|
Agresijos tramdymas
Europoje neramu. Neramu dėl krizės, socialinės įtampos. Bet koks nestabilumas ekonomikoje paveikia daugelio gerbūvį, tam tikrus jų susikurtus ir dvasinį saugumą užtikrinančius dalykus. Dėl to per ekonomines krizes daugėja ir dvasinių krizių. Net ir tie, kurie mano esantys saugūs, vis tiek reaguoja į tai, kas vyksta aplink.
Lietuvoje irgi neramu dar nespėjus atsigauti po sausio 16-osios vykusio profsąjungų mitingo ir prie Seimo sukeltų riaušių, kitą savaitę vėl organizuojamas smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų mitingas. Mitingas netoli Seimo. Ar vėl nepasikartos sausio 16-osios įvykiai? Ar neįsiliepsnos agresijos aktai? Juk minioje kylančias aistras sunku suvaldyti, ypač jei jas kas nors tinkamai pakursto.
Lietuvoje pilietinės galios indeksas labai menkas 2007 metais siekė 32,7 balo iš 100 galimų, o 2008-ųjų pabaigoje 33,2 balo. Taigi pakilo labai nedaug (gal dėl vykusių rinkimų), o tai įrodo, kad savo pilietinę galią Lietuvos gyventojai suvokia menkai. Dauguma lietuvių jaučiasi neturį jokios įtakos priimant visuomenei svarbius sprendimus. Savo asmeninę galią piliečiai įvertina 2,5 balais iš dešimties, užtat Seimo narių įtakos vidurkis vertintas 8,3 balo. Tyrimą atliko Pilietinės visuomenės institutas bei Švietimo ir mokslo ministerija. Pasak kai kurių tyrėjų (pavyzdžiui, VU TSPMI docentės Ainės Ramonaitės), pagrindinė tokio pesimistiško savęs vertinimo priežastis baimė dėl pilietiškai aktyvių veiksmų prarasti darbą, būti palaikytu keistuoliu arba savanaudžiu. Mokytojai savo galią vertina optimistiškiau negu likusioji visuomenės dalis: jų pilietinės galios indeksas siekia 48,6 balo. Pasak A. Ramonaitės, būdami nuomonės lyderiais mokytojai savo bendruomenėse supranta savo įtaką, tačiau ši visuomenės grupė jaučiasi dar labiau pažeidžiama. Pagrindinės tiek mokytojų, tiek visos visuomenės pilietinės negalios priežastys atsiranda dėl to, kad Lietuvos visuomenėje pilietinis pasyvumas yra visiškai teigiamas ir normalus dalykas. Būti pilietiškai aktyviam vadinasi, būti savanaudiškam ir kažko siekti sau. Aktyvius žmones tokios visuomenėje vyraujančios nuostatos labai slegia, aiškino A. Ramonaitė. Reikėtų visiems susimąstyti, kaip gerinti bendrąjį klimatą ir padaryti, kad grėsmės bei rizika nekliudytų būti pilietiškai aktyviems. Didelę įtaką nusistovėjusiai situacijai daro ir žiniasklaida, nuolat akcentuojanti aktyviųjų piliečių nepasisekimus ir pamirštanti sėkmės istorijas.
Tačiau dabar, po įvykusių socialinės įtampos proveržių dėl sunkesnių gyvenimo sąlygų, dėl kai kurių priemonių, apsunkinančių verslą, visuomenė darosi aktyvesnė. Aktyvumas pasireiškia mitingų organizavimu ir dalyvavimu juose, taip pat ir padidėjusia agresija, įgaunančia riaušių pobūdį. Krizė visuomet susijusi su grėsminga nežinia dėl ateities, o tai kelia nerimą, kurį jaučia net ir patys stabiliausi asmenys. Jeigu žmogus šalia kasdieninės veiklos turi įdomių užsiėmimų, jei turi artimų žmonių, kuriais gali pasikliauti, tuomet jam lengviau. O į darbus įnikę verslininkai, kurie nieko daugiau nemato, susidūrę su nesėkmėmis turi mažiau gelbėjimosi kelių. Kai kuriems žmonėms labai svarbi yra ir visuomenės nuomonė. Jei žmogus visą laiką buvo dėmesio centre, jei buvo pristatomas kaip pavyzdys, tai praradęs sėkmę jis ne tik nusivilia savimi, bet ir įsivaizduoja, kad praranda aplinkinių vertinimą, pripažinimą, pagarbą. Tokiam žmogui ypač nelengva, jis jaučiasi visiškai vienas. Taigi krizė, galima sakyti, labiau paveikia turtingesnius, veiklesnius, energingesnius žmones. Juk labai turtingų žmonių lūkesčiai daug didesni, tokie asmenys jau įsitraukę į turto didinimo ratą, kuria naujus planus, jaučiasi daug galintys ir pajėgūs. Susidūrę su nesėkmėmis jie patiria dvasinę krizę. Kuo žmogaus lūkesčiai didesni, kuo jis turtingesnis ir kuo didesnės jo galimybės, tuo darosi skaudžiau, kai tie lūkesčiai neišsipildo. Neturintieji nepagrįstų vilčių, nesusikūrusieji galvoje fantazijų apie savo jėgą, galimybes, taip stipriai nenukenčia.
Taigi, jei žmogus turi kuo užpildyti atsirandančią tuštumą, turi veiklos, padedančios atsipalaiduoti, jis bus ramesnis ir užkluptas krizės, lengviau išgyvens krizės sukeltus svyravimus. Kažką prarasdamas žmogus turi ir kažką atrasti, kas tą netektį kompensuotų. Vis dėlto ne visuomet ir tai padeda, nes sudėtingus jausmus reikia išgyventi, o ne juos neigti. Ir tada ypač svarbu, kad būtų žmonių, kurie padėtų su tuo susigyventi. Tai gali būti tiek artimieji, tiek ir psichoterapeutai. Netekusiam darbo ar praradimą išgyvenančiam žmogui negalima neigti ir nuvertinti savo jausmų. Tokie patarimai, kaip neimk į galvą, nekreipk dėmesio, anokia čia bėda, daro tik neigiamą poveikį. Žmogus dėl to gali jaustis tik blogiau, dar bejėgiškiau. Visuomet geriau sunkumus pripažinti ir parodyti kenčiančiajam, jog kartu galima išgyventi ir įveikti bėdą. Nereikėtų pamiršti, kad viskas kada nors baigsis, o praradimas gali tapti nauja pradžia.
Nesaugumas ir bejėgiškumas, atsirandantis dėl krizės, labai dažnai iššaukia agresiją. Dėl tam tikrų psichoseksualinių savybių agresija būdingesnė vyrams. Agresija yra ir gynyba nuo savo bejėgiškumo. Pasijutęs bejėgiu žmogus visada ieško būdų, kaip jį įveikti, o tam geriausiai padeda savo galių demonstravimas. Brandūs, sprendimų ieškantys žmonės konflikto metu paprastai renkasi racionalesnį derybų kelią. Būna agresija, nukreipta prieš save (pavyzdžiui, savižudybė), būna agresija, nukreipta ir į kitus objektus daužomi langai, vitrinos, laidomi akmenys. Dažniausiai tokį kelią renkasi nebrandūs žmonės, geriausiai besijaučiantys būryje tarp tokių pačių. Tokie asmenys vieni susidūrę akis į akį su tais, ant kurių lieja pyktį, riaušių nekelia. Riaušės yra tam tikras atsakas į krizės sukeltą bejėgiškumą. Riaušes keliantys žmonės nenori matyti realybės, nenori ieškoti kitų kelių, o savo bejėgiškumą reiškia agresija. Tačiau krizė dėl to nesumažėja, agresijos protrūkiai problemų neišsprendžia. Nei psichologai, nei politikai, išėję kalbėtis su riaušininkais, įsiaudrinusios minios nesuvaldys jie tik taps taikiniu, gaus kiaušiniu į kaktą, kaip dažnai tokiose situacijose ir nutinka. Padėti gali tik pokalbiai su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis dar riaušėms neprasidėjus. O kai agresija pratrūksta ir aplinkui viskas laužoma ir daužoma, kalbėtis sunku ir tokią jėgą jau gali sustabdyti tik jėga. Suprantama, būtų gerai, kad tokie susirėmimai apsieitų be aukų, nes kiekviena agresija sukelia naują agresiją.
Tyla ir nežinia visada žadina nerimą, kuris neretai virsta agresija. Agresiją būtina tramdyti prevencinėmis, o ne prievartinėmis priemonėmis. Laiką iki planuojamo piketo politikai turi išnaudoti pokalbiams apie tai, kas vyksta, išaiškinti reformų esmę, kas ir kodėl daroma. Svarbu, kad valdžios žmonės galėtų įkvėpti motyvuoto optimizmo, nevaizduotų visko vien niūriomis spalvomis. Žmonės turi suprasti, kad po krizės ir patirtų skausmingų išgyvenimų ateina palengvėjimas, tereikia išlaukti. Vyresnio amžiaus žmonėms kreiptis pagalbos į psichologus nėra lengva jiems tai reiškia pripažinti savo bejėgiškumą, kurio, senkant jėgoms, ir taip užtenka. Tai kažkiek susiję ir su sovietinės psichiatrijos įvaizdžiu daugumai tai asocijuojasi su prievarta, uždarymu į psichiatrines ligonines. Psichologinės pagalbos ieškoti labiau linkę vidutinio amžiaus žmonės, kurie tiki, jog problemas išspręsti galima, ir nėra tiek patyrę, kad pasikliautų vien savo jėgomis.
Taigi tiek atskiras mogus, tiek visuomenė, tiek politikai turi ieškoti būdų, kaip išvengti neramumų valstybėje ir psichologiškai užtverti kelius kilti bet kokioms stichiškoms ar išprovokuotoms riaušėms.
© 2009 XXI amžius
|