|
Prisiminkime praeities garbingas kovas ir atnaujinkime ryžtą kovoti už Dievą ir Tėvynę
Kiekvienais metais švenčiame daug įvairių švenčių. Vienos teikia džiaugsmo, atgaivos po savaitės rūpesčių ir darbų, duoda progą pabendrauti su savo šeima ir artimaisiais. Kitos šventės primena mūsų tautos džiugius ar liūdnus išgyvenimus, svarbius istorinius įvykius ir skatina naujiems darbams ir aukai už Tėvynės šviesesnį rytojų. Kiekvieno patrioto pareiga ne tik gerbti praeitį, bet nuolat kreipti savo žvilgsnį į ateitį, sekti tėvynės gyvenimo įvykius. Ateitis kažkuria prasme yra mūsų rankose: ką sukursime, tą ir turėsime. Deja, Lietuvoje nebeskatinamas patriotizmas, bet ugdomas vadinamasis pilietiškumas. Ir šio ugdymo rezultatai jau matyti. Visos šventės, neišskiriant ir katalikiškų, praeina gana monotoniškai ir blankiai, dažnai pasitenkinant vien išoriniais efektais. O kasdien auga skaičius ir tų, kurie atvirai griauna Lietuvą. Visokios raganos, neturinčios garbės supratimo ir sąžinės, braunasi į Prezidentūrą!
Kaip Lietuvos partizanų kapelionas dalyvauju įvairiuose iškilmėse ir minėjimuose, matau daug gražių Lietuvos žmonių pastangų. Bet, antra vertus, matau ir daug piktų užmačių.
Man gaila Lietuvos, kuri sudėjo tokias milžiniškas aukas ant tėvynės laisvės aukuro. Vien partizanų buvo nužudyta ir išniekinta ant gatvių grindinio per 22 tūkstančius, sovietų armijoje žuvo dar 25 tūkstančiai. O kiek mirė lageriuose! Per abi okupacijas netekome beveik milijono gyventojų. Tačiau kai kas labai stengiasi, kad ta didinga kova būtų pamiršta. Stengiamasi ne veltui dabar apie Lietuvos istoriją jaunimas beveik nieko nežino. Mes neturime Lietuvos mokyklos.
Šie metai Seimo buvo paskelbti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio metais, paminėjome 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos paskelbimo 60-ąsias metines. Pagerbėme šį svarbų dokumentą, pripažinome Lietuvos ketvirtuoju prezidentu gen. Joną Žemaitį-Vytautą, bet kartu rengiamės rinkti prezidente komunistę paskendom mele.
Neseniai Parodų rūmuose Vilniuje dr. Vladas Terleckas pristatė savo naują knygą Iššūkiai. Verta susipažinti. Drąsus mokslininkas visus Lietuvos istorijos falsifikatorius išvardija pavardėmis ir tvirtina, kad jie yra Lietuvos skrebai ir jų darbas prilygsta AIDS veikimui. Visi, kurie mylim laisvą tėvynę, privalome žadinti Lietuvos žmones į kovą naujam atgimimui.
Minint Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos 60-metį pagrindinės iškilmės vyko Minaičių kaime, Šeduvoje ir Radviliškio kultūros namuose. Kodėl iškilmės pradėtos nuo Minaičių kaimo? Juk vasario 210 dienomis Lietuvos partizanų vadai dirbo Balandiškių kaime pas ūkininką Steponą Sajų, mažoje kamaraitėje prie žibalinės lempos: kalbėjosi, diskutavo ir ruošė dokumentus. Ir tik pamatę NKVD kareivių įtartiną judėjimą išsikėlė už dešimties kilometrų į Minaičių kaimą pas ūkininką Stanislovą Miknių ir čia paskelbė savo istorinę Deklaraciją. Šventės metu nepaminėtas Stepono Sajaus likimas. Ar jis buvo materialiai paremtas ir apdovanotas valstybės ordinu? Šio tautos didvyrio pirkutė baigia sugriūti. Matyt, gėdijosi savo nelemto užmaršumo ir sąmoningai šią vietą nutylėjo. Girdėjau, kad katalikiškas jaunimas galvoja šioje vietoje pastatyti koplyčią. Tai būtų tikrai gražus paminklas.
Minaičių kaime prieš 5-erius metus pašventinau aštuonis cementinius stulpus paminklus visiems signatarams. Šiais primityviais stulpais visoje Lietuvoje pažymėtos partizanų žuvimo vietos. Ir šiame kaime nėra pastatyta deramo šiai istorinei vietai ir didvyrių aukai paminklo. Aplankėme Šeduvą ir šventę užbaigėme Radviliškio kultūros namuose. Per iškilmingą posėdį buvo skaitoma minėta Deklaracija. Lietuvos priešai pasistengė, kad punktai 16-tas ir 17-tas būtų praleisti. Štai jų tekstai:
16. Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui Lietuvos nepriklausomybei, nelaikoma teisine partija.
17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę tėvynę bendradarbiaudami su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą.
Lietuvos patriotai nori ir turi teisę žinoti nusikalstamo veiksmo neskaitant (ignoruojant) dviejų svarbiausių Deklaracijos punktų autorių ir priežastis, atvedusias prie šio nusikaltimo.
Kai Minaičiuose lankėsi Baltijos šalių prezidentai (ir vėl aplenkė Balandiškį), juos palapinėje pavaišino stikleliu naminės, lašiniais ir duona. Ir iš svečių, ir iš šeimininkų kažkas pridėjo: Tai partizanų kasdienis maistas. Tai melas ir noras paniekinti partizanus, esą jiems rūpėjo alkoholis. Įdomu, kodėl neatsirado nė vieno, kuris gintų partizanų garbę?
Gegužės 2 dieną buvo didelė šventė Ukmergėje: 90 metų nuo miesto išvadavimo iš bolševikų jungo, Motinos diena ir paminklo Motinoms, paaukojusioms savo sūnus už Tėvynę 10092009 metais, pašventinimas Didžiosios Kovos apygardos Mūšios partizanų parke. Gavau pakvietimą ir aš tą dieną Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje aukoti šv. Mišias ir pasakyti pamokslą. Pakilęs iš ligos patalo nuvykau į Ukmergę. Bažnyčioje tebuvo, kaip suskaičiavo svečiai iš Vilniaus, 60 žmonių ir viena vargonininkė be choro.
Per pamokslą papasakojau šiek tiek iš kovų su bolševikais istorijos. 1919 m. gegužės 18 dieną Lietuvos kariuomenė sumušė bolševikus ties Kurkliais ir Kavarsku, kitą dieną išvadavo Anykščius, o po keturių dienų ir visą Lietuvą. 1929 metais, praėjus dešimtmečiui po išvadavimo, buvo pastatyti paminklai Kurkliuose ir Kavarske. Kurkliuose paminklas stovėjo už kelių metrų nuo bažnyčios didžiųjų vartų. 1972 metais šį paminklą bolševikai nugriovė ir sukūrė bolševikų karių kapines su dideliu raudonarmiečio paminklu. Prieš keletą metų Rusija restauravo šį savo paminklą ir kapines. Tačiau Lietuvos valdžios Anykščių atstovai nedrįso pareikalauti, kad būtų atstatytas lietuvių karių paminklas liko tik nedidelė juoda lentelė: Čia 19291972 m. stovėjo paminklas lietuvių kariams. Iki šiol savo tėvynėje esame dvasios vergai! Seniai reikėjo rusų karių kapines iš miestų ar miestelio centrų perkelti į vieną vietą rajono ribose.
Kavarske buvo pastatytas gražus, ornamentuotas kryžius-koplytėlė. Kažkada sovietai liepė šį kryžių iš miestelio perkelti į šventorių. Prieš 10 metų dirbdamas klebonu Kavarske šį kryžių restauravau. Apačia buvo visiškai nupuvusi, tad du vyrai rankomis nuleido šį kryžių ant žemės. Dabar šis kryžius restauruotas ir stovi šventoriuje, iš ano meto išliko autentiška lentelė: Ilgai kentėjom, laisvę laimėjom. Mokėkime branginti! 1929 05 18.
Pasiūliau patriotams nuvykti į Kurklius ir Kavarską ir savo akimis pamatyti šiuos paminklus. Siūliau pamąstyti, kas būtų likę iš Lietuvos, jei ano meto kaimo jaunuoliai, karštai mylėję Dievą ir Lietuvos žemę, nebūtų ėję savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir nebūtų jos gynę savo kraujo auka. Kas būtų šiandien likę iš Lietuvos, jei kunigas prelatas Mykolas Krupavičius nebūtų atlikęs žemės reformos ir Lietuva būtų likusi rusų ir lenkų dvarininkų kumečių tauta!
Kas liks iš Lietuvos, jei šiandien mes neužkirsime kelio naujai sovietų ar rusų okupacijai, kuri vyksta supirkinėjant Vilniuje ar Kaune per agentus namus ir žemę. Rusai juokdamiesi sako: Ko jaudinasi tie lietuviai? Juk gatvės ir šaligatviai dar neprivatizuoti!
Labai keistai atrodė, kad Ukmergės išvadavimo paminėjime kariuomenė ir orkestras prie bažnyčios vartų stovėjo pusantros valandos, laukdami, kol baigsis pamaldos ir galės žygiuoti į miesto centrą. Kai pakviečiau karius į bažnyčią, man atsakė: Mūsų programoje tas nenumatyta. Šįkart Lietuvos kariuomenė paniekino tikinčią tautą. Iki Kovo 11-osios vyskupai, kunigai ir tikintieji kovojo su bolševikais ir net vadovavo išsilaisvinimo kovai. Vyskupą V. Borisevičių sušaudė. Arkivyskupas Mečislovas žuvo Vladimiro kalėjime. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas ir arkivyskupas Teofilis Matulionis po dešimtmečio lageriuose mirė vidaus tremtyje. Kunigai Justinas Lelešius, Antanas Ylius, Pranas Gustaitis ir Stanislovas Rimkus buvo nužudyti.
Gudri bolševikų taktika drumsčiant vandenį: vieni valdžios vyrai apdovanoja Vyčio Kryžiaus ordinu, o kiti neleidžia kariams ir orkestrui per šventes įeiti į bažnyčią ir verčia per šv. Mišias stovėti prie bažnyčios vartų ir piktinti patriotus. Veikti galima paprastai: reikia visiems ir kariuomenei, ir miesto valdžiai, ir Laisvės kovotojams iš anksto sudaryti bendrą programą ir visiems sąžiningai tą programą išpildyti. Tada neapsijuoktume prieš Dievą ir žmones.
Ir dar keletas momentų dėl renginio Ukmergėje. Bažnyčioje nebuvo nei mokyklų atstovų, nei šaulių, nei Laisvės kovotojų, nei partizanų jie nebuvo pakviesti. Šventė buvo organizuota Ukmergės ir Vilniaus komunistų pagal savo modelį. Reikia pripažinti, kad jiems pavyko numatyta programa. Miesto centre, kur stovi paminklas Lithuania restituta žmonių buvo nepilna šimtinė. (Nepriklausomybės metais čia vykdavo iškilmingi paradai, jiems visuomet vadovaudavo senas laisvės kovų dalyvis. Aikštėje stovėdavo 1-asis pėstininkų pulkas ir artilerijos grupė, Ukmergės Antano Smetonos gimnazija su direktoriumi Švoba (jis žuvo bolševikų konclageryje), mokytojais ir dviem tūkstančiais mokinių, Amatų mokykla ir Mokytojų seminarija. Ir tūkstantinės ukmergiečių minios.) Šiemet kalbėjo tik Ukmergės ir Vilniaus komunistai. Nė vieno patrioto prie mikrofono. Ir man nebuvo leista kreiptis į šventės dalyvius! Dvidešimtais laisvės metais Ukmergėje komunistai vadovauja paradui, o lietuviai tyli ir kenčia. Miesto valdžia pakvietė prof. Vytautą Landsbergį, ir jis tapo tarsi figos lapelis pridengti jų darbams.
Po renginio nuvažiavome į Didžiosios Kovos apygardos Mūšios partizanų parką. Čia pašventinau Vytauto Karvelio ir kitų ukmergiškių pastatytą paminklą didelį akmenį, dedikuotą Lietuvos motinoms, paaukojusioms savo sūnus už Lietuvą 10092009. Parke buvo daugiau žmonių negu Ukmergėje, nes čia prisijungė kariuomenė, miesto vadovai ir šiaip žmonės. Ir čia nebuvo leista man kalbėti. Vadovavo moteris iš savivaldybės (tarsi komunistinių laikų Vykdomojo komiteto). O man norėjosi pasveikinti visus svečius, priminti parko istoriją ir pakviesti į partizanų šventę, kuri įvyks liepos 18 dieną, t. y. šeštadienį, kuris yra artimiausias liepos 15 dienai. Taigi iš anksto kviečiu patriotus atvykti į šią partizanų šventę.
Gerai pažinkime tautos priešus ir neleiskime iš naujo pavergti Lietuvą. Naujoji okupacija bus žiauresnė už pirmąsias. Sovietų istorikai tvirtina, kad vien lageriuose nužudyta 45 milijonai žmonių. Pagal Solženyciną 62 milijonai, o pagal pasaulio spaudą 130 milijonų. O kiek padarė Lietuvai 501-asis naikinimo batalionas (skrebai)! Ir dabar negailima pastangų Lietuvą iš naujo okupuoti. Kas paniekins partizanų auką, tas paniekins artimo meilę, tas paniekins patį Dievą.
Palaikykime katalikišką spaudą, kuri yra mūsų vienintelis ginklas. Kovokime su blogiu, kurio tiek daug išsilaisvinusioje Lietuvoje.
Vardan tos Lietuvos tebūnie mūsų jėgos ir visas gyvenimas su Dievu!
Jūsų brolis ir laisvės kovotojas
mons. Alfonsas SVARINSKAS
© 2009 XXI amžius
|