Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai
Literatūra
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Atėjo sovietinių statulų atstatymo metas?

Rudenį numatoma pradėti remontuoti sutrūkinėjusias sovietines skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniaus centre. Remonto darbai truks vienerius metus, mat skulptūrų būklė yra labai prasta – ištrupėjusios suvirinimo siūlės, sutrūkinėjusios ir pačios skulptūros. Tilto skulptūras sutvirtinti ir atnaujinti nebus paprasta, nes siūles ir įskilimus reikia virinti specialia technologija atsižvelgiant į lydinio sudėtį.

Nuo 1952 metų ant Žaliojo tilto stovinčių sovietinių keturių skulptūrų kompozicijos, atitinkančios sovietinio realizmo kanonus ir iliustruojančios kertinius sovietinės ideologijos simbolius – kareivius, besimokantį jaunimą, žemdirbius ir darbininkus – remontas gali kainuoti daugiau nei 100–150 tūkstančių litų. Labiausiai pažeista kareivių-išvaduotojų skulptūra. Savivaldybė, kurią jau keletą mėnesių valdo TSL-KD ir socialdemokratų koalicija, stebėtinai greitai nusprendė imtis remontuoti griūvančias sovietinių okupacijos laikų skulptūras – juk šis paminklas toks „brangus“ nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Juo labiau kad minime garbingą Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų.

Ar ne per daug pagarbos sovietiniams paminklams Lietuvoje? Jų nors vežimu vežk. Beveik visur dar išlikusios „tarybinių karių-išvaduotojų“ kapinės. Kai vienas partizanų ir kitų Lietuvos patriotų atminimo įamžinimu besirūpinantis kunigas pabandė inicijuoti mūsų prieškario ministrų ir karininkų, sušaudytų Rusijos kalėjimuose pagerbimą nors kukliais kenotafais Antakalnio kapinėse, jam buvo atsakyta. O šiose kapinėse ir toliau puikuojasi sovietinių karių, „išvadavusių“ Lietuvą, paminklai. Mūsų gražiausio, užsienio svečių pamėgto Palangos kurorto pačiame centre išdidžiai stūkso galingas paminklas miestelį „išvadavusiems“ sovietiniams kariams, prie kurio beveik visada žydi gėlės. O prie netoliese pastatyto kuklaus paminklo partizanų vadui Jonui Žemaičiui gėles išvystame labai retai. Tokių pavyzdžių – gausybė, tik reikia aplink apsižvalgyti.

Ir štai minėtas precedentas – „kairuoliškai dešiniosios“ Vilniaus savivaldybės sprendimas remontuoti sovietines griuvenas. Remontuoti po 20 metų, kai mes pasmerkėme visus okupacijos aktus! Po devyniolikos metų, kai atkūrėme nepriklausomybę! Kur mes padėjome, į kokį užpečkį nukišome savo savigarbą?! Kodėl nebuvo paklausta vilniečių nuomonės? Kodėl lėšos švaistomos krizės metu – kad dar  tūkstantmečiui pratęstume okupacinių skulptūrų egzistavimą? O gal mes norime įsiteikti tiems keletui tūkstančių rusų, gyvenančių Vilniuje? O gal norime įsiteikti penktajai kolonai ar Rusijos ambasadai Latvių gatvėje?! O gal norime įsiteikti pačiai Rusijai, niokojusiai mūsų kraštą daug dešimčių metų?! Juk gėda, kad Lukiškių aikštėje, mačiusioje daugybę mūsų patriotų kraujo, pažadėtas paminklas partizanams ir tautos kankiniams nepastatomas 15 metų. Turėkime savigarbą ir pirmiausiai pastatykime paminklus savo tautos didvyriams.

XXI

© 2009 „XXI amžius“