| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Specialiai XXI amžiui Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Tęsiame šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos. Penktadienis, 2008 08 01, Deminas Dargunas Jarmenas Vakaras Jarmene ...Visą dieną maldininkai, nešdami Kryžių keliauninką, vėliavas, statulėlę, Šiluvos paveikslą, sunkiai alsavo. Atrodė ir oro gana, ir saulė ne taip jau kaitriai degino, ir kelias ne toks jau tolimas šiandien tiktai 23 kilometrų nueita. Eilinė normali diena. Tačiau, nežiūrint nedidelio atstumo, slėgė kažkokia nenusakoma tvankuma. Atrodo, ir nakvynė šįkart nesunkiai surasta: mudu su kun. Jonu ir jo palydovu Rudi Gladrou apvaikščiojome anksčiau buvusią katalikų bažnyčią, kur iškart buvome nusprendę aukoti šv. Mišias, suradome ir mūsų autobusui patogią stovėjimo vietą. Tiesa, mūsų Juozeliui toji vieta prie kapinių nepatiko (Man dar per anksti į kapines...), todėl jam geriau buvo prie kanalo, kur plaukiojo laivai, kur arčiau vanduo, ramiau ir patogu nusiprausti. Nieko nepadarysi: žuvis kuo giliau, žmogus kuo geriau... Kai kas (ypač jaunimėlis) vakarop norėjo į upelį eiti išsimaudyti, bet pakibo juodas debesis. Padvelkė vėsa, maudymosi įkarštis net pačių narsiausiųjų atvėso. Pavakarieniavę kun. Jono atgabentomis gėrybėmis, aptarėme rytojaus dieną (juk mūsų vadovui rytoj sukanka 48 metai). Taigi negalima pražiopsoti tokios svarbios datos. Kaip paprastai pasirūpinama dovana. Šį rūpestį nesunkiai išsprendė mūsų Juozelis kažką per vieną pertrauką nupirko. Žygyje sykiais net po keliskart kai kurie mūsų kryžnešiai (ypač Antanėlis su Leonu ir kiti jų pagalbininkai) kalba Jėzaus Gailestingumo vainikėlį. Kalbinu mūsų vertėją, kad eitų po maldų į miestą, bet jam kojas skauda, pavargęs, ne tas rūpi. O man rūpi Mergelės Marijos Rožinis, kurio šiandien dar nepradėjau. Tačiau nieko nepakalbinsi. Visi pernelyg pavargę, todėl einu vienas. Keistai tuščios mažo miestelio gatvės. Tik mūsų Neue Markt (kurio 6-jame numeryje apsistojome vienai nakčiai) gatve dar nesiliauja šmirinėję į abi puses automobiliai. Mat šiandien penktadienio pavakarė. Dar nesiliauja važinėję žmonės į paežeres, pamiškes, prie jūros, upių ir kitur. Giliau miestelin dar tyliau. Tik kur ne kur pagyvenęs vienas kitas žilaplaukis žmogus atsidaręs langą žvalgosi. Guten Abend! Tas man mandagiai atsako ir net linkteli gakva: Guten Abend! Kai kur už užtrauktų užuolaidų ir aklinai uždarytų langų burzgia televizorius, bet gatvėje bemaž įtartina ir netgi įkyri tyla. Gatvė leidžiasi žemyn. Fraustraße Moterų gatvė. Dieną eidamas pasiklausiau Rudi: Jeigu yra moterų gatvė, tai gal jūsų mieste yra ir vyrų gatvė? Ne, rimtai atsako Rudi, vyrų gatvės nėra, bet užtat yra Brolių gatvė... Baigiasi asfaltas, kurio grindiniu retsykiais prie kanalo atžygiuoja jaunimas, staigiai stabdydamas prie pat vandens savo vežėčias. Krantinėje tylu. Jeigu neburgztų ir neriaumotų neteptos svirtys ir negirgždėtų grūdų elevatoriaus krumpliaračiai, prie nedidelio uostamiesčio irgi būtų ramu. Ant krantinės asfalto pradeda tikšti dideli stambūs lašai. Neiškentė, pavakare dangus prakiuro. Sausutėlėse gatvėse pamažu ėmė telktis nedideli latakėliai, pirmaisiais lašais sužvilgo kirpyklos langas, kuriame tokiu pavargusiu, prašančiu ir maldaujančiu žvilgsniu su modernia šukuosena žvelgia paskutinės mados kankinė. Nuo stogų pradeda varvėti latakai. Kažkodėl iš trumpo pasivaikščiojimo grįžtu ta pačia gatve neramus. Nerimas pasitvirtino konkrečiomis žiniomis iš Kauno: tėvas Leonardas vis dar reanimacijoje, kovoja su mirtimi. Melskitės. Taip, reikia maldos. Nejaugi Levukas šį kartą nesulauks pagalbos? Nejaugi daugelio maldos nepadės? Juk jeigu yra daug lankytojų, kurie neleidžiami į palatą, tai turėtų būti ir daug maldų... Taip, geriau pasimelsti... O štai ką pasakė tasai, kuris guli reanimacinėje Kauno klinikų palatoje: AŠ MELDŽIUOSI IR AUKOJU SAVO KANČIAS UŽ JUS, KRYŽNEŠIAI. Kenčiąs mirties skausmus meldžiasi už mus, atsidūrusius svečiose šalyse, bet laisvus, neprikaustytus prie lovos, nežvelgiančius mirčiai į akis... Prierašas prie tokių žodžių: reanimacinė būklė labai sunki. Melskime Pranciškų Masilionį stebuklo. Ir tėvas Vytautas Merkys sakė, kad reikia melsti P. Masilionį užtarimo... Debesys ant Jarmeno pradėjo sklaidytis. Mūsų kryžnešiai mirko kojas karštame vandenyje. Jie įsitikinę, kad gerai pamirkius kojas ryte ne taip skauda ir peršti. Galima toliau kepėstuoti. Šeštadienis, 2008 08 02, Jarmenas Anklamas 48-oji vasara Štai jis vokiško laikraščio Demminer Zeitung pirmajame puslapyje kartu su savo ištikimuoju būreliu, žengiančiu per svečios šalies pievas. Mažumėlę palenkęs jau ir taip gunktelėjusį sprandą, su savo languotais, nežinia kurios jaunystės marškiniais, tomis neaiškios spalvos kelnėmis, kurios tikriausiai matė ne tik keliolika Europos šalių, bet ir Šventąją Žemę. Jeigu mūsų kryžnešių generolą Gintarą Naudžiūną taip ir toliau neš tos plieninės kojos, jeigu tik tos geležinės, nuo visokių darbų ir išmėginimų rankos per anksti nepavargs, dar ne viena ir ne dešimt kelionių jo laukia... Kas ir kada šovė į galvą tam užkietėjusiam viengungiui žemaičiui, pamačius Klaipėdoje Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje išpjautą ąžuolą nugabenti dievdirbiui, kad iš jo išdrožtų liaudyje vadinamąją mūką krucifiksą, nežinia. Tačiau toji mūka per trumpą laiką buvo išdrožta ir pritvirtinta prie kryžmos paprasto, bet sunkoko apie 60 kilogramų sveriančio kryžiaus. Vieni sako, kad tikrai tokioms kelionėms per sunkus, kiti sako, kad iš viso neverta tokiems bastūnams po svečias šalis trankytis ir elgetauti iš parapijos į parapiją. Visai neišmintinga tokį svorį tampyti. O jiems patiems, kryžnešiams, atrodo, kad už Lietuvą, už visą bedieviškos kirmėlės graužiamą Europą ir tokio svorio dar per maža. Kalbos kalbomis, o kryžnešiai keliauja su giesme, malda, pasninku ir abstinencija. Tiktai šios eisenos, šio ryžtingo, valingo pramuštgalvių, šventųjų valkatų priekyje stovi tas, kuris pats paskutinis įvirsta į savo aptrintą kareivišką guolį, kuris nežiūri, kad jam kas nors patarnautų ar skanesnį kąsnį paduotų. Nepaiso, ar lietus, ar vėjas plaka vėliavas, ar kelias siauras, ar saulė į akis plieskia. Jis pirmasis gieda, pirmasis garbina Švenčiausiąjį kiekvienoje bažnyčioje, jis paskutinis sutvarko vėliavėles ir vėliavas, o kai visi būna pavargę, netingi paimti kryžiaus ir pats basomis kojomis per asfaltą ar aštriais žvirgždais nusėtą paplentę nešti savo sumanytą ir savo sugalvotą brangiąją naštą. Ant savo pečių, ant tų nublukusių, languotų saulės, vėjo ir lietaus išdyžtų marškinių. O kai saulė nusileidžia, kai vienoje salėje ant kietų medinių ir cementinių grindų, ant lentų ir po laiptais, laiptinėse ir prie virtuvės pakampėse išsibarsto toji moteriška ir vyriška grupelė, jis dar randa laiko ne tik sukalbėti savo pranciškonišką brevijorių, liturgines valandas, bet ir ne vieno skaudančią nugarą savo stipriomis rankomis pabraukyti, kad tas nuolatinis maudulys pradingtų, kad rytoj nutirpusios ir pūslėtos kojos galėtų tvirčiau žengti. Šeštadienis, 2008 08 02, Anklamas Salvator (Bažnyčios ir parapijos istorija) 1867 metais AnklamoSvinemiundės apylinkėse buvo apie 200 katalikų. Svinemiundėje bažnyčia pastatyta 1896 metais, o Anklame 1901 metų gruodžio 10 dieną pašventinta Engelberto Seibertzo suprojektuota neoromantinė puošni Salvator (lot. Išganytojo) bazilika, 1906 metais įrengti Griunberg firmos vargonai, o 1918-ais įsigytas greta stovintis pastatas parapijos namai. 1902 metais Anklame ir apylinkėse jau buvo 1500 katalikų ir čia įsteigta atskira parapija. Į čia po Antrojo pasaulinio karo atsikėlė daug pabėgėlių ir tremtinių. Katalikų skaičius išaugo ir dabar jų čia yra 4600. 1964 metais bažnyčia buvo iš naujo pertvarkyta, sukurta penkių metrų freska Pasaulio Teisėjas. 1964 metų liepos 5 dieną atnaujintoji bažnyčia pašventinta. Naujasis tabernakulas įrengtas 1974, o 1994-aisiais viršum portalo pritvirtinti iš metalo išlieti žodžiai Christus vincit Christus regnat Christus imperat (Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja). 1999 metais pašventinta naujoji klebonija parapijos namai. 2005 metais bažnyčia naujai suremontuota, o 2006 m. rugpjūčio 6-ąją, parapijos šventės dieną, Viešpaties Atsimainymo dieną, bažnyčia naujai pašventinta ir joje vėl aukojamos šv. Mišios ir meldžiamasi. Tikinčiųjų bendruomenė prie bažnyčios veikli, yra daug grupių. Nuolat renkasi vyresnio amžiaus žmonės, jauni tėvai su savo vaikais, jaunimas, ruošiami šv. Mišioms tarniukai. Kadangi Meklenburgo-Vorpomerno žemėje privalomas religijos mokymas, tai du kartus per savaitę mokiniai popietėmis renkasi parapijos namuose, kalbasi, nagrinėja Šventąjį Raštą, pasakoja naujienos. Šeštadienis, 2008 08 02, Anklamas Marivalda ir Klaudija Brazilė ir vokietė su mūsų kryžnešių grupe susitiko Italijoje. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio abi merginos, keliaujančios į Asyžių, priėmė mūsų pasiūlymą pakeliauti po šią šalį kartu su lietuvių kryžnešiais, nešančiais pėsčiomis kryžių iš Kryžių kalno į Jeruzalę. Prabėgo viena kita diena ir merginos, labai supratusios viena su kita, netrukus apsiprato ir su mumis visais, tapo tarsi mūsų kryžiaus šeimos narėmis. Kai jau priėjome tą kelią, kur joms reikėjo pasukti į Asyžių, o mums keliauti savaisiais keliais į pietus, į Bari, net ašarą nuliejo abidvi. Taip ir išsiskyrė mūsų keliai. Tačiau Dalia su Irena, užsirašiusios tų merginų adresus, susirašinėjo. Pagaliau jos, išgirdusios, kad mes keliaujame per Vokietiją, palaukė prie Anklamo bažnyčios, kol mūsų grupė su savo našta žengė per Anklamo katalikų Išganytojo bažnyčios slenkstį. Mus pasitiko klebonas Mykolas. Kai paryčiu buvo aukojamos šv. Mišios, nes mūsų kryžnešiai norėjo kuo anksčiau iškeliauti, per 7.30 val. aukotas šv. Mišias Marivalda ir Klaudija savo skambiais balsais pagiedojo po religinę giesmę, o Dalia su Rita lietuviškai sugiedojo kelias giesmes. Šiandien pasitaikė ir kita proga. Į Berlyną, į kažkokį seminarą jau iš anksto turėjo bilietą išvažiuoti mūsų jauniausias kryžnešys Denisas Kolomyckis, su mumis jau gerą kelio tarpsnį nuėjęs judrus ir guvus dešimtokas gimnazistas, jau neblogai besigraibantis vokiškai ir šiek tiek angliškai. Dieve, padėk jam ne tik tame Berlyno seminare atlikti tai, ką užsibrėžęs, bet ir visi linkime, kad jis sėkmingai susitvarkytų Vilniuje kai kuriuos savo vidaus reikalus. Tiek iškeliavusias s. Zitą su Nida, tiek Denisą, o ypač sergantį t. Leonardą, prisiminsime tolesnėje kelionėje per šv. Mišių auką ir kitomis progomis.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |