|
Apyaušrio dalia ar patekanti putinizmo saulė?
Vytautas Radžvilas
(pabaiga)
Prisikėlusios praeities šmėklos
Ankstesniame skirsnyje aprašytą nelinksmą šalies visuomeninio ir politinio gyvenimo vaizdą verta papildyti ir sukonkretinti dar vienu štrichu. Jis turėtų tapti dar apčiuopiamesniu ir gyvesniu įrodymu, jog Lietuva tebegyvena Leonido Iljičiaus šešėlio paunksmėje. Šio straipsnio autorius apskritai nemėgsta suasmenintų politinių tekstų, o patį asmeniškumą laiko kiekvieno rašinio politikos tema vertę menkinančio ar net griaunančio subjektyvizmo versme ir priežastimi. /.../ Kad jį norom nenorom teks rašyti, autoriui paaiškėjo tik kovo mėnesio 15 d., kai pilietiško žurnalisto vadovaujamame interneto portale alfa.lt pasirodė straipsnis Lietuvos prezidento rinkimai psichiatrų akimis. Perskaičius jį tapo aišku, kad tylėti ir pasyviai stebėti šiuos rinkimus vargu ar pavyks. /.../
Straipsnis kelia daug kitų klausimų. Ramiai ir be išankstinės nuostatos pasvėrus dar tada turėtas žinias apie panorusius dalyvauti rinkimuose piliečius buvo nesunku įsitikinti, kad gausiame kandidatų būryje yra vos vienas kitas ekscentrišku elgesiu pagarsėjęs asmuo. Apie visus kitus jokių vertų dėmesio faktų nepateikta. Tad kodėl, jeigu jau nuspręsta gvildenti statistinių kandidatų temą, jiems buvo skubiai klijuojamos psichiškai įtartinų žmonių etiketės, o nebuvo svarstomos kur kas realistiškesnės ir įtikinamesnės prielaidos, pavyzdžiui, kad vieni ryžosi šiam žingsniui norėdami išreikšti protestą prieš organizuojamą rinkimų spektaklį, o kiti yra visiškai normalūs, tačiau politiškai naivoki žmonės, kurių netrūksta jokioje šalyje? Vėliau nepatingėjus žvilgtelėti į pretendentų rinkimines programas subliūkšta ir pats skaitytojams sąmoningai bruktas perspektyvių ir beviltiškų kandidatų mitas. Tiesą sakant, iš pat pradžių buvo akivaizdu, kad net keli, tarp jų ir neįveikę parašų barjero, kandidatai niekuo nenusileidžia vienintelei ne beviltiškai kandidatei. Programų lyginimas tik dar kartą ir galutinai tai patvirtina: eurokomisarės programos pranašumų prieš kai kurių jos konkurentų rinkimines programas neįmanoma įžvelgti net pro stipriausią didinamąjį stiklą. /.../
Galiausiai šiuo atveju kaip reta svarbi dar viena aplinkybė. Straipsnis pasirodė tada, kai buvo žinomos tik kandidatų pavardės. Todėl tikrasis jo tikslas nekelia jokių abejonių. Jame pateiktas požiūris į rinkimus psichiatrų akimis yra ne kas kita, o mėginimas psichologiškai spausti ir bauginti iš anksto pasmerktus straipsnio užsakovams nepageidautinus ir todėl beviltiškus kandidatus. Štai taip mūsų kelionė laiko mašina pagaliau priartėjo prie pabaigos. Klausimų, kur atsidūrėme, sovietmetį menančiam skaitytojui jau nebeturėtų kilti.
Pasitelkus valdžiai ištikimus ir patikimus sielos inžinierius panašiais metodais sovietmečiu buvo tramdomi disidentai ir kitaminčiai. Piktnaudžiavimas psichiatrija taip atkūrus nepriklausomybę buvo įvertinti šių paslaugių inžinierių žygdarbiai. Tačiau atrodo, jog kai kurie iš jų grįžo prie senojo amato. Arba gal net šito nesuvokdami uoliai gaivina sovietmečio tradiciją ir tada sukauptą patirtį pritaiko naujoms sąlygoms kūrybiškai praturtindami lietuviškąjį rinkiminių technologijų arsenalą. Psichinės sveikatos kriterijai tobulėja. Sovietmečiu sielos ligos požymis, galėjęs atiduoti pacientą į rūpestingas gydytojų rankas, buvo nesugebėjimas adekvačiai vertinti tikrovę džiaugtis komunizmo statybos laimėjimais ir tikėti šviesia žmonijos ateitimi. Šių dienų kriterijai sumenkę reikalavimų kartelė gerokai nuleista. /.../ Išversta į politinę kalbą, aptariamo straipsnio visuomenei ir kandidatams siunčiama žinia yra nedviprasmiška: bet kurio nomenklatūrinių-oligarchinių klanų neremiamo ir rinkimuose išdrįsusio savarankiškai iškelti savo kandidatūrą asmens pirmoji moralinė ir pilietinė pareiga skubiai tikrintis savo psichinę sveikatą. Tai supratus visu gražumu atsiskleidžia ir kandidatų skirstymą į beviltiškus ir ne beviltiškus grindžiantis loginis ratas: naudojantis tuo, kad neturintis stipraus slaptų rėmėjų užnugario kandidatas bent jau iš pradžių atrodo neturįs galimybių laimėti, lengva kurstyti įtarinėjimus ir abejones dėl jo psichinės sveikatos, o kartu šitaip įrodinėjant asmens nevertumą ir griaunant rinkėjų pasitikėjimą juo tuo pat metu veidmainiškai apgailestaujama arba priekaištaujama, kodėl jis esąs įžūlus avantiūristas, drįstantis išsikelti kandidatūrą neturėdamas piliečių paramos.
Nelengva suvokti ir net įsivaizduoti, kaip buvo nusirista iki to, kad šalyje galėjo atgyti net šlykšti piktnaudžiavimo psichiatrija praktika. Ji, ko gero, yra iškalbingiausias ir slogiausias mūsų demokratijos pasiektų aukštumų rodiklis. Šios aukštumos iš tiesų tokios įspūdingos, kad nepastebėti jų tiesiog nebeįmanoma. Tačiau kur kas sunkiau peržengti kitą barjerą patikėti ir atvirai pripažinti, jog šitoks demokratijos išsigimimas ir nuopuolis iš tiesų tapo niūria mūsų politinio gyvenimo tikrove. Vis dėlto tai padaryti būtina. Į klausimą, ką reikėtų daryti, kad atkurtoji valstybė pagaliau tvirtai atsistotų ant kojų, yra tik vienas atsakymas būtina pamiršti klaidingą ir naivią mintį, jog Lietuva yra demokratiška ir laisva šalis. Pamiršti iki to laiko, kol ji iš tiesų taps tokia. Kitos išeities nėra, nes kitaip niekada nepavyks įveikti visuotinio mąstymo, kalbėjimo ir veikimo suskilimo bei dvilypumo, kuris, kaip žinome, buvo vienas iš ryškiausių sovietmečio visuomeninio ir politinio gyvenimo bruožų. Šis bruožas būdingas ir šių dienų Lietuvai bei lemia sovietinius laikus menantį ir tęsiantį viešojo gyvenimo dvilypumą bei sąstingį. Iš jų sklindantis politinis įšalas laiko sukaustęs savo gniaužtuose ir nespėjusios šalyje išsiskleisti demokratijos želmenis. Viena vertus, sociologinės apklausos rodo, kad dauguma piliečių nepatenkinti tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija. Apie pavojus demokratijai, kuriuos kelia suklestėjusi biurokratų, oligarchų, slaptųjų tarnybų savivalė tarsi kalbama net labai plačiai ir garsiai, iš aukščiausių valstybės tribūnų. Teisingi žodžiai apie tai, kad pamažu tampame oligarchų valdoma šalimi, įrašomi net į Prezidento metinius pranašumus. Tačiau ir tai liudija tik ką minėtą į sovietmetį bloškiantį kone visuotinį dvilypumą ir veidmainiavimą iš tikrųjų nieko nedaroma padėčiai keisti ir demokratijos pagrindams stiprinti. Visi raginimai skubiai imtis priemonių sudemokratinti šalies politinį gyvenimą skamba kaip balsas tyruose. Kaip rodo ankstesniame skirsnyje aptartas šio straipsnio kritiko pavyzdys, daugybei šalies piliečių, neabejotinai suvokiančių, jog mūsų demokratijos padėtis nėra gera, vis dėlto naudingiau ir patogiau apsimesti, kad viskas tvarkoje, jie šneka ir elgiasi taip, lyg iš tiesų gyventų demokratiškiausioje ir laisviausioje pasaulio šalyje. Gyventojų apačios, t. y. paprasti šalies piliečiai, savo elgesiu aiškiai rodo, kad jie yra puikiai perpratę mūsų demokratijos tikrąją esmę ir vertę jie tiesiog nebeina į rinkimus. Tokio nepilietiško elgesio tikroji priežastis visiems akivaizdi, tačiau ir toliau lyg niekur nieko reguliariai rengiami vadinamųjų rinkimų spektakliai. Galima neabejoti net jeigu Prezidentą ir europarlamentarus išrinks tik vos daugiau negu trečdalis balsuoti ateisiančių piliečių, bus stengiamasi išsaugoti veidą ir aiškinama, jog nieko blogo neįvyko. Išgirsime sakant, jog piliečiai tik pasinaudojo konstitucine teise nedalyvauti rinkimuose, o niekam neužkliūvantis jų pasyvumas tėra dar vienas valstybės demokratiškumo įrodymas.
Amžinoji vaikystė: nepabaigiamas žaidimas laisve
Šitaip žaisti ir vaidinti demokratiją iš principo galima iki begalybės. Pats žaidimas vis labiau primena užburtą ratą. Išsiveržti iš jo jau yra nepaprastai sunku, tam trukdo įvairios priežastys. Ko gero, svarbiausia iš jų yra ta, kad mūsų visuomenė vadinkime daiktus tikraisiais vardais iš esmės tebėra posovietinė. Ji iš tikrųjų demokratijos nebrangina, todėl nesugeba, o gal veikiau nenori jos ginti ir puoselėti. Todėl nors ir daug kalbama apie mūsų demokratijos nuosmukį ir jos trūkumą, atvirai ir sąžiningai pripažinti, jog Lietuvai kol kas taip ir nepavyko tapti iš tiesų demokratine šalimi, daugumai jos piliečių kol kas atrodo pernelyg drąsus ir sunkus žygdarbis. /.../
Norint, kad šis ir taip per ilgai užsitęsęs autohipnozės ir savęs apgaudinėjimo seansas pagaliau baigtųsi, reikėtų mokytis kitaip mąstyti ir pratintis žvelgti į Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę be įsikaltų arba propagandos įskiepytų išankstinių nuostatų bei iliuzijų. Trumpai sakant reikalingas esminis politinės savivokos ir mąstymo lūžis kaip būtina sąlyga keisti esamą padėtį. Pradžiai derėtų atsisveikinti su naiviu tikėjimu, kad atsikratę komunistinio režimo ir ištrūkę iš sovietinės imperijos tautų kalėjimo savaime patekome į laisvės karalystę. Iš tikrųjų valstybės nepriklausomybė ir jos piliečių laisvė nėra tas pat. Suvokus ir rimtai priėmus šią paprastą, tačiau iš tikrųjų daugybės mūsų šalies piliečių iki šiol taip ir neįsisąmonintą tiesą, galima tikėtis pamažu ištrūkti iš ideologinių sapnų pasaulio. Ideologija ir jos propaganda tam ir yra, kad tikrovė būtų slepiama ir gražinama. Skambūs komunistinės ideologijos šūkiai apie laisvę, lygybę, brolybę, pažangą ir naujo žmogaus kūrimą tebuvo propagandos uždanga, už kurios slėpėsi sovietinė skurdo, žudynių, tremčių ir lagerių imperija. Tačiau tai netrukdė šiam tamsiam vergijos ir mirties pasauliui oficialiai skelbtis esant šviesų komunizmo rytojų džiaugsmingai stačiusių žmonių šalimi. Niūri jos tikrovė niekada nebuvo pripažįstama apie ją buvo draudžiama net prasitarti.
/.../ Viena iš priežasčių, kodėl net ir kritiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai vis dėlto nepatikliai klausosi kalbų, jog šalyje nėra tikros demokratijos, ir slapčia arba atvirai laiko tokias kalbas pernelyg radikaliomis ar net apokaliptinėmis, neabejotinai yra ta, kad nėra suvokiama tikroji šių naujų valdymo būdų galia ir jo mastas. Šiuo atžvilgiu mūsų visuomenė iš tiesų dar yra grynai posovietinė. Pasaulyje išrandami vis nauji ir efektyvesni žmonių disciplinavimo būdai. Valdymo metodai ir technologijos sparčiai keičiasi ir tobulėja. Bendroji šios pažangos kryptis yra ta, kad atvirą ir šiurkščią išorinę prievartą vis labiau keičia paslėpta ir švelni vidinė prievarta. Tačiau Lietuvoje ši tendencija vis dar menkai suvokiama, todėl mūsų visuomenė dar nėra išsiugdžiusi imuniteto, padedančio gintis nuo naujų prievartos formų. Puikiausias to įrodymas kiek sumažėjęs, bet vis dar nenatūraliai didelis pasitikėjimas žiniasklaida, kurio pavadinti kitaip, kaip beribiu naivumu, tiesiog neįmanoma. Tokia visuomenė gerai supranta, kas yra atviras smurtas ir yra pasiryžusi jam priešintis. Tačiau ji nepajėgia atpažinti ne mažiau žiauraus ir pavojingo vidinio smurto ir todėl nemoka, o dažnai net ir nebando, veiksmingai nuo jo gintis. Vaizdžiai kalbant, aiškus ir neabejotinas diktatūros rodiklis kareivis su šautuvu prie balsavimo urnos ar vienintelė šalyje TVR programa. Tokios visuomenės nariams vis dar sunku patikėti, jog piliečių laisvę galima suvaržyti ir nusavinti jų teises nesišaukiant į talką jokių specialiųjų tarnybų ir laiduojant kone absoliučią žodžio ir žiniasklaidos laisvę, kokia yra mūsų šalyje. Laisvi piliečiai gali iki užkimimo diskutuoti apie naujas mados tendencijas, karštai ginčytis, kuri šunų veislė ar vyno rūšis geriausia, iki apkvaitimo viešai aptarinėti intymiausias kitų žmonių gyvenimo smulkmenas. Pasaulyje yra likę nebe tiek daug šalių, kuriose nebūtų tokios laisvės. Tačiau daug kur, taip pat Rusijoje ir, deja, Lietuvoje, piliečiai neskatinami ir jiems nepatariama diskutuoti esminiais valstybės ir viešojo gyvenimo klausimais. Didieji privatinimai, viešieji pirkimai, pagaliau aukščiausių valstybės pareigūnų biografijos yra uždrausta teritorija, į kurią demokratiškos šalies piliečiams patekti kažkodėl yra neapsakomai sunku. Tobulinant valdymo ir prievartos arsenalą suvokta jau ir tai, kad iš principo galima leisti kalbėti net ir apie tokius dalykus. Galios santykiai ir valdymo mašina sustyguoti taip, jog net ir drąsios kalbos nieko nebekeičia, todėl leidžiama sau nekreipti į jas jokio dėmesio. Tam tikru mastu tokia kritika, ko gero, net ir skatinama, nes lengvai paverčiama naudingu to paties valdymo įrankiu mat yra puiki ir nepakeičiama garo nuleidimo priemonė.
Dar įspūdingiau, kad nuoširdžiai besijaučiantys esą laisvi piliečiai šito net nebesuvokia. Mat jų dėmesys apdairiai nukreipiamas ten, kur reikia į tą iš anksto griežtai apkarpytą viešosios erdvės lauką, kuriame nuolatos švyti ir sproginėja laisvės iliuzijų fejerverkas. Jo poveikis beveik magiškas. Milžiniškas už praktiškai nepažįstamą asmenį iš anksto pasiruošusių aklai balsuoti rinkėjų procentas yra svarbus rodiklis, patikimai atskleidžiantis prieš visuomenę naudojamos vidinės prievartos smegenų plovimo didėjanti mastą ir efektyvumą. Paprasčiau sakant, šie skaičiai yra įspūdingas ir sukrečiantis liudijimas, kaip puikiai sustyguota ir kaip tobulai veikia piliečius zombinanti politinės propagandos mašina. Atkreiptinas dėmesys, kad šitokio zombinimo mastai ir efektyvumas taip pat nuolatos auga, ir tai laikytina dar vienu mūsų demokratijos silpnų pamatų spartėjančio byrėjimo požymiu. Tuo nesunku įsitikinti. Lyginant žiniasklaidos sukurtus nušalintojo prezidento ir eurokomisarės įvaizdžius pažanga akivaizdi. R. Paksas dar buvo tik teisingas ir griežtas vaikinas, tvirta ranka atkursiantis tvarką. D. Grybauskaitė jau įkūnija visą žmogiškų dorybių ir tobulybių rinkinį. Atotrūkis tarp dabartinės kandidatės asmens ir vaizdinio yra gerokai ryškesnis negu jos pirmtako atveju, tačiau kažkodėl šio atotrūkio nemato dar daugiau būsimųjų rinkėjų.
Taigi mūsų atlikta laiko kelionė ir papasakoti prisiminimai apie ateitį ne pigus mėginimas paveikti rinkėją. Judėjimas rusiško tipo valdomos demokratijos link iš tiesų vyksta ne tik tyliai ir beveik niekam nesipriešinant, bet ir palaimingai džiūgaujant. Slogus šio judėjimo reginys norom nenorom verčia prisiminti žinomą posakį, kad vergas, nesuvokiantis savo padėties ir todėl besijaučiantis laimingas, yra dvigubas vergas.
Dabar jau turėtų galutinai paaiškėti, kad šis tekstas ne apie eurokomisarę. Jame iš tikrųjų analizuojamas tik Grybauskaitės fenomenas. Asmuo ir jo vardu vadinamas reiškinys ne viena ir tas pat. Skirtumas tas, kad reiškinio analizės požiūriu pats asmuo yra grynai atsitiktinis jo vietą gali užimti bet kas kitas. Mėginant parodyti, kaip tokie reiškiniai atsiranda savaime teigiama, kad Grybauskaitės fenomenas nėra jos pačios kūrinys ir kaltė jis yra tik mūsų visuomenės moralinės ir psichologinės būklės padarinys bei atspindys. /.../
nepriklausomybe.lt
© 2009 XXI amžius
|