Atnaujintas 2008 m. gruodžio 19 d.
Nr. 96
(1689)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Specialiai „XXI amžiui“

Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Keliaujame iš Liubeko į Dasovą

Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.

Trečiadienis, 2008 07 23, Buchenas – Ratzeburgas

O paruge baltas takelis...

Grupė stabtelėjo pamiškėje atokvėpiui. Visąlaik bemaž nenukrypstame nuo kelių, nors jie ir mažesni, bet mūsų vadui jie patikimesni negu kokie nors lauko keliukai ar miško takeliai, kuriais, žiūrėk, pirmąsyk atsidūręs krašte ir visiškai nepažinodamas nei takų, nei didesnių kelių, sykiais nusuki ne ten, kur reikia. Vis dėlto geru žodžiu reikėtų paminėti mūsų vadą: jis turi tokią gerą atmintį, kad prisimena ne tik kelių numerius, klebonų ir vyskupų vardus ir pavardes, bet ir su vairuotoju dažnai prieš kiekvieną stabtelėjimą dalykiškai ir konkrečiai aptaria vietas, kur bus sustota, valgyta, nakvota. O juk ne visada taip ropė kepa, kaip norėtum. Vienur visiškai nėra kunigo, kitur – susirgęs, trečiur – jau iškeltas, o naujasis ničnieko apie mus nežino. Penktoje vietoje įgaliotinis ar parapijos tarybos įpareigotieji mus sutikti jau atostogauja (juk pats atostogų metas!). Na, jeigu pasitaiko koks vietinis vedlys ar šiaip koks geraširdis savanoris, mūsų Gintaras šiaip taip sutinka eiti kartu, bet jam geriau vadovautis lietuviška ar, dar tiksliau pasakius, savo žemaitiška nuojauta, negu kartais net kelių vietinių žmonių patarimais. Šįsyk tų patarimų nereikėjo klausytis, nes tiesus kelias vingiavo per išnokusius kvietrugių laukus, sodus ir neretai pasitaikančius bažnytkaimius. Man jau mažumėlę įkyrėjo autobuso burzgimas, praūžiančių automobilių ir sunkvežimių ūžčiojimas, todėl atsiskyręs nuo poilsiaujančios kryžnešių grupės, pasinaudodamas pogulio pertraukėle, nustyrinau vingiuojančiu takeliu į nedidelės kalvos viršūnę.

Prabėgo pro mūsų rikiuotę su šeimininku juodas juodutėlis didelis kaip veršis skalikas, visiškai manim nepasidomėjęs, užtat kitas, kur kas mažesnio stoto, bet smarkus, matyt, dviračiu važiuojančios vokietaitės išvestas pasibėgioti kurtas, tiesiai atlėkęs į mane, šoko prie mano plonų vasarinių kelnių saugomos kiškos. Gerai, kad neįkando, o tik pauostė, kad paskui prisimintų, jeigu prireiks vėl susitikti kelyje. Bet kur tokį iš Pabaltijo barzdotą tipą, šuneli, sutiksi? Gana, kad vienąsyk šiame per rugius vingiuojančiame takelyje tu su juo susidūrei...

Ketvirtadienis, 2008 07 24,
Ratzeburgas – Liubekas

Pirmąsyk šiame žygyje...

... Šį kartą Liubeke, kur tėra tiktai 11 proc. katalikų, su moteriškuoju batalionu nereikėjo kalbėtis nei prancūziškai, nei angliškai, nei vokiškai. Visas moteriškasis kvartetas, rengęs mums sutikimo vakarienę, buvo lietuvės: Liubeko lietuvių bendruomenės sekretorė Eleonora Kušleika, Rasa Wegner, Jurgita Nasner, Stefanija Stungienė. Netgi Liubeko lietuvių bendruomenės primininkas Horstas Simon kalbėjo lietuviškai. Jų klebonas – Jėzaus Širdies parapijos kunigas Francas iškart su mūsų vertėja labai griežtokai ir dalykiškai pakalbėjo. Tačiau greitai jis su mumis apsiprato ir netgi susibičiuliavo, pradėjo kalbėti kur kas maloniau ir atlaidžiau. Netgi pasakė, jog jų bažnyčioje esama senųjų šv. Ignaco Lojolos ir šv. Pranciškaus Ksavero skulptūrų ir trijų liubekiečių Jėzaus Draugijos narių – šio miesto kankinių – Johannes Prassek († 1911), Eduard Muller († 1911), Hermann Lange († 1912) ir liuteronų pastoriaus Karl Friedrich Stellbrink († 1894) palaikai....

Kaip reta ir netikėta, kad bemaž pačiame Vokietijos viduryje gali pailsėti nuo nuolatinio užsienietiško švebeldžiavimo, įkyrėjusio svetimkalbio liežuvio laužymo. Dabar pirmąsyk per visą laiką nuo Lurdo 7-osios ligi šios dienos gali apsieiti be vertėjų, kurie kartais būna ne tokie geravaliai  ir netgi ne visada tikslūs. Taip malonu srėbti lietuvių moterų rankų išvirtą skanią sriubą, iškeptus dvejopus dar skanesnius blynelius. Klausyti, kaip tos moterys mielai pasakoja savo nelengvų gyvenimų sudėtingų istorijų nuotrupas.

Penktadienis, 2008 07 25, Liubekas

Tuščioje katedroje

Jau kelintąsyk einu pro Šv. Nikolajaus katedrą, kuri, skirtingai negu Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Georgijaus bažnyčios, visiškai sugriautos 1945 m. balandžio 14-15 dienomis, nebuvo bombos paliesta. Žinoma, po tiekos metų ir ją reikėjo atnaujinti. O tatai padaryti nelengva, nes 37 metrų aukščio stogas, gal net vienas iš aukščiausių Vokietijoje,  ir dar aukštesni bokštai liudija, kad statytojai vienas už kitą stengėsi šį pastatą išmūryti kuo aukštesnį. Gal tatai ir yra vienas iš šio senovinio 770 metų sulaukusio Hanzos miesto privalumų. Šios bažnyčios istorija prasidėjo nuo 1381 metų, kai jos klebonas ir statytojas Henrikas Bremenietis pasirašė sutartį užbaigti jau pradėtą presbiteriją.  1403 metais buvo baigta ne tik presbiterija, bet ir aukštas altorius, kurį pašventino vysk. Detlefas (Detlef). Paskui statybas tęsė jau keli meistrai. Po kiek laiko varpinės statybos nutrūko. XVI a. pradžioje suremontuotas kupolas, o 1524 metais, nusėdus gruntui, nugriuvo dalis bokšto ir skliautų, atstatytų 1544 metais. Per 1703 metų uraganą 60 metrų bokštas užvirto ant bažnyčios stogo, todėl nemaža viduramžių statybos puošmenų sunaikinta. Nors po trejų metų bažnyčia vėl galėjo veikti, bet bokštui pirmykščio dydžio ir grožio nesugrąžinta. Visgi bažnyčia net ligi šių dienų – tarsi didžiulių brangenybių skrynia: tiek 1774 metų barokinis altorius, papuoštas Rubenso kopija, gotikinė sakykla, tiek nepaprastai išvaizdus ir aukštai iškeltas, medinėmis statulomis ir meniškais drožiniais išpuoštas didingas XV amžiaus kryžius, platūs ir puošnūs 1995 metais atnaujinti dviejų manualų, su kojų pedalais ir 28 registrų Renesanso vargonai, kuriais vasaros mėnesiais sekmadieniais čia koncertuojama. Po šiais didžiuliais vargonais 1990 metais įrengta žiemą apšildoma koplyčia. Šioje katedroje palaidota nemaža įžymybių, sakysime, hercogienė Sofija fon Meklenburg (1504, jos vyras Magnus II palaidotas Bad Doberano vienuolyne). Šventovės pasieniuose galima pamatyti akmeninį  Joanos fon Frizen (XVIII a.) antkapį, atgabentą iš Rostoko Šv. Nikolajaus cerkvės, ir nemaža kitų brangių šiam kraštui ir visai vokiečių kultūrai paminklų.

Jau ne vienąsyk vietos kunigai per įžanginius pokalbius vis primindavo protestantų įtaką katalikiškoms nuotaikoms, bažnytinei liturgijai ir ypač vidinei laikysenai, papročiams ir tradicijoms. Eidami į nakvynvietę, prie pat Švč. Jėzaus bažnyčios, turime praeiti pro didžiulę katedrą. Užbėgi minutėlę ir stebiesi erdviais skliautais, galingomis kolonomis, keliomis pertvaromis, dalijančiomis katedrą tarsi į kelias dalis. Bepėdindamas šiame didžiuliame akmeninėmis plačiomis plytomis išklotame plote iš vieno šono į kitą, iš vieno kampo į kitą, pajuntu kažkokią sunkiai vienu kitu žodžiu ar net sakiniu nusakomą meninę ir dvasinę eklektiką. Greta subtilių senųjų viduramžių rodinių – šventųjų ir palaimintųjų skulptūrų, brangių paveikslų ir itin vertingų drobių, nutapytų įžymių menininkų, iškaltų gabių ir nusipelniusių žmonijai talentingų rankų, iš kažkur, gal net per pražūtingus karus išsaugotų ir per bombardavimus per stebuklą išlikusių senienų likučius, iki šios dienos nenustojusių savo vertės ir gero žodžio, jauti kažkokį kartėlį. Greta tokių šventų ir pagarbos vertų brangenybių, anksčiau buvusių altorių lygmenyje, presbiterijose ir kitose garbingiausiose bažnyčių vietose atrandi iš papjė mašė sulipintus neskoningus kažkokius  pusapvalius ant virvės parištus tarsi rankogalius, tarsi puscilindrius. Pamatai taip išsižiojusias ir besikvatojančius, be saiko pražiotus kažkokio bepročio nupieštus nasrus, vien tik moderniausio muziejaus salėse tetinkamus eksponuoti arba, geriausia, visiškai išmestinus moters aktus. Akis į akį susiduri tiesiog su keisto požiūrio ir dėl sugedusio XXI amžiaus skonio čionai atgabentus rodinius ir supermodernius, matyt, laikomus vertingais mūsų amžiaus „kūriniais“ eksponatus. Užtikęs vos vieną kitą dar galėtum pakęsti, bet kai kiekvienam žingsnyje, kai kiekvienoje šio didingo sakralinio pastato aukštoje navoje matai garsių įvairių kraštų ir įvairiais amžiais atsidūrusių kūrėjų darbus, tiesiog sąmoningai sugretintus su paskutinių laikų pigia ir net neskoninga modernybe, pradedi galvoti: kur pakliuvai? Žengi žingsnis po žingsnio pro kruopštaus dailininko iš brangaus medžio per ilgą kūrybos laiką, per didelius mėginimus ir ieškojimus atsiradusį sunkiai išdrožtą krucifiksą, patylomis ir net sykiais garsiai atsidūsti: „Garbingasis Kristaus Kryžiau, kur tu pakliuvai? Su kuo Tave XXI amžiaus vaikai sugretino? Į kokias rankas, pas kokius šeimininkus atsidūrei? Ar tam Tu buvai nukryžiuotas ant kryžiaus? Kristau, dovanok, jei aš nesuprantu šios naujosios dvasios ir modernistų, jeigu būčiau ir gal net vadinamas paskutiniu „nevėžda“, nenutuokiančiu naujosios dvasios. Tačiau, mano supratimu, jau geriau Tau būti ateisto rankos nupjautu, sunaikintu, sudegintu ar tiesiog paprasčiausiai sunaikintu, negu atsidurti greta tų neskonybių ir skubia ranka nutapytų nuogumų. Atleisk, gerasis, kantrusis, gailestingasis Jėzau, už mano neviežlybumą, bet man regis, kad jau geriau eiti per tas Vakarų pasaulio šalis ir rodyti Tavo skausmingą kryžių, kurį nešame, Tavo kančią, nors ir ne itin meniškai, gal net primityvokai išdrožtą iš lietuviško ąžuolo kamieno, negu būti įkalintam tose begalinėse viduramžiais išaugusiose aukštose navose tarp tų šaltų, skurdžių menu vadinamų kūrinių, kurie tikrai žeidžia Tavo dieviškąjį orumą...

Penktadienis, 2008 07 25, Liubekas – Dasovas

Nei nakvynės, nei vakarienės

Savo lengvąja mašinėle iš Gargždų jau antrąsyk atvažiavo Stasys ir Adelija Radžiai su dešimtoke dukra Kotryna. Jie ne tik atvežė Henriką, kuris jau anksčiau su mumis keliavo nemažą kelio tarpą, bet ir didelę gyvenimo ir jūreivystės mokyklą perėjusį ir dar nepaisant garbaus amžiaus vis dar tebedirbantį gerus darbus Bažnyčios ir tėvynės labui Aleksandrą, daugelio žygių ir gerų darbų sumanytoją. Pernakvoję su mumis pusrūsyje, kur kai kam dėl ankštumo ir prasto vėdinimo oro trūko, dosniai atvežę visokių lauktuvių iš savo sodo ir daržo, papusryčiavę su mūsų kryžnešiais, jie visi penkiese (ką tik iš vakaro atvažiavusios motina su dukra pasipuošusios tautiniais rūbais išsileido į žygį) iškeliavo į kitą vokišką miestą – Dasovą. Kryžnešiai, radę bažnyčią neužrakintą, paliko savo Kryžių Keliauninką prie altoriaus ir nuėjo ieškoti parapijos galvų, kad duotų leidimą palikti kryžių. Kai bažnyčios sargė sužinojo, kad lietuviai maldininkai rado neužrakintas duris, ji labai nustebo: „Juk mes bažnyčią visada užrakiname!?“„O mes ją radome atvirą...“ – aiškina kryžnešiai. „Na, jeigu jau jums Dievas atrakino mūsų bažnyčios duris, tai ir mes neprieštarausime, kad paliktumėte Kryžių Keliauninką pas mus...“  – sutiko ir parapijos klebonas.

Atgal į Liubeką privertė grįžti tie patys Dasovo gyventojai, nedavę mūsų kryžnešiams nei nakvynės, nei vakarienės. Todėl mūsiškiai, pasiprašę Liubeko lietuvių, darsyk nusigavę autobusu į Liubeką, permiegoję, pasimeldę ir paaukoję toje pačioje salėje šv. Mišias, kitądien sugrįžo atgal į Dasovą ir toliau pagal numatytą dienotvarkę tęsė žygį į Grevesmiuleną ir Vismarą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija