2009 m. liepos 8 d.
Nr. 52
(1744)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Stengėsi padėti kitiems, arba Kodėl Štuthofo vergai-lietuviai tapo „garbės kaliniais“

Noriu papasakoti apie lietuviškos matronos gyvenimą, kurios Sibiro tremtis ir KGB persekiojimai ne tik nepalaužė, bet dar labiau užgrūdino. Gal jos pavyzdys padės kitiems neprarasti geros nuotaikos, įkvėps ne vieną lietuvaitę dideliems žygiams.

Juzė Motiejaitytė gimė 1903 metų rugsėjo 26 dieną Marijampolės apskrityje, Veiverių valsčiuje, Pažėrų kaime. Mažažemio valstiečio šeimoje buvo 7 vaikai, ji – priešpaskutinė. Juzė baigė Veiverių pradžios mokyklą ir „Saulės“ gimnaziją Kaune. Mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, italų kalbas. Jaunystėje dirbo Tikybų departamento sekretore. Tikybų departamento direktoriaus Kazimiero Prapuolenio dėka susipažino su Maironiu, Putvinskų šeima, prelatu Adomu Jakštu-Dambrausku, buvo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto mirties liudininkė, gavo jo palaiminimą.

Būdama 18 metų ištekėjo už teisininko Mykolo Parioko, susilaukė dukros Severinos, bet vėliau išsiskyrė. Pasak kaimynės, Juzė Pariokienė gavo iš popiežiaus leidimą skirtis ir 1928 metais ištekėjo už aviacijos kapitono Mykolo Mačioko ir išvažiavo gyventi į Romą. 1936 metų rugsėjo 5 dieną Juzė Mačiokienė susilaukė dukros Lauros, o 1940 gruodžio 20 dieną sūnaus Mindaugo. 1941 m. birželio 23 dieną sukilimas palietė ir Mačiokų šeimą, nes vyras aviacijos kap. Mykolas Mačiokas priklausė LAF štabui. Mačiokai 1941 metais gyveno Kaune, Vaižganto g. 20, penkių kambarių bute. Du kambarius tarybinė valdžia nacionalizavo ir apgyvendino žydų tautybės majorą Mozel iš Rygos su žmona ukrainiete ir 15-mete dukra Gilda. Abu tėvai buvo labai malonūs, tačiau liepė prie dukros bet ko nekalbėti.

„1941 metų birželio 22 dieną, sekmadienį, 6 valandą ryto, maitindama sūnelį, išgirdau aerodrome sprogimus, – pasakojo Juzė Mačiokienė. – Prie manęs pribėgo viena namo gyventoja ir verkdama pradėjo šaukti, kad prasidėjo karas. Mano vyras Mykolas Mačiokas buvo komandiruotėje Pilviškiuose. Apie 10 val. man  iš Švietimo skyriaus paskambino vyro viršininkai ir pranešė, kad mūsų šeimą evakuos. Mozelienė man patarė slėptis pas kaimynus. Aš pasiėmiau dukras Severiną (15 metų), Laurą (5 metų), sūnelį Mindaugą (6 mėnesių) ir nuėjome pas Elzbietą Miniotienę. Jos vyras buvo vyriausias Emisijos banko buhalteris ir pasirašinėdavo ant pinigų. Miniotienė turėjo keturis sūnus. Pro langą pamačiau, kaip prie mano namo privažiavo lengva kariška mašina ir vėl nuvažiavo. Apie 12 val. vaikus palikau pas Miniotienę ir nuėjau į savo butą. Klausiu Mozelienę, kodėl jos vietoj manęs neevakavo. „Kokia jūs nesupratinga, jeigu mašina duota pulkininkui Mačiokui, tai į majorą Mozelį dėmesio nekreipiama“. Aš paaiškinau, kad Miniotienė turi daug vaikų, tada man Mozelienė patarė pereiti kur kitur, bet liepė nesakyti kur. Aš su Laura nuėjau į Vaižganto gatvę Nr. 26, pas Lesauskienę. Žiūriu pro langą ir vėl matau, kad vis važiuoja lengvos mašinos prie mano buto. Ketvirtoji mašina jau buvo sunkvežimis. Temstant išdrįsau pareiti į butą. Radau Mozelienės raštelį, kad ją su dukra evakavo pažįstami lakūnai. Vėliau sužinojau, kad ji po poros metų mirė už Uralo, taip mums pasakojo Mozelis 1944 metais. Tik naktį iš sekmadienio į pirmadienį parsivedžiau vaikus pernakvoti į savo butą.

Birželio 15 dieną pulkininką Papečkį su žmona, dviem dukterimis ir augintine ištrėmė į Sibirą. Tarnaitę Eleną paliko. Papečkį vežant atskyrė, o Papečkienė vėliau mirė Jakutijoje.

Kartą man paskambino vyras ir pasakė: „Esu labai pavargęs, nes pėsčias grįžau iš Pilviškių ir dabar esu prie Karo ligoninės pas seserį Narušienę“. Kaimynai pasakė, kad Lietuvos laikinoji Ambrazevičiaus vyriausybė renkasi Papečkio namuose. Stumdama vežimėlį su sūneliu Mindaugu nuėjau pas Papečkius. Apie 17 val. buvo sustumti trys stalai ir valgomasis sujungtas su salonu. Už stalo atsisėdo Ambrazevičius, aviacijos generolas Pundzevičius ir kiti, iš viso apie 20 vyrų. Pundzevičius, mane pamatęs, pasakė: „Mums kaip tik moterų ir trūksta!“ Aš nuėjau pas Miniotienę, o Papečkių tarnaitė Elena mums padėjo ruošti kavą ir sumuštinius. Vyrai bematant viską ištuštino. Aplinkui jokių sargybinių nebuvo, kas iš gatvės norėjo įeiti, tas įėjo. Išėjau pažiūrėti į gatvę savo sūnelio, ogi žiūriu atlipa laiptais iš Saugumo Laisvės alėjoje apiplyšęs, pusnuogis generolas Reklaitis ir jo brolis pulkininkas Reklaitis, pulkininkas Saladžius, pulkininkas Kalmantas ir dar keli (visiems pavyko pabėgti iš rūsių Trakų gatvėje, o žmonės jiems pasakė, kad laikinoji vyriausybė renkasi Vaižganto gatvėje). Mano vyras su keliais vyrais jau buvo Papečkio namuose. Gen. Pundzevičius pasiuntė žmones, kad atvežtų buvusiems kaliniams kostiumus. Papečkio tarnaitė Elena užkūrė vonioje kolonėlę ir visi kaliniai išsimaudė ir pavalgė. Sėdinčių buvo apie 30 vyrų, panašiai ir stovinčių. Apie 22 val. išėjau užmigdyti vaikų. Mačiau, kad šviesa negeso visą naktį.

Kai vyriausybė paskelbė per radiją atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, visiems liepė iškabinti vėliavas. Prie Papečkio namo buvo iškabintos dvi lietuviškos trispalvės. Žmonių minios ėjo jų pasižiūrėti ir verkė iš džiaugsmo. Papečkio tarnaitė, Miniotienė ir aš visą dieną virėme sriubą. Visų nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pavakare prisirinko ginkluotų partizanų. Visi posėdžiaujantys tik vietoje pasnausdavo ir vėl tardavosi. Atėję iš milicijos mokyklos vyrai demonstratyviai nusiplėšdavo žvaigždes ir mesdavo žemėn. Naktį visa šeima miegojome savo bute.

Trečiadienį visus maitinome dar iš savo atsargų. Mums pranešė, kad reikia važiuoti prie tilto sutikti vokiečių karinę valdžią. Kažkur surado dvi lengvas atviras mašinas. Važiavo gal kokie aštuoni vyrai: Mačiokas, Kalmantas, Saladžius, Reklaitis. Vyras pasakojo, kad pastovėjo išsitempę ir tiek. Vėliau abi mašinos ir dar dvi mašinos vokiečių su penkiais kariškiais ir generolu Stasiu Raštikiu grįžo į Papečkio namą. Po posėdžio apie 16 val. abi vokiečių mašinos išvažiavo į že-mės Ūkio banko rūmus.

Aš stovėjau gatvėje su vežimėliu ir mačiau, kaip atbėga trys uždusę vyrai ir šaukia, kad kažkur Kaune „vokiečiai šaudo žmones“. Laikinosios vyriausybės nariai nutarė parašyti vokiečiams memorandumą. Rašė keturiomis kalbomis: lietuvių, vokiečių, prancūzų ir anglų. Gen. Pundzevičius prašė ir mane su Miniotiene po juo pasirašyti. Pasirašėme ant keturių lapų. Paskui jie išėjo į gatvę ir visiems norintiems davė pasirašyti. Tada su šiais memorandumais nuvažiavo pas arkivyskupą Skvirecką, kad pasirašytų ir Katedros kapitula. Memorandume buvo teigiama, kad Lietuvos žemė prisotinta nekaltų žmonių kraujo. Išvardintos septynios tautos, kurioms Lietuvoje užteko darbo, duonos ir oro. O dabar, vos vokiečiams užėjus, pasipylė nekaltų žmonių kraujas. Buvo teigiama: „Mes, laikinoji vyriausybė, prašome sustabdyti žudynes“.

Ketvirtadienį pamatėme, kad maisto jau nebeturime. Aš įėjau į posėdžių kambarį, o gen. Pundzevičius man sako: „Ponia, dabar mes svarstome labai svarbius klausimus ir prašome mums netrukdyti“. „Mano klausimas yra svarbesnis už Jūsų svarbiausius. Mes pritrūkome maisto. Ką daryti?“ Juozas Ambrazevičius pasakė: „Iš tikrųjų, vyrai, kokie mes „sausos šakos“. Juk apie tai net nepagalvojome. Maisto techninis-mechaninis skyrius susprogdintas, bet sandėlis tebestovi neišplėštas. „Parama“ ir Pieno „centras“ nesusprogdinti. Bet kaip iš ten maistą paimti?..“ Gen. Pundzevičius man sako: „Mačiokiene, Jūs būsite mūsų intendante“. Ir davė lapą pasirašyti, kurį pasiliko pas save, man paskyrė tą aplūžusią mašiną  ir su trimis vyrais per pontoninį tiltą nuvažiavome į Aleksote esantį „Maistą“. Aš parodydavau savo įgaliojimą ir pasirašydavau savo pavardę bei datą. Davė dvi nušautas karves ir kelias nesvilintas kiaules. Daktarė Birutavičienė ir Lesauskienė savo namuose gamino maistą. Pamačiusi einančias moteris su gėlėmis sutikti vokiečių, liepiau joms ateiti padėti Birutavičienei. Ir atėjo. Padėjėjų užteko. Padarėme ir sūrių. Atėjo uniformuotas vokietis, kuris čia buvo apsistojęs ir pasakė: „Malonioji ponia, ar negalėtumėte pamaitinti šešis mano karius?“ Lesauskienės namuose paruošėme jiems šaltibarščius. Būrį vokiečių maitinome kelias dienas po du kartus.

1941 birželio 29 dieną 14 valandą pulkininko žmona savo namuose netoli Kauno sporto halės suruošė pietus generolo Stasio Raštikio garbei. Dalyvavo apie 20 žmonių, tarp jų ir Juzė Mačiokienė su vyru. Atėjo ir dalis pogrindininkų komunistų.

„Papečkio namuose laikinosios vyriausybės narius maitinome iki 1941 metų rugpjūčio 5 dienos, – pasakojo J. Mačiokienė. – Tądien Ambrazevičius pakvietė mane į posėdžių salę ir pasakė, kad mūsų vyriausybę vokiečiai uždaro, bet mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti“.

1942 metų gegužės 26 dieną nuo plaučių uždegimo mirė Mačiokų sūnelis Mindaugas. Mykolas Mačiokas tada dirbo Kauno stiklo fabriko direktoriumi. 1943 m. kovo 16 dieną už dalyvavimą antinacinėje veikloje buvo suimtas ir kartu su 46 lietuviais išvežtas į Štuthofo lagerį. „Nors arešto metu buvo pasakyta, kad vyras grįš po trijų dienų, bet gestapas du mėnesius neatsakė į žmonos užklausimus. Tada Juzė Mačiokienė paprašė Jurgio Jankaus dukros Urtės, kuri dirbo vokiečių komendantūroje, pagalbos. Toje įstaigoje dirbo Himlerio draugas, kurio jos paprašė išgelbėti į Štuthofo lagerį patekusius nelaiminguosius. Užsimaskavęs, bijodamas gestapo, vokietis, Urtės buvo nakčia atvestas į Mačiokienės butą ir prikalbėtas parašyti ant specialių blankų laišką pačiam Hitleriui. Įvyko stebuklas. Štuthofo kaliniai lietuviai, tarp jų  ir rašytojas Balys Sruoga, buvo padaryti garbės kaliniais (iki šiolei niekas negalėjo suprasti, dėl kurios priežasties ši kalinių grupė pasidarė išskirtine). Tokiems kaliniams buvo galima siųsti siuntinukus iki 1 kg svorio, bet nebuvo ką siųsti. Juk košės iš ruginių miltų nepasiųsi. Prasidėjo produktų rinkliava iš pažįstamų.

Vokiečių valdžia į Mačiokienės butą įkėlė gestapininką vokietį. Kaip tik tuo metu, 1943 metų vėlyvą rudenį, į Mačiokienės butą pasibeldė iš 9-to forto pabėgusi žydė Hava Raping, kilusi lyg iš Alytaus. Mirtinai išvargusi ji puolė Mačiokienei į kojas šaukdama: „Aš noriu gyventi!“ Širdis neleido nelaimingosios atstumti ir Juzė ją priglaudė nebodama rizikos. (Dėl įtampos 1943 metais Juzei Mačiokinei būnant penktam mėnesyje nėščiai įvyko persileidimas.) Kadangi pastaroji į žydę nebuvo panaši, čia gyvenantis gestapininkas vokietis neįtarė naujos šeimos narės tautybės ir netgi ėmė su ja flirtuoti. 1946 metais Hava Raping repatrijavo į Lenkiją, o iš ten į Paryžių. 1947 metais Juzė Mačiokienė gavo iš jos atvirlaiškį, kuriame rašė, jog jai labai patinka Paryžiuje, bet jos tikslas – tėvynė.

1944 metais užėjus Raudonajai armijai J. Mačionienę su dukromis buvo iškeldinta iš buto Vaižganto g. 20 ir įkraustyta į kažkieno užplombuotą butą Kaune, Raguvos gatvėje. Netrukus paaiškėjo, kad tą butą buvo užplombavęs KGB karininkas, žydas iš Vilniaus, kuris ieškojo „kaltininkų“, užėmusių jo butą. Juzė Mačiokienė skubiai išsikraustė į vyro giminaičio butą – apgriautą, be langų – Nemuno krantinėje. Prasidėjus šalčiams, vyresniąją dukrą Severiną išleido gyventi į Kūno kultūros instituto bendrabutį (ten ji mokėsi, ten buvo šilta), o su mažąja Laura liko šalti.

1945 metų vasarą iš Štuthofo konclagerio grįžo vyras Mykolas. Kadangi jis buvo 1941 metų birželio sukilimo dalyvis (o apie tai KGB jau buvo žinoma), be to, 1941 metais dezertyravęs iš Raudonosios armijos, teko gyventi nelegaliai. Tuo laiku vyro sesuo Ona Ramanauskienė atgavo savo namą Vaižganto g. 28, kaip 16 divizijos karininko žmona. Ji priėmė besislapstantį brolį su visa šeima.

Pokario metais Juzė Mačiokienė tapo Tauro apygardos partizanų ryšininke (per Pyplienę – Pyplio-Mažyčio motiną). Dėl pogrindžio išdavystės ir prasidėjusių areštų M. Mačiokui buvo pasiūlyta išvykti iš Lietuvos į Rygą. Iš ten per Povilą Malinauską palaikė ryšį su Lietuvos pogrindžiu bei šeima. Kartą Mačiokienei važiuojant Kaune autobusu, nepažįstamas vyriškis priėjęs pašnibždėjo: „Jūsų vyras M. Mačiokas nužudytas Rygos ligoninėje“. Daugiau jokių žinių apie Mykolą Mačioką ji nebesulaukė.

1948 m. gegužės 24 dieną Juzę Mačiokienę su  dvylikamete dukrele Laura išvežė į Sibirą. Dukrą Severiną paliko Lietuvoje, nes ji buvo pasižymėjusi lengvaatletė, bėgimo su barjerais čempionė ir tuo metu gyveno bendrabutyje. Sibire KGB Mačiokienės ramybėje nepaliko. Abiem su Laura reikėjo registruotis komendantūroje kas 10 dienų. Jas kilnojo iš vienos vietos į kitą, atėmė beveik visus atsivežtus daiktus. Per 9-erius Sibire praleistus metus Mačiokienei su dukra  teko pakeisti daugiau nei 10 gyvenamųjų vietų ir kraustytis vis giliau į šiaurę. Besikraustant prie jų iš Rešiotų lagerio prisijungė brolis Juozas Motiejaitis su žmona Antanina ir sūnumi Sigitu. Visiems išgyventi padėjo Lietuvoje likusi duktė Severina. Jaunesnioji Laura Sibire mokėsi mokykloje,  nuo 15 metų vasaromis dirbo medienos apdirbimo kombinate. Juzė Mačiokienė nepamiršo lietuvių kalbos, nes bendravo su Lietuvos šviesuoliais – Kazimieru Ambrazaičiu bei poetės S. Nėries nuodėmklausiu kun. Juozu Gustu. Jei nebuvo kunigų, ji atlikdavo ir krikšto, laidojimo bei santuokos apeigas. KGB J. Mačiokienę nuolat persekiojo. 1956 metais Krasnojarske jos namuose buvo atliktos dvi kratos.

Į Lietuvą Juzė Mačiokienė su dukra Laura grįžo po 9 metų tremties ir prisiglaudė dukros Severinos ir Zenono Šveikausko šeimoje. Juzė Mačiokienė mirė 2000 metais kovo 27 dieną, palaidota savo tėviškėje – Kauno raj. Pažėrų kapinėse.

Pagal Juzės Mačiokienės ir Lauros Mačiokaitės-Janušauskienės pasakojimus
užrašė  garbės kraštotyrininkas Leonas Juozonis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija