Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai
Literatūra
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kunigas – apie nuopuolį ir prisikėlimą

Benjaminas ŽULYS

Kun. Vitas Kaknevičius

Žinome ne vieną Lietuvos kunigą, kuris be tiesioginių dvasininko, ganytojo pareigų daug dėmesio ir šilumos skiria kūrybai. Ne vieno jų ir pamokslai žavėjo ar žavi minties gilumu, žodžio raiška, poetiškumu. Tai – prelatas Maironis, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dabarties epochos kunigai poetai, prozininkai, publicistai, pamokslininkai.

Kunigas Vitas Kaknevičius išleido jau 14 įvairaus žanro knygų. Tai prieš 18 metų išėjusi jo poezijos knyga „Atminties šulinys“, prieš dešimtmetį – eilėraščių rinkinys „Regiu stebuklą saulei tekant“, poezijos knygos vaikams „Jums reikia malonių, vaikučiai“ ir „Iš raidžių pažink Dievo sukurtą pasaulį“. Prieš trejus metus išėjo kita poezijos knyga „Sužibės visos žvaigždės padangėj“, kelios pamokslų knygos „Sielos duona“ ir kt.

Šiemet kun. V. Kaknevičius skaitytojams pateikė naują romaną „Skausmingas nuopuolis“. Kaip knygos pratarmėje rašo redaktorė pedagogė Marytė Gustainienė, šiuo pavadinimu autorius pabrėžia, kad kūrinyje kalbama apie nuopuolį, paklydimus gyvenimo kelyje, blaškymąsi tarp gėrio ir blogio. Šia sąvoka tarsi duriama į žmogaus dvasios gelmę, stengiamasi parodyti, kaip žmogus skaudžiu susimąstymu, beribiu noru įsijausti į visai nepažįstamą pasaulį, klupdamas ir vėl keldamasis, atranda save – suvokia, kad didelis nuopuolis yra dar didesnis prisikėlimas.

Romane vaizduojamas trijų kartų – senelių, tėvų ir vaikų – gyvenimas, atskleidžiamas vertybių pokytis ir tarsi slogus aidas šiuolaikinio žmogaus sąžinėje paliekamas suvokimas, kad žmogus nesusikalba su žmogumi todėl, kad negirdi vienas kito, nes juos veja besaikis godulys – skubėk, nes laikas matuojamas pinigais. Skaitytoją turėtų sudominti Stepono ir Barborytės siužetinė linija. Darbštūs ir sąžiningi kaimiečiai myli savo namus, rūpinasi vaikais, dažną nustebina jų meilė vienas kitam – vakarais skaitomi laiškai, parašyti jaunystėje. Laiškai saugomi iki šiol, nors abu jie – seneliai. Kūrinio centre – herojus Norbertas. Vaikino paveikslas kupinas graudulio. Lėtai piešiama jo puolimo ir kėlimosi istorija. Skaitytojas pastebi, kad prisikelti gali tik toks žmogus, kuris visomis išgalėmis ir su dideliu noru kabinasi į gyvenimo krantą ir kai jam likimo naštą padeda nešti  artimieji. Skausminga Almos ieškojimų siužetinė linija padeda suprasti sunkią emigrantų dalią, kentėjimus „stebuklų“ šalyje Amerikoje, kur niekas nepakloja po kojomis čežančių banknotų ir negarantuoja užtikrintos rytdienos. Tėvams – Steponui ir Barborytei palikti penki vaikai, o tėvų namų ilgesys neleidžia jai pačiai sumerkti akių. „Išvažiavo… Paliko mums savo vaikus ir nepasakė, kad sugrįš. Kaipgi mes susitvarkysime su penkiais anūkais. Tau darbo užteks, o ir aš neliksiu nuošalyje, visada ir visur tau padėsiu“, – guodžia Steponas Barborytę. Ši pasiryžusi neleisti anūkėliams nusižengti nė vienam Dievo įsakymui. Savo anūkams senelis sako: „Aišku, mes tėvelių neatstosime, bet pabandysime jus visus visur išklausyti ir padėsime spręsti jūsų sunkumus ir bėdas. Vakarais paskaitysime gerą knygą ar Šventąjį Raštą, kad mokytumėtės teisingai gyventi, o sugrįžę tėvai galėtų jumis didžiuotis ir džiaugtis“… Abu senoliai ir anūkai tarpusavyje nuolat bendrauja, kalbasi, ieškodami atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Štai devynmetis anūkas Aloyzas klausia senelę: „Sakyk, močiute, ar tu būtum galėjusi palikti savo vaikus ir važiuoti ieškoti pinigų, lyg jie būtų brangesni už mus?“ Močiutės akyse sužibo du neįkainojami deimantai, jos veidu pakilo mažytė anūkėlio rankutė, ji prisilietė prie vieno šio deimanto ir šis subyrėjo į tūkstančius mažų deimančiukų. Jie taip greitai pasklido ne tik po aslą, bet prasiveržė ir pro langus, nusėjo visą pievą ir nuriedėjo tolyn iki upės“, –  jautriai pasakoja rašytojas. Autorius pastebi, kad visiška sumaištis atsiranda žmonių gyvenimuose, protuose, sąžinėse, net širdyse, kai vyrauja apsimetinėjimas, nepagarba, veidmainystė. Blogiausia, kai nėra meilės. „Kaimuose ir miestuose snaudžia tylūs vaikų gyvenimai su savom nuoskaudom ir likimais, savom problemom ir skaudžiais vaikiškais rūpesčiais. Kas įeis į jų likimų kambarius ir įneš šviesos? Jie neturi savo rankose žibintų, kad kelią pasišviestų. Kai kurie tie vaikai dvasiškai akli, nes juos pagimdė dvasiškai aklos motinos“, – rašo kunigas Vitas. Jo herojus senelis Steponas savo anūkui Aloyzui sako: „Kaip dažnai mūsų artimieji prašosi pagalbos. O mes negailestingai nusigręžiame, paliekame juos likimo valiai, o kai miršta, veidmainiškai raudame, prisimename, perkame brangiausius vainikus… Taip, anūkėli, dažnai pamatome, ko netekome tik tada, kai jau nereikia artimam žmogui nei mūsų žodžių, nei daiktų, nei užuojautos“.

Romane lyriškai nuteikia labai sodrūs ir vaizdingi peizažai. Į juos sudėta autoriaus meilė gamtai, namams, mažam žemės lopinėliui, net vaikų išgelbėtam varniukui. Dėmesio sulaukia dūzgiančios bitės po vasarą kvepiančias liepas.

Kun. V. Kaknevičius – ne tik prozininkas, bet ir poetas, tad dažnoje romano vietoje nuskamba ir eilėraščių posmai. Knygos puslapiuose jaučiamas Dievo buvimas, jo globojanti ranka. Sekdami Norberto nuopuolį, galime nesunkiai padaryti išvadą, kad tik laikantis Dievo rankos galime surasti tiesiausią kelią į gėrį ir šviesą. Skausmingai iširusi Almos ir Dariaus santuoka verčia susimąstyti apie vaikus, jų vietą šeimos gyvenime. Gražią ir taurią meilę Almai padovanoja toks pat kaip ji klajoklis ir laimės ieškotojas Albinas. Tikroji meilė yra tik ta, kurią patikrina gyvenimo išbandymai, nesėkmės. Įsimylėjusi Alma tiesiog sužydėjo. Meilė pakeitė gyvenimą.

Autorius teigia, kad gyvenimas tampa gražus, kai jame žmonės pasėja gėrio sėklą, bendraudami puoselėja gražių santykių želmenis, o meilė – artimui, nepažįstamam, atstumtajam subrandina vaisius. „Mumyse įrašytas troškimas veržtis į amžinai išliekančią būtį – į patį Dievą. Namuose niekada neblės laimės žiburys, jei joje klestės meilė ir santarvė“.

© 2009 „XXI amžius“