|
Prezidento rinkimų priešaušris
Petras KATINAS
Iki Lietuvos prezidento rinkimų liko penki mėnesiai. Kitose valstybėse tokiu metu, o kai kur ir anksčiau, jau būna žinomi visi pretendentai, o Lietuvoje absoliučiai neaišku, kas gi taikysis, bus stumiamas ar kooptuotas į Daukanto aikštės rūmų šeimininko sostą. Na, panašiai kaip Rusijos kunigaikštis Vladimiras Putinas kooptavo į Kremliaus sostą Dmitrijų Medvedevą. Tiesa, Lietuvoje tokio oficialaus kunigaikščio lyg ir nėra. Bent jau kol kas neįvardijamas. Yra savotiška valstybininkų grupė, tarsi kokia masonų ložė, kuri viską ir tvarko. Ta pati, kuri įkūrė Leo LT kontorą bei tupdo į ministrų kėdes savo žmones. Iki šiol nomenklatūriniai socialdemokratai, paksininkai ir liberalcentristai savo patronų G. Kirkilo, V. Mazuronio ir A. Zuoko lūpomis jau pareiškė, kad siūlys savo kandidatus. Deja, neįvardijo, kas tai per žmonės. Netgi socdemai, iš anksto paskelbę, kad laimės jų kandidatas, nesako, kas gi bus tas eilinis gelbėtojas. Kompetentingiausias, protingiausias, net kelių mokslų daktaras ir t. t. Mat, anot buvusiųjų, kitose partijose nėra nė iš tolo jiems prilygstančių. Aišku viena, kad buvusieji ir amžinieji greičiausiai paskelbs savo kandidatą dar iki Naujųjų metų, nelaukdami partijos suvažiavimo, kuris turėtų įvykti gegužės pradžioje.
Akivaizdu, jog kandidatą parinks partijos politbiuras, vadinamas taryba, kurios posėdis įvyks netrukus. Bet koks ar kokia bus ta kandidatūra visiškai neaišku. Nesvarbu, kad buvęs premjeras ir partijos pirmininkas G. Kirkilas aiškiai leidžia suprasti, kad pagal partijos tradicijas kandidatu gali būti tiktai jis pats. Bet pačiam politbiure, sprendžiant iš ten vykstančio įprasto pokiliminio erzelio, nuomonės aiškiai skiriasi. B. Bradauskas, Č. Juršėnas ar J. Karosas suvokia, kad jie patys neturi jokių šansų. Na, nebent iškeltų save dėl juoko, kaip tai buvo padaryta savo metu iškeliant kandidatu draugą Vytenį Andriukaitį. Todėl vis labiau žvalgomasi į buvusią socialliberalų, o dabar savo komjaunuolišku aktyvumu ir demagogija lenkiančia visus naujojo Seimo socdemus, buvusią socialinės apsaugos ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę. Pastaroji lošia gana populiaria, nors ir aiškiai žymėta korta: rūpinasi paprastais žmonėmis, visais nuskriaustaisiais ir pažemintaisiais, neįgaliaisiais, vaikučiais, mamytėmis-gegutėmis ir panašiais socialiai remtinais ar apsimetančiais tokiais. Nebūna nė vieno Seimo posėdžio, kuriame draugė Vilija apie tą savo pseudorūpestį neprimintų. Ir kaip neprimins, jeigu pagrindinė jos konkurentė Kazimira, gėdingai prakišusi rinkimus į Seimą, draugei Vilijai praktiškai nebesudaro konkurencijos. Nepaisant to, kad Kazimira ne tik Lietuvos rusų laikraščiuose, bet ir nuvykusi į Čikagą dėsto, kad būtent jos, tokios išmintingos ekonomikos profesorės, dėka buvo priimami visi Lietuvai reikšmingi sprendimai. Ji, pasirodo, yra ir geriausia strategė, apgynusi net dvi daktaro disertacijas. O jeigu reikės, apgins ir trečiąją... Deja, netgi K. Prunskienės gerbėjai, ypač Lietuvos kaime, aiškiai pamatė, kad ši ambicinga dama, nepaisant tariamo rūpinimosi žemės ūkiu ir vargšais ūkininkais, rūpinosi tiktai savo gerove bei stambiausių latifundininkų, žemgrobių ir maisto produktų perdirbimo monopolijų reikalais. Be to, daugeliui jau visiškai aišku, kad K. Prunskienė, nuolat reiškianti savo palankumą ir meilę Maskvai, senu įpratimu ar įsipareigojimais daugiausia dėmesio skiria raudonoms Kremliaus bokštų žvaigždėms. Netgi niekada nebuvęs landsbergininku ir visada koneveikęs vadinamąsias megztąsias beretes nuolankus A. Brazausko ir K. Prunskienės mylėtojas Kęstutis Jaskelevičius savo komentaruose Juodosios kaimo dienos konstatavo, kad būtent K. Prunskienei vadovaujant Žemės ūkio ministerijai galutinai įsitvirtino pieno, mėsos, grūdų ir kitų žemės ūkio produktų perdirbėjų ir stambiųjų prekybininkų diktatas. Todėl K. Jaskelevičius pažymi, jog be reikalo K. Prunskienė aimanuoja, kad kaimo gyventojai ją išdavė, nes iš tiesų tai ši rusų kunigaikštienė išdavė kaimą. Kaip ir buvusi Vyriausybė. Jos valdymo laikotarpiu buvo sistemingai žlugdomi šeimos ir vidutiniai ūkiai. Specialistai jau paskaičiavo, kad per 2002-2007 metų laikotarpį samdomųjų darbuotojų, kuriuos galima pavadinti kumečiais, skaičius nuo 28,3 tūkst. išaugo iki 40,6 tūkst., o šeimos narių, dirbančių savo ūkiuose, sumažėjo nuo 152,3 tūkst. iki 73,4 tūkst. Tad draugei Kazimirai švaistyti savo ir rėmėjų pinigus prezidentinei kampanijai nėra prasmės. Teks Kazimirai (Šatrijai), matyt, kaip pati planavo, lakstyti po pasaulį ir pristatinėti Lietuvos kulinarinį paveldą Europos valstybėse...
Taigi viena kandidatė, galima sakyti, jau atkrito. Lieka mažiausiai trys ar keturi nežinomieji. Bent jau taip galima suprasti iš G. Kirkilo, R. Pakso ir A. Zuoko pareiškimų. Beveik neabejojama, kad savo kandidatūrą kels naujasis Seimo pirmininkas A. Valinskas. Juolab kad apklausos rodo, jog jo reitingai kyla. Jeigu tikėti tais reitingais, tai jis lenkia net patį G. Kirkilą. Apskritai šio naujojo elito šoumeno ar tų, kurie už jo stovi, dalyvavimas naujojoje, kol kas dar valdančioje koalicijoje, jo keisti nurodymai seimūnams, kada galima gerti brendį ar vyną, bei provokuojami konfliktai su žurnalistais kelia įvairiausių spėlionių, kokių tikslų siekia A. Valinskas. Ar tai daroma siekiant save sureikšminti, ar siekiant kokių nors kitų tikslų? Pagaliau kur pasuks susiklosčius palankioms aplinkybėms tautos prikėlėjas su savo ekstravagantiška komanda. Ypač jeigu ekonominė situacija toliau blogės. Jau vien tai, kad savo sekretoriato viršininke A. Valinskas pasirinko ištikimą socdemų tarnaitę, buvusią A. Brazausko ir G. Kirkilo patarėją ryšiams su visuomene Nemirą Pumprickaitę, daug ką pasako. Pasirodo, anot Seimo pirmininko, ši apsukri dama yra puiki savo srities žinovė.
Sprendžiant iš naujojo premjero ir partijos lyderio Andriaus Kubiliaus nedviprasmiškų užuominų, geriausia kandidatė į Lietuvos prezidentus būtų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, kuri, skelbiamų sociologinių apklausų duomenimis, užtikrintai laimėtų rinkimus. Gal net pirmajame rinkimų rate. Jos kandidatūrą paremtų ir kiti žinomi politikai. Tačiau pati eurokomisarė ne kartą sakė, kad ji kol kas dar nesvarsčiusi ar kelti savo kandidatūrą. Aišku, jeigu D. Grybauskaitė sutiktų kandidatuoti į prezidento postą, tai sukeltų pirmiausia socdemams didelį nusivylimą. Pastarieji, pradedant socdemų garbės pirmininku A. Brazausku ir dabartiniu lyderiu G. Kirkilu, eurokomisarę Dalią Grybauskaitę paskelbė ne tik savo, bet ir vos ne Lietuvos prieše. Mat ji dar gerokai prieš Seimo rinkimus negailestingai kritikavo G. Kirkilo ir jo Vyriausybės veiklą ir įspėjo apie galimas skaudžias tokios politikos pasekmes Lietuvos ekonomikai ir finansams. G. Kirkilas labai nervingai reagavo į tokią kalbą. O pats A. Brazauskas netgi išmąstė, jog tokie specialistai kaip D. Grybauskaitė neturėtų kištis į politiką. Pasirodo, kištis į ją gali tiktai jis pats, jo medžioklių draugai ar tokie veikėjai kaip A. Paulauskas ar net liberalcentristų lyderis A. Zuokas, irgi nemėgstantis D. Grybauskaitės dėl jos kritikos buvusiai valdžiai bei jos augančio populiarumo visuomenėje. Todėl G. Kirkilas ir A. Zuokas ėmė niekinti jos darbą Europos Komisijoje. Esą ji negina Briuselyje ir Strasbūre Lietuvos interesų ir netgi šmeižia savo tėvynę.
Apskritai netrukus išvysime visą būrį keisčiausių gelbėtojų pretendentų į prezidentus. Ir G. Kirkilas, ir R. Paksas, ir V. Uspaskichas jau iš anksto ištrimitavo, kad jų partijų kandidatai būtinai laimės. Tautą prikelti galutinai pasiryžęs ir A. Valinskas. Nesvarbu, kad gavo tikrą antausį iš žurnalistų, kai nė vienas neatvyko pasiklausyti Seimo pirmininko spaudos konferencijos. O dėl uspaskichininkų, tai, pasak Kėdainių milijonieriaus, tų kandidatų kompetentingiausių ir išmintingiausių jo partijoje nors vežimu vežk. Ko gero, Viktoras pasirinks pačią ištikimiausią savo ginklanešę Seimo narę Loretą Graužinienę. Mat pastaroji svarstant Seime V. Uspaskicho neliečiamybės klausimą savo kolegas apkaltino baisia šventvagyste... Pasirodo, tą dieną, kai visas pasaulis gedėjo ir lydėjo į paskutinę kelionę Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchą Aleksijų II, Lietuvos parlamentas nepasigėdijo svarstyti V. Uspaskicho, nors Aleksijus II buvo didelis V. Uspaskicho gerbėjas ir mylėtojas, apdovanojęs jį net trimis ordinais. Kur jau čia kunigaikštienei Kazimirai lygintis, gavusiai vos vieną. Ko gero, netrukus Lietuvos, o gal ir Rusijos cerkvėse išvysime ir paties Viktoro ikoną...
© 2008 XXI amžius
|