|
Ekonominio karo preliudija
Liepos priešpaskutinę dieną įvyko lyg ir niekuo nepasižymintis įvykis: į Lietuvą nebuvo leista įvažiuoti buvusiam Rusijos prezidento tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis valdybos viršininkui, naujienų agentūros Regnum vyriausiajam redaktoriui Modestui Kolerovui. M. Kolerovas vyko į Lietuvą laikraščio Litovskij kurjer kvietimu dalyvauti apskritojo stalo diskusijoje Lietuvos ir Rusijos santykių perspektyvos: perkrovimas arba stagnacija ir turėjo kalbėti apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Kenos geležinkelio stotyje Lietuvos pasieniečiai M. Kolerovą išlaipino, motyvuodami tuo, kad jis yra įtrauktas į šalyje nepageidaujamų asmenų sąrašą. Išties niekuo nepasižymintis įvykis, nes Lietuvai nepageidaujamų asmenų yra ne viena dešimtis.
Be Lietuvos atstovų, į renginį taip pat pakviesti ir keletas kitų valstybių, taip pat ir Rusijos atstovų. M. Kolerovas ne kartą lankėsi Lietuvoje, dalyvavo 2006 metais Vilniuje vykusioje konferencijoje, tačiau 2007-ųjų vasarą jis nebuvo kviestas atvykti į Geopolitinių studijų centro organizuojamą Vasaros akademiją, kurioje buvo planuota nagrinėti postsovietinės erdvės konfliktų klausimus. Beje, atsisakyti išduoti vizą pasiūlė žinomas Rusijos politikos gynėjas J. Karosas, sakęs, kad taip reikia atsakyti į Rusijos sprendimą į Rusiją neįsileisti tuometinio Seimo pirmininko pavaduotojo A. Kubiliaus. Tuo laiku, kilus konfliktui dėl Estijos sprendimo iškeldinti Bronzinio kario skulptūrą iš Talino centro, radikalumu garsėjantis M. Kolerovas aktyviai pasisakė už estiškų prekių boikotą.
M. Kolerovas nuolat deklaruoja didžiavalstybinės Rusijos užsienio politikos postulatus. Oficiali jo vadovautos valdybos paskirtis palaikyti ryšius su tėvynainiais, gyvenančiais buvusiose sovietinėse respublikose, pirmiausiai Baltijos valstybėse. M. Kolerovas Kremliaus administracijoje buvo atsakingas ne tik už kai kurių buvusių sovietinių respublikų diskreditavimą tarptautinėje arenoje, bet ir už kovą su oranžinėmis revoliucijomis Maskvai ištikimose NVS šalyse.
Liepos 30-ąją Vilniuje surengtoje apskritojo stalo diskusijoje buvo pabrėžta, kad Lietuva laikosi nacionalistinės politikos, randa bendrą kalbą su Rusijos nacionalistais, santykiuose su šia šalimi kliaujasi fantomais, o ne realybe, ir nedaug pažengė į priekį nuo sovietų. M. Kolerovui diskusijos organizatoriai suteikė galimybę konferencijoje dalyvauti per interneto programą Skype ir mobilųjį telefoną, kad galėtų ne tik kalbėti, bet ir diskutuoti. Jis pažėrė nemažai priekaištų ir patarimų Lietuvos politikams bei diplomatams. Jis išreiškė nepasitenkinimą monografija apie Lietuvos policijos batalionus 19411944 metais, kurią parašė patyręs žmogus, remdamasis istoriniais šaltiniais, tačiau Kolerovui užkliuvo tai, kad lietuvių policininkų kolaboravimas su naciais knygoje esą paliestas vos vienu žodžiu. Knygą išleido viena Maskvos leidykla, kuri, Kolerovo nuomone, yra nacionalistinė. Vadinasi, Rusijos nacionalistai lengvai suranda bendrą kalbą su Lietuvos nacionalistais, padarė išvadą Kolerovas. Jie turėtų būti radikalūs priešininkai, bet taip nėra, kalbėjo M. Kolerovas. Jis taip pat reiškė nepasitenkinimą Rusijoje sudaryta komisija, kovojančia su istorijos falsifikavimu, nes esą Rusijoje nėra istorinės politikos, o štai Baltijos šalių, Ukrainos ir kitų valstybių specialistai jau seniai yra finansuojami iš Vakarų ir pamiršo, kurios šalies piliečiai yra. Jis piktinosi, kad šiuolaikinė Lietuvos istorinė politika dėmesį kreipia į okupacijos problemą ir kolaboravimą, o rusams esą rūpi visai kitos problemos. Lyg ir pasmerkdamas stalinizmą (Rusija pergyveno ir palaidojo Staliną), Kolerovas smerkė Lietuvą dėl to, kad pastaroji reikalauja kompensacijos už okupaciją. Taigi jis laikosi tos pačios stalininės politikos, kuri įdiegta visai (beveik visai!) rusų tautai Stalino ir kitų bolševikų vadovaujama Rusija esą išvadavo Lietuvą nuo nacionalistinio Smetonos jungo ir jokios kompensacijos už patirtas kančias reikalauti net negali, nes įžeidžia rusų tautą. M. Kolerovo nuomone, Lietuvai ir Rusijai esą reikia ieškoti bendros kalbos ne laikantis tam tikrų raudonų linijų, kurių niekada neperžengsime, bet keičiant poziciją: Reikia neartinti santykių prie raudonų linijų, vartoti kuo mažiau retorikos ir propagandos. Jis sakė, kad daug kas nori išmesti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis iš posovietinės erdvės, bet ji ten yra. Šis periodas esą baigsis tik tuomet, kai mes numirsime.
Kitas konferencijoje dalyvavęs Rusijos politologas, vienas iš Regnum vadovų I. Pavlovskis diskusijoje aiškino, kad dvišaliuose santykiuose yra daug fantomų, kuriuos aptarinėdami tolsime nuo realybės. Esą daugelis Lietuvos ir Rusijos nesutarimų priežasčių yra mistinės. Mes kalbame apie bet ką, tik ne apie tikras problemas. Mes turime daug fantomų, apie kuriuos galime bet ką kalbėti. Ko nori Lietuva iš Rusijos, išskyrus okupacijos žalos atlyginimą? Kokią ją mato? Aš nematau tokios politikos. Matau tik kapstymąsi istorijoje. Tik kalbas apie monstrą. [
] O mes norime parodyti, kad Lietuva norėdama išeiti iš Sovietų Sąjungos labai toli nenuėjo, diskusijoje kalbėjo I. Pavlovskis. Jo nuomone, Kolerovo neįsileidimas į Lietuvą irgi parodo, kad Lietuva nenuėjo toli nuo Sovietų Sąjungos, jei neįsileidžia žmogaus dėl jo nuomonės ir pareiškimų. Kartu I. Pavlovskis sukritikavo Rusijos analogiškus sprendimus neįsileisti, pavyzdžiui, vieno latvių istoriko: Tai buvo didžiulė kvailystė iš Rusijos pusės, nesąmonė. I. Pavlovskis tikino, kad Lietuva turi nustoti užpuldinėti, nustoti matyti Rusiją kaip užpuoliką, kuris per dvi valandas atsiųs tankus į Vilnių. Jis taip pat šaipėsi iš mūsų šalies noro imtis tarpininkės tarp Europos Sąjungos ir Rusijos vaidmens: Lietuvai norisi nešti kovos su Rusija lyderio vėliavą. (...) Lietuva dažnai ES prisistato kaip Rusijos specialistė. Bet tam reikia ten (Rusijoje) būti, ją žinoti. Lietuvos nuomonė, švelniai tariant, skiriasi nuo to, kas ten iš tikrųjų vyksta. I. Pavlovskio nuomone, tam, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai taptų normalūs, Lietuva turi liautis užgaulioti Rusiją, baigti Europos Sąjungoje prisiimti Rusijos žinovės vaidmenį ir nebekišti nosies į Gruziją, Ukrainą, Moldovą. Jis smerkė Lietuvą, kad pastaroji reikalauja kompensacijos už okupacijos žalą. I. Pavlovskis teigė, kad Lietuva turėtų apsispręsti, ko ji nori moralinio ar finansinio okupacijos pripažinimo. Kol Lietuva kalbės apie okupacijos žalos atlyginimą pinigais, tol Rusija niekada nepripažins moralinės kaltės dėl okupacijos. Ji žino, jei pripažins moraliai, kitas klausimas bus o kur pinigai. O tie pinigai dideli, krizės metu netgi gigantiški, sakė I. Pavlovskis. O dabartines Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastangas atšildyti santykius su Rusija jis pavadino tik noro imitacija, nes nėra realių žingsnių. Nustokime matyti Rusiją kaip šalia esantį priešą, ragino jis. Tuo tariamu Rusijos geranoriškumu netrukus galėjome įsitikinti, kai prasidėjo įvykiai pasieniuose, kai prasidėjo Lietuvos vežėjų blokada, t. y. paskelbus ekonominį karą.
Spaudimas Lietuvai buvo daromas ir per oficialius diplomatinius kanalus. Liepos 30-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerija apgailestavo, kad Lietuva neįsileido M. Kolerovo, ir pranešė apie galimybę imtis atsakomųjų priemonių. Rusijos ambasada Vilniuje nedelsdama nusiuntė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai oficialią notą su prašymu išaiškinti Lietuvos pareigūnų veiksmų motyvus. Gavus atsakymą į ją bus priimtas sprendimas apie galimas atsakomąsias priemones iš rusų pusės, teigė Rusijos užsienio reikalų ministerija, kartu pabrėždama, kad bet kokiu atveju uždraudimas įvažiuoti į Lietuvą garsiam Rusijos žiniasklaidos priemonių atstovui kelia didelį apgailestavimą, ypač turint omenyje Vilniaus deklaruojamą siekį plėtoti gerus kaimyniškus santykius su Rusija ir... ištikimybę žodžio laisvės principams.
Netrukus Lietuva pajuto gerų kaimyniškų santykių su Rusija vertę prieš Lietuvą buvo įvykdytas nepaskelbtas ekonominis karas: prie Rusijos sienų buvo stabdomi lietuvių vežėjai, o po derybų ultimatyviai buvo pareikalauta uždrausti 29 stambiausiems vežėjams važiuoti į Rusiją. Dėl to vežėjai patirs milžiniškus ekonominius nuostolius ir praras iškovotas rinkas.
XXI
© 2009 XXI amžius
|