Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai
Literatūra
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

EBSW imperijos paslaptys

Liudas LUKMANAS

1993–1996 metais EBSW koncernas nuolat buvo visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre. Šio koncerno užuomazgos – 1989 metais Kaune įkurti kooperatyvai „Daiva“ ir „Triconas“. 1991–1992 metais šių kooperatyvų savininkai jau plėtė savo veiklą, o 1993 metų pradžioje pradėjo masinę valstybinių įmonių privatizaciją. 1993–1995 metais koncernas užvaldė daug įmonių įvairiuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Lietuvos laivyną valdančią įmonę „Jūra“. Visas Lietuvos laivynas buvo išgrobstytas ir sužlugdytas, laivai parduoti. 1996 metų rudenį galutinai paaiškėjo, kad EBSW koncernas nebevykdo savo įsipareigojimų ir bankrutuoja. 1997 metais pradėtas koncerno veiklos tyrimas, tačiau 2000–2005 metais teismai daugelį koncerno savininkų išteisino arba nubaudė lygtinai. Šiuo metu yra susiklosčiusi įdomi situacija – nors oficialiai EBSW lyg ir nėra, bet faktiškai buvusio koncerno branduolys išliko, išsaugojo savo turtus ir veikia tarsi slapta galinga korporacija.

Kaip atsitiko, kad šis klanas išliko? EBSW veiklos tyrimai nebuvo efektyvūs – tam labiausiai sutrukdė korupcija ir aplaidumas. EBSW veikėjai, išskyrus V. Krasnicką, net nebuvo įkalinti, jiems pavyko išsaugoti neteisėtais būdais užvaldytą turtą. Dabar EBSW klanas klesti, jo vadovai koordinuoja savo veiklą, palaiko ryšius su korumpuotais politikais ir teisėjais, kurių sprendimai padėjo klano lyderiams išsaugoti didžiulius turtus.

Apie EBSW veikėjų valdomose įmonėse esančią padėtį kalbėjomės ir su šių įmonių darbuotojais. Bendrovės „Ortopedijos technika“ darbininkas Vytautas Kuprys teigia, kad šioje įmonėje daug neteisybės. Jo teigimu, įmonės vadovai ir savininkai nenori, kad čia veiktų stipri ir nepriklausoma darbuotojų teises ginanti profsąjunga. Dabar jį norima atleisti, prisidengiant neaiškiais kaltinimais, o faktiškai įmonės vadovams labai nepatinka jo, kaip įmonės profsąjungos vadovo, veikla. Nuo 2008 metų kovo mėnesio profesinės sąjungos inicijuotos derybos dėl naujos kolektyvinės sutarties pasirašymo buvo ilgai vilkinamos ir vienašališkai darbdavio nutrauktos. Šios sutarties pasirašymu profesinė sąjunga siekė geresnių darbo sąlygų, teisingesnės darbo apmokėjimo tvarkos, galimybių pasikelti kvalifikaciją. Taip pat norėta išsiaiškinti, kaip įmonė panaudoja iš Valstybinės ligonių kasos gautas valstybės lėšas. V. Kuprys aktyviai dalyvauja ir Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) veikloje, yra Kauno skyriaus tarybos narys. V. Kuprys ryžosi kovoti su su įmonės administracija, ginti darbuotojų teises ir teisėtus interesus. Padedamas advokatės Rūtos Čilinskaitės, jis siekia įrodyti, kad bandymai jį atleisti yra nepagristi.

Dar metų pradžioje „Ortopedijos technikos“ vadovai pradėjo spausti dirbančiuosius, reikalaudami, kad jie sutiktų su atlyginimu mažinimu. Nors daugelio dirbančiųjų atlyginimai nėra dideli, siekia nuo 800 iki 1000 litų, tačiau atlyginimai jiems sumažinti 15 procentų. Darbuotojai buvo kviečiami po vieną į vadovų kabinetus ir įtikinėjami sutikti su atlyginimų mažinimu. V. Kuprio teigimu, ,,Ortopedijos technikos“ vadovus siutina ir profsąjungos lyderio atsisakymas sutikti su atlyginimo sumažinimu. V. Kuprys įmonėje dirba daugiau kaip trejus metus. Pagal Kolektyvinės sutarties susitarimą buvo numatytos lėšos profesinės sąjungos narių mokymui, tačiau lėšos nebuvo pervestos į profesinės sąjungos sąskaitą, tik vis žadama tai padaryti. Bendrovės vadovai ir savininkai (vienas iš jų – R. Petrikas) naudojasi krize, spaudžia darbuotojus ir siekia pasipelnyti. Daromas spaudimas įmonės darbuotojams, kad jie pasitrauktų iš profsąjungos. Atlyginimai įmonėje ilgą laiką nebuvo indeksuojami, nebuvo atsižvelta į augančias kainas, infliacijos mastus, ekonominės krizės pasekmes. Oficialiai teigiama, kad įmonė patiria vis didėjančius nuostolius, nors įmonės produkcija sėkmingai realizuojama, daug jos išvežama į Angliją ir kitas užsienio valstybes.

EBSW finansinę-pramoninę grupę 1992 metais įkūrė devynios investicinės bendrovės: „Investicinė Kauno holdingo kampanija“, „Bitukas“ ir kitos. EBSW branduolį sudarė G. Petrikas, R. Petrikas, A. Pašukevičius, G. Furmanavičius, J. Barysienė, Končienė, V. Krasnickas, K. Armaitis, I. Snetkovas, R. Lenčiauskas, A. Vilkelis. Daugelis šių asmenų buvo pažįstami treniruočių draugai – karatistai. Dar sovietmečio pabaigoje jie kūrė kooperatyvus, kartu ėmėsi verslo. Tačiau koncernas nebūtų suklestėjęs be įtakingų valdžios veikėjų ir įtakingų šešėlinio pasaulio lyderių paramos. 1992–1996 metais daug įtakingų asmenų tiesiogiai dalyvavo EBSW veikloje ar palaikė artimus ryšius – KGB generolas Romas Marcinkus, prezidento A. Brazausko patarėjas Vladimiras Beriozovas, Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento vadovas Antanas Kaminskas, premjeras Adolfas Šleževičius, Lietuvos banko vadovas Kazys Ratkevičius, finansų ministras Reinoldijus Šarkinas. 1992 metų rinkimuose į Seimą EBSW finansiškai rėmė Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Po laimėtų rinkimų LDDP koncernui suteikė didelę veiksmų laisvę. Tokios laisvos veiklos sąlygos buvo sudarytos ir kitiems partijos rėmėjams: „Luokei“, Romui Marcinkevičiui, Jonui Urkai. EBSW koncerno veiklą dangstė Kauno mokesčių inspekcijai 1993–1996 metais vadovavęs A. Linkevičius. Sąžiningi teisėsaugos pareigūnai fiksuodavo V. Beriozovo susitikimus su EBSW veikėjais, kurių metu būdavo perduodamos didelės grynųjų pinigų sumos. Jie rengėsi pradėti aktyvius veiksmus, tačiau tam sutrukdė kai kurie įtakingi Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai. Komisaras J. Rimkevičius ir dar keli EBSW veiklos tyrime dalyvavę pareigūnai buvo atleisti iš darbo.

Įdomu pastebėti kai kuriuos EBSW saugos tarnybos veiklos epizodus. Jos vadovu buvo įvardijamas A. Navickas, bet faktiškai jai vadovavo KGB generolas R. Marcinkus, buvęs LTSR KGB pirmininkas. Jis pakvietė į koncerno saugos tarnybą dar keliolika buvusių KGB darbuotojų. Vienas iš jų – majoras E. Garalija vadovavo slaptai operatyvinei grupei, kuri organizavo slaptus pokalbių pasiklausymus, šnipinėjimui naudojo ir vaizdo aparatūrą. 1995 metais VSD pareigūnai šią neteisėtą veiklą išaiškino. Tačiau 1996 metais teismas beveik visus šnipinėjime dalyvavusius asmenis išteisino. Dabar R. Marcinkus gyvena Maskvoje, vadovauja vienam iš saugumiečių klanų – vadinamajai „Pekino“ grupuotei. Jis dažnai atvyksta į Lietuvą, glaudžiai bendrauja su kai kuriais socialdemokratų ir Darbo partijų veikėjais.

EBSW veikėjai, pasinaudodami ryšiais, grobstė valstybinį turtą, sukčiavo ir atliko kitus ekonominius nusikaltimus. Tipiškas to pavyzdys buvo ,,Šešupės“ istorija. Tai buvo dar sovietmečiu egzistavusi nomenklatūros valgykla, kuri veikė ir nepriklausomybės pradžioje. „Šešupės“ pastatas buvo įsikūręs prestižinėje Vilniaus vietoje. 1992–1995 metais EBSW veikėjai, veikdami kartu su K. Brazauskiene (tuomet dar Butrimiene), palaipsniui užvaldė „Šešupę“ ir ją pardavė, gaudami 4,5 milijono litų pelno. Šioje aferoje aktyviai dalyvavo G. Petrikas, I. Snetkovas, G. Špokauskas. Gauti pinigai buvo pervesti į užsienio bankus, dalis jų – daugiau nei milijonas litų iškeliavo į Rusiją. Įdomu pastebėti ir tai, kad nors kai kurias įmones EBSW kontroliavo tik iš dalies, bet ir valdydami 25–33 procentus akcijų jie sugebėjo grobstyti lėšas. Galų gale tokios įmonės bankrutuodavo. EBSW valdomos investicinės kompanijos kontroliavo tik trečdalį „Bangos“ akcijų, tačiau įmonės lėšos buvo išplautos, įmonė bankrutavo, darbą prarado keli tūkstančiai darbuotojų. Žlugo ne tik „Banga“, bet ir „Koordinatė“, „Šilkas“ ir dar daug įmonių. Būta ir sėkmingų atvejų. EBSW siekė užvaldyti kontrolinį bendrovės „Dirbtinis pluoštas“ akcijų paketą, tačiau jiems pritrūko kelių procentų akcijų ir tada ši įmonė išliko.

Iš kur EBSW veikėjai gavo lėšų pradiniam kapitalui sukaupti? Be abejo, dalį lėšų sudarė iš kelių kooperatyvų pelno gautos lėšos. Reali ir prielaida, kad koncerno įkūrėjai gavo ir lėšų iš LKP. Be to, jie skolindavosi pinigus ir iš kai kurių verslininkų bei įtakingų nusikalstamo pasaulio veikėjų – S. Dubininko (Sato), V. Gudzinsko (Guzo), Č. Sakalausko, E. Abariaus (Gogos), V. Siaurusevičiaus (Siauro) ir kitų. Sukaupę pradinį kapitalą, EBSW strategai ėmėsi plačios veiklos. Įkuriamas privatus Komercijos ir kredito bankas, o 1993–1994 metais užvaldomas Valstybinis komercinis bankas. Šio banko valdybos pirmininkas A. Borusevičius buvo alkoholikas. Faktiškai daugelį reikalų tvarkė su EBSW bosais susijusi valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė ir skyriaus viršininku dirbęs V. Beriozovo žentas. Komercijos ir kredito banką 1996 metais ištiko tyčinis bankrotas, faktiškai prie bankroto ribos atsidūrė ir Valstybinis komercinis bankas, nes didelė dalis šio banko lėšų buvo išgrobstyta. 1996 metų rudenį šį valstybinį banką teko prijungti prie Taupomojo banko.

Daug Lietuvos gyventojų lėšų buvo pasisavinta per EBSW valdomą Kauno holdingo kompaniją (KHK). Ši kompanija turėjo centrinį biurą ir padalinius didesniuose Lietuvos miestuose. Panevėžyje KHK interesams atstovavo R. Lenčiauskas, Klaipėdoje – vieno iš koncerno vadovų V. Krasnicko brolis G. Krasnickas, Alytuje – G. Špokauskas. Kauno holdingo kompanija surinko didžiules lėšas iš gyventojų, o 1996 metų pradžioje bankrutavo. Lietuvos piliečiai patyrė 80 milijonų litų nuostolių. Tačiau KHK vadovai ir savininkai nepateko į kalėjimus, nors LDDP valdymo laikotarpiu – 1994 metais – į kalėjimą pateko LDDP valdžiai neįtikęs „Lietuvos aido“ redaktorius S. Stoma, garsus verslininkas A. Stašaitis. Pastarasis pripažino, kad keletą kartų LDDP veikėjai jam buvo užsiminę, kad jis turėtų jiems pervesti tam tikras pinigų sumas. Kai verslininkas to nepadarė, atsidūrė kalėjime.

1997 metų balandžio mėnesį buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas pabėgo iš Lietuvos. Tuo metu EBSW veiklos tyrimas vis labiau įsibėgėjo, ir G. Petrikas nenorėjo patekti į kalėjimą. Jis išvyko į Rusiją, o iš ten į JAV. Čia jis pragyveno apie septynerius metus, kol 2004 metų pavasarį buvo suimtas JAV pareigūnų. Amerikoje jis gyveno su padirbtais dokumentais, prisistatydavo Davydovo pavarde. Kalėdamas JAV kalėjime G. Petrikas pripažino, kad koncerno veiklai ypač padėjo premjeras A. Šleževičius, prezidento patarėjas V. Beriozovas, Lietuvos banko vadovas K. Ratkevičius ir dar keli aukšti valstybės pareigūnai. 2007 metų rudenį G. Petrikas buvo grąžintas į Lietuvą. Jo teismo procesas jau artėja link pabaigos.

Šiuo metu EBSW klano rankose yra daug pelningų objektų – „Urmo bazė“, UAB „Varanas“ (Kauno automobilių turgus), viešbučiai „Metropolis“, „Žaliakalnio viešbutis“, bendrovė ,,Ortopedijos technika“ ir dar daug įmonių Kaune, Vilniuje, Alytuje, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose. EBSW atstovai ilgą laiką valdė viešbutį „Takioji Neris“, tačiau 2007 metais pardavė jį norvegams. EBSW veikėjai valdo daugybę nekilnojamojo turto – butus Kauno miesto centre, senamiestyje, Vilniuje, prabangius namus Kačerginėje, Kulautuvoje, Palangoje. Didelę dalį valdomų įmonių akcijų ir nekilnojamojo turto klanas valdo per statytinius – giminaičius ar asmenis, praeityje dirbusius koncerno buhalteriais, ūkvedžiais ir kitokiais žemesnio rango darbuotojais. „Urmo“ bazę klanas valdo kartu su verslininkais S. Dubininku ir B. Mazuchu. EBSW daug turto valdo per bendrovę „Univesa“ – ši bendrovė valdo kelias stambias įmones ir daug smulkesnių verslo objektų. „Univesos“ direktorė Nijolė Ivaškevičienė EBSW klestėjimo laikais nebuvo dažnai minima, tačiau faktiškai priklausė grupuotės „patikimųjų ratui“. „Univesa“ valdo didžiąją dalį ,,Urmo bazės“ akcijų, šiek tiek akcijų priklauso ir bendrovei „Foralis“, kurios akcijas valdo vienas iš pagrindinių EBSW veikėjų Igoris Snetkovas ir Lichtenšteine registruota bendrovė. Dalį „Urmo bazės“ pastatų valdo žinoma bendrovė „Galinta ir partneriai“ ir kelios smulkesnės bendrovės. Pagrindiniu EBSW lyderiu įvardijamas Algirdas Pašukevičius, kartu su juo veikia Raimundas Petrikas, Valdas Krasnickas ir kiti grupuotės strategai.

EBSW grupuotės palaiko ryšius su įtakingais verslininkais B. Mazuchu, L. Bastiene, S. Dubininku, R. Jakubausku (Gipsu). Visi šie veikėjai buvo minimi ir 2003 metų pabaigoje VSD pateiktoje ataskaitoje apie Lietuvą apraizgiusį organizuotų nusikaltėlių tinklą. Šis tinklas palaikė artimus ryšius su A. Kikališviliu, M. Čiornu, Š. Nusujevu, S. Michailovu ir kitais Rusijos mafijos vadeivomis. Beje, EBSW atstovai 2003 metų pavasarį dalyvaudavo slaptuose mafijos vadeivų pasitarimuose, kuriuose buvo aptariami planai, kaip nuversti policijos generalinį komisarą V. Grigaravičių. Juose dalyvaudavo ir S. Dubininkas, E. Abarius, T. Barštys (Batvinis), V. Jakutis, V. Gelašvilis, A. Gribojedovas (Gribas), V. Bieliauskas, J. Bielskis, R. Andriūnas (Remyga) bei kiti abejotinos reputacijos verslininkai ir kriminalinio pasaulio lyderiai.

EBSW veiklai įvairiais laikotarpiais talkino daug aukšto rango valstybės pareigūnų: V. Miltienis, G. Furmanavičius, J. Prapiestis, R. Šarkinas, P. Koverovas, A. Kaminskas, S. Trečekauskas ir kiti. Grupuotės veiklą palaikė ir įvairių ministerijų žemesnio rango pareigūnai. KGB generolo žento V. Miltienio karjera susijusi su EBSW koncernu. 1991–1995 metais jis dirbo „Alšios“ bendrovėje, kurią kontroliavo EBSW. 1995 metais, kai EBSW užvaldė „Lietuvos kurą“, V. Miltienis buvo paskirtas bendrovės komercijos direktorium. 1997 metais jis perėjo dirbti į kitą bendrovę, o 2002 metais grižo į valstybės tarnybą, ėjo įvairias atsakingas pareigas, 2007 metais buvo paskiras finansų viceministru. Iš šių pareigų V. Miltienis atleistas birželio pradžioje. 2004 metų pabaigoje vidaus reikalų ministru buvo paskirtas Darbo partijos atstovas G. Furmanavičius. Nors jis kratėsi EBSW šleifo, tačiau panagrinėjus jo veiklą, paaiškėjo, kad jis buvo įvairių koncerno valdomų įmonių akcininkas ar stebėtojų tarybų vadovas. G. Furmanavičius šias pareigas ėjo pusantrų metų – iki 2006 metų birželio. S. Trečekauskas – tikras EBSW istorijos fenomenas. Sovietmečio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje jis dirbo gaisrininku, vėliau barmenu. 1994 metais pradėjo dirbti EBSW koncerne asmeniniu G. Petriko vairuotoju. Koncernui žlungant, 1996 metais buvo paskirtas vienos fiktyvios, su EBSW susijusios firmos vadovu, 2000–2003 metais dirbo Klaipėdos jūrų uoste. Didžioji S. Trečekausko karjera prasidėjo 2005 metais, tada jis tapo finansų ministro Z. Balčyčio patarėju. Iš šio posto 2006 metais iškeliavo į kur kas aukštesnes pareigas – paskirtas Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoju. Šį pavasarį iš pareigų jis pasitraukė. Žmonos ir kitų giminaičių vardu S. Trečekauskas valdo didelius turtus, kurių vertė viršija 15 milijonų litų.

Politinę įtaką EBSW visada turėjo. 1994 metais koncerno vadovai net tiesiogiai įsitraukė į Liberalų sąjungos veiklą. Jie perėmė šios politinės partijos kontrolę, partijos pirmininku buvo išrinktas jiems artimas Ginutis Vencius. Tačiau po to, kai per 1995 metų pavasarį įvykusius savivaldos rinkimus partija patyrė pralaimėjimą, EBSW strategai atsisakė planų veikti per Liberalų sąjungą, daug su koncernu susijusių žmonių išvis paliko partijos gretas. EBSW lyderiai palaikydavo ypač artimus ryšius su socialdemokratų ir Darbo partijų vadovais. Jie ilgą laiką finansuodavo tiek šias, tiek kai kurias kitas partijas. Būtent tuo ir paaiškinamas EBSW galios fenomenas – finansiniai ryšiai ir artimos pažintys su įtakingais valdžios veikėjais padėdavo atverti reikalingų kabinetų duris ir išvengti įvairių problemų. Tad nors EBSW padaryti nuostoliai valstybei ir šalies piliečiams gerokai viršija milijardą litų, atsakomybės šie paslaptingi aferistai vis dar sugeba išvengti.

EBSW išliko, nes šio klano ryšiai su korumpuotais politikais ir pareigūnais buvo ypač glaudūs. Per paskutinius penkerius metus klanas dar labiau sustiprėjo ir virto visą šalį apraizgiusia kriminaline imperija. EBSW galime įvardyti kaip vieną lietuviškos oligarchijos simbolių. Prieš du dešimtmečius pradėjusi formuotis oligarchų klasė kartu su kriminaliniais baronais ir korumpuotais politikais sudaro mūsų krašte įsigalėjusios šešėlinės valdžios branduolį. EBSW, kaip ir garsieji Klaipėdos oligarchai R. Stonys, A. Bosas ir M. Gusiatinas, sugebėjo atsilaikyti laukinio kapitalizmo ryklių grumtynėse ir įtvirtinti savo pozicijas. Šie keli Klaipėdos oligarchai abejotinais metodais, dažnai pusvelčiui, užvaldė daug valstybinio turto, buvo susiję su įvairiais skandalais, jų veiklą ne kartą tyrė teisėsauga. Be to, kai kurios jų įkurtos bendrovės įvardijamos kaip Rusijos žvalgybos priedangos įmonės. Tačiau tiek jie, tiek EBSW klanas išvengė didesnių teisėsaugos sankcijų. EBSW strategai – A. Pašukevičius, R. Petrikas ir dar keli asmenys sugebėjo išlikti mažai matomais viešumoje, tačiau jų įtaka yra labai didelė. Greta šių ir dar kelių stambesnių oligarchinių klanų, Lietuvoje veikia ir smulkesni klanai, iškilę iš kai kurių provincijos miestų kriminalinių grupuočių ir su jomis susijusių abejotinos reputacijos verslininkų. Ši lietuviškoji koza nostra remiasi korupcija, klasta ir smurtu. Kol jų įtaka valstybėje didžiulė, skęstame nuosmukio ir stagnacijos liūne. Tik tada, kai bus pažaboti EBSW ir panašūs klanai, pasuksime teisinės ir iš tiesų demokratinės valstybės link.

© 2009 „XXI amžius“