir krūmų būtų ryšys. Nereikia iš gėlės tyčiotis, pasmerkti ją skursti kokiame inde ant ratų. „Man tie ratai – labai skausmingas dalykas, – kalbėjo landšafto architektas. – Štai „Bernelių užeiga“ netoli Kauno. Turtingi žmonės supirko iš kaimų ratus, kitokį inventorių ir supūdė. Ką jūs darot! Užsieniečiams tokie vaizdai – baisus dalykas. Vienas man ir sako: gal aš galiu sumokėti, kad tie vežimai, ratai, rogės būtų nuvežti ten, kur jiems ir vieta.“ Landšafto architektas kalbėjo ir apie regioninius parkus, kuriuos puola turčiai. Tos teritorijos turėtų priklausyti bendruomenėms. Bendruomenėms reikia pakilti į šventą kovą ir apginti tas teritorijas.

Seminare kalbėjęs Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pažadėjo išleisti Lietuvos apskričių gražiausių gyvenviečių ir kaimo sodybų nuotraukų albumą, taip pat Lietuvos valstybės tūkstantmečio proga paragino sutvarkyti aplinkinius piliakalnius, ant kurių liepos 6-ąją suliepsnos tūkstantis ugnių.

Gruodžio 6 dieną Žemės ūkio ministerijoje buvo pagerbti konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2008“ laureatai, Lazdijų dekanui, Metelių parapijos klebonui kan. V. Prajarai suteiktas kaimo dvasininko titulas, dar 28 kaimo šviesuoliams įteiktos liaudies meistro Zenono Skinkio išdrožtos gerumo angelų statulėlės.

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“