|
Dviračio šou parlamentinė versija
Pajacų operos pastatymas Lietuvos operos ir baleto teatre sutapo su kitu reikšmingu įvykiu Tautos prisikėlimo partijos atėjimu į Seimą. Emocijos vienu ir kitu atveju panašios juokas pro ašaras.
Daugiau kaip pusė mūsų bendrapiliečių nepanoro ateiti prie rinkiminių balsadėžių. Kaip rodo apklausos, argumentas tas pats nebuvo už ką balsuoti. Galima teigti, kad iš kelių blogybių geriau rinktis mažesnę. Bet kaip paprastam mirtingajam šiandien susigaudyti, kas ko iš tiesų yra vertas?
Pretenduojančiųjų į valdžią (o ir joje esančiųjų) būdingas diskusijų stilius įžvelgti krislą priešininko akyje, savojoje nepastebint rąsto. Daugeliu atvejų TV laidos vedėjas nesivaržo pertraukti kalbantįjį sakinio viduryje, matyt, tada, kai išsakomos mintys kertasi su renginio sumanytojų ar užsakovų scenarijumi. Šiuo požiūriu ypač charakteringa buvo Lietuvos TV gyvavusi Forumo laida. Vienoje iš jų žurnalistas Rimvydas Valatka prieštaraujančius jo nuomonei dėl naujos atominės elektrinės įstatymo pavadino kaukiančiais prieš mėnulį, o į tai atsakydamas Darius Kuolys tuometinį premjerą Gediminą Kirkilą įvardijo kaip Maximos bendrovės atstovą spaudai.
Pasak Krescencijaus Stoškaus, kai įrodymai nustoja galios... paisoma ne to, kas kalbama, bet tik to, kas kalba savas ar svetimas, draugas ar priešas, iš anksto žinant, kad draugas visada teisus, o priešas klysta arba meluoja. Ši citata iš straipsnio Septynios didžiosios nuodėmės, paskelbto spaudoje dar 1992 metais. Kas pasikeitė per tuos keliolika metų? Gal mes iš tiesų esame nesusikalbančių tauta? Savižudžių, nusivylusių bendruomenė, kaip dar yra teigiama? Veltui sociologai gaištų laiką įrodinėdami viena arba kita. Didžiausi praradimai patiriami tada, kai pamirštama sena išmintis: Nemesk kelio dėl takelio, nuklystama nuo To, kuris, kaip skelbia Šventasis Raštas, ir yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas.
Rinkimų išvakarėse autoritetingi Vakarų apžvalgininkai konstatavo, kad į Lietuvos parlamentą pretenduoja dvi promaskvietiškos partijos. Ir jų prognozės nebuvo laužtos iš piršto...
Kas gali būti labiau įkvepiančio už gelbėtoją, nusileidžiantį iš dangaus. Tai turėjo įvertinti ir marijampoliečiai, vieną praėjusio rudens dieną išvydę miesto centre nusileidžiantį sraigtasparnį ir iš jo išlipantį partijos Tvarka ir teisingumas lyderį Rolandą Paksą. (Jis taip pat menamas lakūnas iš to paties pavadinimo Vytauto Matulevičiaus filmo, kurį rinkimų išvakarėse transliavo save nepriklausomu tituluojantis TV kanalas.) Bet importinėmis rinkimų technologijomis garsėjanti partija vietoj jos vadovo pranašautų 50 vietų Seime gavo tik 15. Be to, apie trečdalis tvarkiečių perbėgėliai iš kitų partijų. Kita Trojos arklio šešėlį metanti Darbo partija per šiuos rinkimus patyrė visišką fiasko: prarado Seime tris ketvirtadalius per 2004 metų rinkimus iškovotų vietų.
Galima būtų pasidžiaugti bundančia Lietuvos rinkėjų sąmone, jei Seime 16 kėdžių nebūtų užėmusi proginė Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija. Kokio naivumo reikia, kad patikėtum, jog šiuolaikinės pramogų industrijos atstovai yra galimi Lietuvos gelbėtojai. Duodamas interviu Lietuvos TV A. Valinsko proteguotas į kultūros ministrus aktorius Remigijus Vilkaitis, pavyzdžiui, kalbėjo, kad jam iš buvusiųjų kultūros šviesulių labiausiai imponuoja Jonas Bielinis. Ar pretendentas kažką supainiojo, ar iš tiesų mano, kad ilgametis komunistų partijos CK funkcionierius, nuo 1976 metų dirbęs sovietinės Lietuvos kultūros ministru J. Bielinis tikrai jam yra sektinas pavyzdys?
Už savo sėkmę A. Valinsko komanda (kaip savo metu darbiečiai ir A. Pakso partija) turi dėkoti tradiciniam Lietuvos rinkėjų elektoratui: balsuojantiems prieš nusivylusiems visomis valdžiomis, bet nesuvokiantiems, kas iš tiesų dėl visko kaltas ir kuo galima pasitikėti. Dviračio žinios ir kiti panašios urminės kritikos šou šimtu procentų atliepia piktdžiugiškam nusiteikimui daugelio tautiečių, nematančių jokios prošvaistės gyvenime ir savotišką pasitenkinimą patiriančių, kai kandžiai išjuokiami tie, kurie, jų nuomone, yra dėl visko kalti.
Kiekvienam suprantama, koks šiandien nepavydėtinas tuo požiūriu prezidentų, premjerų ar Seimo deputatų likimas. Blogiau, kai pramogų verslas ima nepripažinti jokių tabu, kai nusitaikoma į šimtmečiais puoselėtas vertybes ir formuojamas įsitikinimas, kad po šia saule nėra nieko švento. Pasak VU žurnalistikos instituto direktoriaus habilituoto daktaro Žyginto Pečiulio, TV prodiuseriai suvokdami, kad konkurencijos laikais neįmanoma suburti prie ekrano didesnės auditorijos ir siekdami išgyventi dažnai pasirenka silpniausią grandį mažiausiai išsilavinusią auditoriją, kuriai pakanka žemiausio lygio humoro laidų ir serialų. Pradžioje televizija buvusi nacijos vienytoja, dabar vis dažniau tampa skaldytoja.
Kaip pavadinti, sakysime, neseną Dviračio žinių akibrokštą, kai buvo rodomas sukarikatūrintas prieškario Lietuvos karišką uniformą dėvintis veteranas, pavadintas Bugailiškiu Prūdu? Šio personažo sumanytojams ir įgyvendintojams, matyt, neteko laikyti rankose enciklopedinio leidinio, kurio fotografijose užfiksuota šimtai ano meto karininkų, dėvinčių tokias pat uniformas ir nukankintų per tardymus NKVD rūsiuose, negrįžusių iš Sibiro tremties ar žuvusių kartu su miško broliais pasipriešinimo okupantams mūšiuose.
Nelabai stebina ir tai, ką teko matyti ir girdėti jau po šių Seimo rinkimų. Duodamas interviu Lietuvos TV A. Valinskas niekaip nenorėjo sutikti, kad jam mažų mažiausia buvo neetiška vesti laidą, kurios interjere buvo aiškiai matoma agresyvios rusų nacionalistų organizacijos Naši simbolika.
A. Valinsko siekimas groti vienu iš pirmųjų smuikų naujojoje valdančioje koalicijoje dažnas galvosūkis jos vadovui Andriui Kubiliui. Imkime kad ir arogantišką naujosios partijos lyderio pareiškimą apie tai, kad jis, kaip profesionalas skiria, kas iš tiesų Seime dirba, o kas tik nuduoda, bei žada su kiekvienu tautos išrinktuoju apie tai pasikalbėti. (Panašia aiškiaregyste vargu galėtų pasigirti ir kažin kelintą kadenciją Seime posėdžiaujantis Česlovas Juršėnas.) A. Valinsko žodis, per Seimo pirmininko rinkimus vietoj programos pristačius Dešimt Dievo įsakymų, nesukėlė audringų ovacijų. Be kita ko, pretenduodamas ir į senųjų kultūrų žinovus (pasak jo, Dekalogas kilęs iš šumerų civilizacijos) dabartinis antras pagal hierarchiją valdžios olimpe asmuo ir Senajame Įstatyme bus kai ką esminio praleidęs.
Kęstutis Starinskas
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|