2009 m. liepos 8 d.
Nr. 52
(1744)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vėl į lagerius

Petras KATINAS

Rusijos politikos analitikė Valerija Syčiova padarė išvadą, kad vadinamosios spalvotosios revoliucijos stumia buvusios sovietinės imperijos „respublikas“ atgal į Rusiją. Arba bent jau į Rusijos orbitą. V. Syčiova tiesiog džiūgauja, kad „revoliucijos šmėkla keliauja po posovietinę erdvę, drebindama nesusiformavusių valstybių pamatus“. Ir pateikia pavyzdžius: neramumus Kišiniove, nesibaigiančius protestus Tbilisyje ir pan., pabrėždama, kad globali ekonominė krizė tampa detonatoriumi buvusių sovietinių „respublikų“ subyrėjimu. Tų „respublikų“ kai kurie sluoksniai ypač viltingai žvelgia į Maskvos pusę, maldaudamos priimti atgal ir sušildyti... Pagaliau precedentas jau yra: po to, kai Maskva okupavo ir pripažino Pietų Osetiją ir Abchaziją, ji faktiškai patvirtino savo kėslus ir ateities planus. V. Syčiova konstatuoja, jog viskas jau nuspręsta. Lieka tiktai Maskvos finansinės galimybės. Daroma išvada, kad jeigu Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis ir išsilaikys, tai valdys tik mikroskopinę Gruzijos dalį.

Na, o kas vyksta Kišiniove – neaišku. Rusijos „patriotai“ teigia, kad Moldovos sostinėje vyksta prorusiškas pučas. Kad ir kaip ten būtų, prorusiški Kišiniovo veikėjai dėl kilusių neramumų ir jaunimo riaušių apkaltino Bukareštą, išvarė Rumunijos ambasadorių ir įvedė vizų režimą. Aišku, Maskva bemat patvirtino Moldovoje aptikus „rumunišką pėdsaką“. Dar daugiau, Maskvos politikai jau trimituoja, kad Vašingtonas ir Briuselis siekia sukurti Moldovoje dar vieną „sanitarinį kordoną“ aplink Rusiją.

O štai Ukrainos „oranžinė revoliucija“ iš tiesų jau faktiškai išsikreipė ir atsidūrė prie bankroto ribos. Tai liudija ir visiškas prezidento V. Juščenkos ir premjerės J. Tymošenko nesusikalbėjimas. Abu nedviprasmiškai užsiminė, kad kels savo kandidatūras ateinančių metų prezidento rinkimuose. Tačiau prezidento V. Juščenkos populiarumas visuomenėje katastrofiškai kritęs ir neatrodo, kad jis pakiltų, todėl padėtis Ukrainoje gali radikaliai pasikeisti. Tuo labiau kad šiomis dienomis vienas Rumunijos generolas, buvęs užsienio žvalgybos vadovas Jovanas Talpešas sukėlė tikrą sensaciją pareiškęs, kad vienas aukštas NATO pareigūnas atvirai prasitarė, jog į Aljansą Ukraina bus priimta, jeigu jos sostine taps Lvovas...

Apie Ukrainos skilimą jau kita kalba. Kur kas svarbiau, kad ir kitos buvusios SSRS „respublikos“ prašosi būti priimamos po Kremliaus sparnu. Viena iš jų – Kirgizija, kuri po „tulpių revoliucijos“ tikisi būti vėl Maskvos globoje. Ne ji vienintelė. Siekis atsidurti po Maskvos sparnu vis didėja ir kitose buvusiose kolonijose. Maskvoje jau net neslepiama, kad Tiraspolyje (vis dar Moldovos dalis, bet jos absoliučiai nevaldoma) jau reiškiamas įsitikinimas, kad dabar, kai Kišiniovo valdžia atsiribojo nuo Rumunijos, Padniestrė netrukus taps Rusijos dalimi. O paskui ateis ir pati Moldova. Kaip oficialiai pareiškė Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas, veikti reikia nedelsiant, nes Rusija paprasčiausiai neturi teisės nepasinaudoti susidariusia palankia situacija imperijos atkūrimui. O kas dėl neišvengiamų ekonominių problemų, kurios, be abejo, iškils atkuriant sovietinę imperiją, tai Kremlius nesuka galvos. Įpratusiai prie ekonominių bėdų Rusijos gyventojų daugumai bus nesunku įteigti, kad atkūrus SSRS prasidės neregėtas pakilimas.

Aišku, pasaulio ekonomikos krizė, naftos kainų kritimas sukėlė Maskvai nemažai rūpesčių. Pirmiausia – posovietinėje erdvėje. Diskutuojama, ar jau iš tiesų atėjo metas atkurti buvusias pozicijas. Diskusijos vyksta labai aštrios ir viena kitai prieštaringos. Vieni tvirtina, jog esant dabartinei padėčiai dar per anksti vėl atsiimti buvusias „teisėtas žemes“, kiti siūlo palaukti geresnių laikų, treti aiškina, kad sovietinių „respublikų“ prisijungimo klausimas labai pavojingas – galima vėl užlipti ant surūdijusio sovietinio grėblio, o po to ir visiškai subyrėti. Šiaip ar taip, posovietiniams istorikams, pirmiausia iš buvusių okupuotų „respublikų“, atėjo metas džiovinti duoną. Jiems pasirodžius Rusijoje bemat bus uždėti antrankiai ir jie bus ilgiems metams įgrūsti į lagerius. Tuo labiau kad pastarieji jau „rekonstruoti“ ir laukia naujų gyventojų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija