Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Rinkimų vingiai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Gegužės 17 dieną, sekmadienį, vyks prezidento rinkimų pirmasis turas. Rinkimų kampanijos eiga ir agitacija buvo gana blanki, nyki. Pilki debatai, pernelyg griežti reklamos apribojimai padarė meškos paslaugą – šią prezidentinę rinkimų kampaniją prisiminsime kaip itin vangią. Apžvalgininkas Virgis Valentinavičius taikliai pastebėjo kai kuriuos rinkimų kampanijos paradoksus: „Oficialiai leidžiamai vaizdingai agitacijai, kaip kokiam kiaulių gripui, uždėtas oficialių rinkimų stendų karantinas. Neestetiškas tas karantinas – toks „Raudonasis kampelis“ po atviru dangumi, kur vyrauja faneros, kartono stilistika bei degtukų dėžučių dailininkų darbo kandidatų portretai. Turėjo būti partijų finansų kontrolė ir juodųjų buhalterijų saulėlydis – išėjo rinkimų išvarymas iš viešojo gyvenimo. Sunku patikėti, kad atsitiktinai. Užuot kontroliavus partijų pinigų srautus, vienas po kito uždaromi oficialūs langai, per kuriuos partijos bei kandidatai galėjo parodyti savo veidus ir leisti tam oficialiai gautus pinigus. Vadinasi, rodysis kitur, leis neoficialius pinigus“.

Vis labiau įsibėgėja ir Europos parlamento rinkimų kampanija. Joje dalyvauja 15 partijų atstovai. Neabejojama, kad į jį pateks Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, Lietuvos socialdemokratų partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąrašų priekyje esantys prof. V. Landsbergis, V. Blinkevičiūtė ir R. Paksas. Žvelgiant į partijų sąrašus, juose regime daug ryškių asmenybių. TS-LKD partijos sąraše, be Vytauto Landsbergio, yra ir buvęs užsienio reikalų ministras, Lietuvos ambasadorius Vatikane Algirdas Saudargas, buvęs sveikatos apsaugos ministras, psichoterapeutas Raimundas Alekna, aktyvus TS-LKD veikėjas žurnalistas Algimantas Birbilas, istorikas, partijos Klaipėdos skyriaus lyderis Naglis Puteikis.

Lietuvos įvaizdžio formavimui praėjusiais metais buvo skirti 63 milijonai litų. Valstybės kontrolės pareigūnai nustatė, kad lėšos buvo naudojamos neskaidriai ir neefektyviai. Faktiškai didelė dalis šių lėšų buvo iššvaistyta ir išgrobstyta. Štai Kultūros ministerija įvaizdžio formavimui skirtus pinigus paskyrė kai kurioms viešosioms įstaigoms ir faktiškai nekontroliavo jų panaudojimo. Valstybės kontrolierė R. Budbergytė pažymėjo, kad įvaizdžio formavimui skirtos lėšos būdavo iššvaistomos nerealiems projektams.

Prie lemiamos atomazgos artėja „Leo LT“ sandorio sprendimas, vyksta atkakli kova tarp tų politikų, kurie teigia, kad „Leo LT“ turi išlikti ir toliau bauginasi, kad valstybei gali tekti mokėti didžiules kompensacijas privačiai „Leo LT“ akcinei bendrovei „NDX energija“, ir tų, kurie pasisako už „Leo LT“ naikinimą. Seimo narių G. Songailos, A. Stancikienės, R. Kupčinsko, P. Žeimio ir E. Jurkevičiaus parengtas projektas dėl Leo LT“ sandorio panaikinimo gal ir nėra idealus, tačiau tai realus projektas, galintis atpainioti kietai sumegztą Lietuvos energetikos Gordijaus mazgą. Tie, kurie prieš metus kūrė „Leo LT“ korporaciją, dabar bando nusiplauti rankas arba gudriai teisinasi. Su marketavičių klano lyderiais derėjosi ir lemtingus sprendimus nulėmė premjeras G. Kirkilas, ūkio ministras V. Navickas, ministerijos sekretorius A. Ignotas. Didelę įtaką derybų procesui dėl „Leo Lt“ kūrimo turėjo ir premjero G. Kirkilo patarėjas A. Januška, vadintas „pilkuoju kardinolu“, nes jo balsas tuometinėje vyriausybėje buvo įtakingesnis už daugelio ministrų, dar keli vyriausybės patarėjai ir „Lietuvos energijos“ atstovai. Priimant šį įstatymą daug lėmė Darbo partijos frakcijos pozicija. Tada ši frakcija turėjo 24 narius. Jos apsisprendimas balsuoti už „Leo LT“ sandorį ir nulėmė šios energetinės korporacijos įkūrimą.

Lėšų panaudojimo klausimai mūsų kraštui ypač aktualūs. Biudžetas visai skylėtas, be jokių rezervų, mokesčių surinkimas stringa, o ir finansų ekspertų prognozės nelabai paguodžiančios. Lietuvos metinis biudžetas nėra didelis – apie 30 milijardų litų. Palyginkime jį kad ir su Olandijos biudžetu. Šioje šalyje gyvena 16 milijonų gyventojų, t. y. penkis kartus daugiau nei Lietuvoje, tačiau Olandijos biudžetas siekia 925 milijardus litų, taigi skirtumas milžiniškas. Lietuvoje egzistuoja ir didžiulė socialinė atskirtis, didėja skurdas. 25 procentai šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos. Prieš 2–3 metus kelių asmenų šeima, kurios pajamos siekdavo 1,5–2,5 tūkstančio litų, galėdavo gana normaliai pragyventi, o šiuo metu tokios sumos vos užtenka išgyvenimui. Lietuvoje yra 7 procentai gyventojų, kurių pajamos vienam šeimos nariui sudaro daugiau nei 2 tūkstančių litų. Šią sumą sudaro tiek atlyginimai ar pensijos, tiek už akcijas ar nuomą gaunamos lėšos. Tokios šeimos pajamos garantuoja pasiturintį gyvenimą. Bėda ta, kad tokiu gyvenimu gali pasidžiaugti tik maža dalis Lietuvos gyventojų.

Balandžio mėnesį paskelbtas išsamus tyrimas apie Europos valstybių gyventojų pajamas. Lietuvoje vidutinės šeimos pajamos – 600 eurų, Estijoje – 860 eurų, Lenkijoje – 900 eurų. Įdomus ir pajamų bei kainų santykis: Lietuvoje išlieka aukštos kuro kainos, o pavyzdžiui, Estijoje ir Lenkijoje, kur žmonių pajamos didesnės, kuras pigesnis 30–40 centų už litrą. Vidurio ir Rytų Europos regione ekonominė padėtis įvairi. Vengrijoje vidutinės šeimos pajamos – 1000 eurų (šioje šalyje žmonių pajamos per paskutinius metus smarkiai sumažėjo), Slovakijoje – 1030 eurų, Kroatijoje – 1060 eurų. Kur kas didesnės vidutinės šeimų pajamos Čekijoje – 1500 eurų bei regiono lyderėje Slovėnijoje – 1700 eurų.

Tikriausiai prisimename pagraudenimus apie pernelyg materialistinius Vakarus. Deja, posovietinėse valstybėse materializmo dvasios yra bent keliskart daugiau nei Vakaruose. Kai kuriose Vakarų valstybėse, daugiausia mažesnėse šalyse, yra išlikusi autentiška kultūra ir išlaikomas dvasinis bei etninis paveldas. Tokia situacija yra Airijoje, Skandinavijos kraštuose, Belgijoje, Maltoje. Jei Vakaruose kalbama apie paplitusią vartotojišką kultūrą, tai mūsų krašte jau yra įsigalėjęs tikras pinigų ir pramogų kultas. Stebime tam tikrus paradoksus – kuo daugiau visuomenėje skurdo, nusivylimo, tuo ji lengviau valdoma, pakrikusi. Nemaža visuomenės dalis yra patekusi į „akropolių kultūros“ pinkles. Daug ir fariziejiškumo apraiškų. Kai kurie valdžios atstovai lyg ir pritaria krikščioniškoms vertybėms, tačiau savo darbais demonstruoja visišką priešiškumą ar abejingumą. Katalikiškame kašte žlugdoma katalikiška, kultūrinė spauda, todėl žmonėms kartais sunku gauti objektyvią informaciją, surasti tikrų vertybių gaires. Žinoma, nemažai žmonių atsirenka tikrąsias vertybes, lanko Gyvenimo ir tikėjimo instituto, Sekmadieninės lietuvių kultūros mokyklos bei kitų pažangių organizacijų renginius, skaito negausią, vis dar besilaikančią katalikišką spaudą, populiarias kunigų V. Aliulio, E. Rinkevičiaus, A. Saulaičio, J. Sasnausko knygas, A. Svarinsko, V. Vaškelio straipsnius. Lietuvoje gana populiari ir užsienio autorių krikščioniškos krypties literatūra – popiežiaus Jono Pauliaus II knygos, krikščionybės skleidėjų V. Albisečio, A. Menio, T. Mertono, Nadinos Braun knygos. Tikras tikėjimo vertybes teigianti literatūra labai aktuali, ypač dabartinės krizės akivaizdoje. Esminius egzistencinius šio laikotarpio klausimus svarsto žymus krikščionių rašytojas, psichologas Valerio Albisetis: „Visoje planetoje juntama bendra bejėgiškumo atmosfera. Didelė dalis jaunimo yra bedarbiai arba dirba menkai apmokamą darbą. Jie nėra vertinami, į juos nėra tinkamai atsižvelgiama. Pagyvenę žmonės, jei tampa nedarbingais ir jei neturi ekonominių galimybių, yra izoliuojami, apleidžiami, paliekami numirti. Be to, piliečiai patiria susitaikėlišką silpnumo, netikrumo jausmą dėl dažnai arogantiškos politinės ir ekonominės valdžios pozicijos. Vis dėlto – kuo stiprėja netikrumas, kuo labiau trūksta drąsos, stiprėja bejėgiškumo jausmas dėl krizių, pasaulio blogybių, tuo daugiau reikia pasitikėti savimi ir gyvenimo slėpiniu. Buvimas laimingu nepriklauso nuo populiarumo, prestižo, laimė išplaukia ne iš to, kad tapai svarbus socialinėje, ekonominėje ar politinėje sferoje, bet iš savo savimonės, iš to, jog suprantame, kad esame sukurti Dievo. Kelias į Dievą neaplenkia mūsų tikrovės. Tik panirdami į savo žmogišką tikrovę galime pakilti link Dievo“...

© 2009 „XXI amžius“