|
Apie mūsų pagarbą išeinantiems
Romas BACEVIČIUS,
Bronius VERTELKA
Tradicinis laidotuvių vaizdas: karstas skęsta vainikų ir gėlių krepšelių jūroje. Atėjus metui išlydėti, kyla sumaištis: kas visa tai neš? Kapinėse gėlių kalnai sukraunami ant supilto žemės kauburėlio: gėlės netrukus nuvys, iš didelių pinigų atsiras kalnas šiukšlių.
O štai kita situacija. Daugiau nei prieš porą metų buvo laidojama Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko sesuo. Atsisveikinimas su velione vyko labai kukliai, nes vyskupas prašė vietoj vainikų ir krepšelių paaukoti senelių namams. Daujėnų kapinėse, į kurias amžinojo poilsio atgulė mirusioji, supilto kapo neprislėgė vainikai.
Kitoks požiūris ir kaime
Netoli Panevėžio yra Jotainių kaimas, kurio gyventojai sugebėjo išsaugoti geros kaimynystės ryšius. Čia ne naujiena, kad vieni kitiems padeda ištikus nelaimei. Jie aukojo šeimai, kad ši galėtų parsigabenti iš užsienio žuvusio sūnaus palaikus, į laidotuves neneša nei krepšelių, nei vainikų, o nelaimės prislėgtus namiškius paremia pinigais. Kaimynai aukoja kiek kas išgali, o išrinkti gatvių pirmininkai aukas surenka.
Jotainiškė Marija Vienažinienė prisiminė, kaip nuvykusi į laidotuves Kelmės rajone pateko į nepavydėtiną padėtį. Klebonas, pamatęs, kad ji į bažnyčią rengiasi įnešti atsivežtą vainiką, tiesiai pasakė: Kam jūs tai darote, juk gėlės nuvys ir atsidurs sąvartyne. Ką sumokėjote už vainiką, geriau būtumėte parėmusi mirusiojo šeimą. Moteris džiaugėsi, kad ne tik Jotainiuose, bet ir kitose parapijose pamažu išgyvendinama tradicija prie karsto dėti vainikus ir vis dažniau pinigine auka paremiamos šeimos, laidotuvėse patiriančios daug išlaidų.
Prieš kurį laiką tuometinis Uliūnų klebonas kun. Algimantas Keina pasakojo, kad jo parapijoje mirė pusamžis vyras, palikdamas žmoną su trim vaikais. Nedidelis kaimas, kuriame gyvena apie 80 šeimų, nors jų pusė vienišiai, mirusiojo šeimai surinko tūkstantį litų. Atėjusi pas kleboną našle tapusi moteris guodėsi, kad kaimynai pasielgė taip protingai.
Reikalingesnė malda, o ne gėlės
Kai kun. A. Keina viešėjo Kanadoje, jam teko dalyvauti lietuvio išeivio laidotuvėse. Prie pašarvoto velionio karsto buvo padėti viso labo penki gėlių krepšeliai. Tačiau ten gyvenantys žmonės manė, jog gėlių atnešta per daug būtų pakakę ir vieno krepšelio. Kanadoje parapijos turi savo fondus: jeigu nereikia finansiškai paremti velionio artimųjų, aukoja į tą fondą. Fondo lėšos naudojamos, kai prireikia ką nors paremti, organizuojant renginį ar leidžiant knygą.
Nelaimė nelaukta ateina. Dauguma šeimų neturi santaupų, todėl kun. A. Keina patarė jas remti pinigais laidotuvių metu. Pasak jo, gėlių šalia velionio karsto turi būti nedaug, užtektų ir poros žiedų, geriau įteikti vokelį, žinoma, ne demonstratyviai. Dar nemažai žmonių galvoja: atnešiau vainiką, padėjau jį prie mirusiojo karsto, vadinasi, velionį deramai pagerbiau. Tačiau gražiausia pagarba mirusiajam būtų malda už jį. Tradicija į laidotuves nešti vainikus ir gėlių krepšelius sunkiai išgyvendinama. Kun. A. Keina teigė: Vienas kunigas to niekada nepadarys. Pirmiausia tuo turėtų susirūpinti vyskupija, o vyskupas parašyti raštą ar kreipimąsi į žmones. Ir visi kunigai turi tą daryti vienodai.
Kun. A. Keinai pritarė ir šią vasarą prieš pat mirtį kalbintas Raguvos klebonas g. kan. Kazimieras Baronas: Bandžiau kalbėti, kad nepirktų krepšelių, o mirusiojo šeimą paremtų pinigais. Kol kas Raguvoje dar to nėra. Žmogus atneša krepšelį ir jaučiasi pasitarnavęs mirusiajam. Primenu, kad prie velionio karsto melstųsi. Malda yra pagrindinė dovana mirusiajam. Visi kiti daiktai parodo tiktai išorę vidų parodo tiktai malda. Šį tą jau pasiekiau: kai atlydi mirusįjį, o kunigas klauso išpažinčių, giesmininkai eina kryžiaus kelius. Į kryžiaus kelius įsijungia dauguma, to nedaro nebent tie, kurie nelabai suvokia, ko atėję. Jau dažnai užsiprašo kas mėnesį šv. Mišių už mirusįjį. Pamažu bus išgyvendinti ir krepšeliai. Parapijiečiai patys turi keisti netikusius įpročius.
Kas per daug negerai
Molėtų klebonas ir dekanas kun. Kęstutis Kazlauskas pritarė Panevėžio vyskupo J. Kaunecko minčiai pinigine auka remti velionio artimuosius. Nors kai kas mano, kad žmonės negerai apie juos kalbės, jeigu jie pasielgs kitaip nei įprasta. Mums, katalikams, ne gėlės ir žvakės yra svarbiausia svarbiausia yra malda. Jeigu auką nepatogu imti, tegu ją skiria labdarai, yra žmonių su negalia draugija, yra kitų organizacijų, kurios sunkiai išgyvena. Galų gale aukoti galima Bažnyčiai, nes ją išlaiko tikintieji, kalbėjo kun. K. Kazlauskas. Su gėlėmis, anot dekano, reikia elgtis irgi atsargiai. Graži puokštė atrodo estetiškai, o gyvos gėlės žiedas, kai lauke siautėja speigas, šilumoje bemat nuleipsta. Kai dekanas laidojo savo mamą, sakė, kad gėlių nereikia, bet jų vis tiek prinešė. Gėlių jis neišmetė: iš vakaro viena puokšte papuošė bažnyčios altorių, o visas kitas padėjo ant kunigų ir artimųjų kapų. Svarbu yra pabūti kartu su mirusiojo šeima po laidotuvių. Reikia palaikyti tą ryšį, aplankyti velionio artimuosius, nes tokiu metu jiems būna itin sunku. Dabar per laidotuves suneša vainikus ir tuo pagarba mirusiajam pasibaigia, pastebi kun. K. Kazlauskas.
Nuo artimo žmogaus krepšelis
Saldutiškio klebonas kun. Jurgis Kazlauskas teigė, kad auka mirusiojo artimiesiems parodoma ir pagarba mirusiajam. Suaukotus pinigus artimieji gali skirti ir laidotuvėms. Gėlių prie karsto neturėtų būti daug. Nuo artimo žmogaus galėtų būti vienas krepšelis, tuo ir parodytų savo dėmesį mirusiajam. Saldutiškyje įsigali nauja tradicija: laidotuvių metu uždega porą šventintų žvakių ir taip išreiškia auką išeinančiam į amžinybę.
Garbaus amžiaus Aukštaitijoje dirbantis klebonas, prašęs neskelbti jo pavardės, pritarė, kad nereikia nešti mirusiajam vainikų ar gėlių krepšelių. Tokią tradiciją jis pats bando išgyvendinti. Tačiau drąsiai, per pamokslus, to pasakyti nedrįsta.
Netikę papročiai atitraukia nuo mirties rimties
Tuo tarpu Marijampolėje gyvenantis apaštalinis protonotaras prof. dr. Vincas Jonas Bartuška, beveik 50 metų gyvenęs toli nuo Lietuvos, Italijoje ir JAV, paklaustas, apie tai, ką jis mano apie Lietuvoje vis dar gają tradiciją į šermenis ir laidotuves nešti glėbius gėlių ir vainikus, sakė: Kai aš buvau vaikas, o ir vėliau, vainikų išvis nebūdavo. Gėlių irgi mažai nešdavo. Manau, kad bolševikai įvedė tokią madą, kad atitrauktų žmones nuo mirties rimtumo. Sako, kai mirė Stalinas, visas karstas buvo rožėmis išpuoštas. Taip norėta iš žmonių sąmonės išbraukti jo vykdytas žudynes. O Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviai, matyt, pagal vietinius papročius, patys susiprato ir kreipėsi į kunigus, kad šie neleistų į bažnyčią nešti jokių vainikų tegul užsako šv. Mišias ir aukoja Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Komitetas pirkdavo ne tankus, o žurnalistus, kad jie rašytų straipsnius apie Lietuvos kančias. Vainikų pasitaikydavo vienas kitas arba išvis nebūdavo. Viskas buvo daroma patriotiniais motyvais. Sugrįžęs gyventi į Lietuvą nieko panašaus nemačiau. Apie tai daug kartų esu kalbėjęs savo pamoksluose. Bet žmonės vis tebeneša daug gėlių ir vainikų, nes jie taip pripratę ir to labai sunku atsisakyti. Kartais vaizdas iš tiesų būna tragiškas. Štai, pavyzdžiui, tėvui mirus, lieka našlaičiais trys vaikai, bet žmonės prineša daugybę vainikų, kurių nei mirusiam tėvui, nei jiems visai nereikia. Po kelių dienų viską reikia išmesti. Nešti glėbius gėlių ir vainikų per laidotuves yra beprasmiška, nes mirusiajam to visai nereikia. Gėlės yra gražu žmonėms dovanoti gimtadienių, vardadienių progomis, per vestuves ar kitokias linksmas progas, o ne mirusiesiems. Iš tiesų netektį patyrusiems žmonėms reikėtų duoti auką pinigais už laidotuves, kad nors kiek kompensuotų patirtas išlaidas, o jei sudėtume našlaičiams vaikams už gėles ir vainikus išleistus pinigus, tai šiems būtų žymi parama ateičiai netekus maitintojo. O JAV taip pat yra tradicija dovanoti šv. Mišias. Bičiuliai užsako šv. Mišias už mirusįjį, iš kunigo gauna lapelį, ant kurio būna užrašyta, kada jos bus aukojamos ir tą lapelį įteikia artimiesiems. Kartais už vieną mirusįjį tokiu būdu užsakoma po kelias dešimtis šv. Mišių.
Kad laidotuvės nevirstų puota
Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, MIC, daug metų buvęs Šakių klebonu ir dekanu, paklaustas apie įprotį per laidotuves mirusįjį puošti gėlėmis ir vainikais, taip pat sakė, kad tai netikusi tradicija, kurią jis norėjęs išgyvendinti, ir savo parapijiečiams patardavęs paieškoti kitų užuojautos būdų artimo netekusiam žmogui pareikšti. Tačiau vyskupas atkreipė dėmesį ir į kitą per laidotuves neišgyvendintą blogybę alkoholinių gėrimų vartojimą per gedulingus pietus. Kartą iš vieno klebono jis yra girdėjęs, kad žmogus, iš lavoninės su karstu pasiėmęs tėvo palaikus, pirmiausia sustojo prie alkoholinių gėrimų parduotuvės ir papuošė ne žvakėmis, o keliomis dėžėmis degtinės. Matyt, didelė ir linksma puota buvusi, nors mirusysis girtauti vengė. Aš per pamokslus aiškindavau, kad girtauti per laidotuves yra nekultūringa, ne lietuviška, o azijietiška, sakė vyskupas J. Žemaitis, todėl kai žmonės pas mane ateidavo tartis dėl laidotuvių, kiekvienam gražiai primindavau ir paprašydavau, kad jokiu būdu neduotų alkoholio. Iš pradžių žmonės lyg ir dvejodavo, esą ką kaimynai pasakys, jei visi duoda, o aš sakydavau tai jūs neduokite. Taip šnekėjau keletą metų, kol išgirdau, kad žmonės jau nustojo per laidotuves girtauti.
Verslo ypatumai
Teko girdėti, kad vainikų ir krepšelių prekeivius vadina mafija. Sunku pasakyti, kiek čia tiesos. Panevėžio miesto centrinėje turgavietės viename paviljone girdėjau, kad pigiai pardavinėjama laidotuvių atributika. Įėjus pro duris tikrai niekas negraibstė už skverno, kad pirkčiau. Pakalbinta vidutinio amžiaus moteris sakė, jog čia užsidirba sau ir savo šeimai. Verslas nėra toks pelningas, kaip buvo prieš keletą metų, bet duonai ir sviestui pakanka. Moteris anksčiau kelis dešimtmečius dirbo valstybiniame laidojimo biure, bet norėjo turėti savo verslą. Vainikus pina pati, padeda šeimos nariai, todėl uždarbio nereikia dalytis. Paklausta, kaip pati elgiasi eidama į laidotuves, sakė, kad dažniausiai artimiesiems duoda vokelį su auka. Kitas kalbintas pensininkas, prekiaujantis vainikais, sakė taip prisiduriantis prie pensijos. Jis darbu nesiskundė, tik sakė, kad prekybos vietos nuoma kainuoja brangokai. Tačiau čia ir žiemą šilta po stogu.
Vainikų kaina tą dieną svyravo tarp 50-80 litų. Buvo galima derėtis. Už tą pačią kainą viena prekeivė žadėjo pridėti juostą ir užrašyti žodžius.
Nelinksmi pastebėjimai apsilankius kapinėse
Visi vainikai ir krepšeliai po savaitės kitos būna išmetami už kapinių tvoros. Kapinių prižiūrėtojai turi juos sutvarkyti. Paskui šiukšlių kalnai keliauja į sąvartynus. Taip be reikalo išmetama šimtai tūkstančių litų, kurie būtų labai pravertę mirusiųjų šeimoms. Šilaičių kapinių (Panevėžio r.) prižiūrėtoja stebėjosi, kad lietuviai nebežino, kur pinigus dėti. Pati ji, eidama į laidotuves, neša tiktai vokelį su pinigais. Kam paskui mesti per tvorą sunkiai uždirbtus pinigus?
Prieš kurį laiką užsukau į gražiai sutvarkytas Stračnių kaimo kapines netoli Subačiaus. Čia palaidotas ir buvęs ilgametis Vilniaus Šv. Onos bažnyčios klebonas kun. Jonas Morkūnas, su kuriuo teko ne kartą bendrauti. Bet gerus įspūdžius išėjus iš kapinių sugadino šiukšlių kalnas.
© 2008 XXI amžius
|