2009 m. rugpjūčio 19 d.
Nr. 57
(1749)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


 

Šiame numeryje:

Ekonominio
karo preliudija

Visagalis GŪGLIS

Prezidente,
Jūsų ėjimas

Dėl padėties Lietuvos
bankų sistemoje

Lietuvos vardas
paminėtas
dar anksčiau?

Bažnyčios socialinio mokymo paskirtis

Kardinolas P. Kordesas vertina encikliką „Caritas in Veritate“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi
su Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos
pirmininku kardinolu Pauliumi Jozefu
Kordesu

Doktrinos ištakų istorija

Popiežiaus Benedikto XVI trečioji enciklika „Caritas in Veritate“ susilaukė daugybės tarptautinių vertinimų ir komentarų. Pratęsiant šią temą („XXI amžiuje“ jau spausdinome paties Šventojo Tėvo savosios enciklikos įvertinimą, išsakytą per liepos 8 dienos bendrąją audienciją) supažindiname su jo artimiausio bendradarbio karitatyvinėje veikloje, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininko vokiečio kardinolo Pauliaus Jozefo Kordeso publikuota dokumento apžvalga. Jos pradžioje primenama, kad popiežius Benediktas XVI socialinius klausimus palietė jau pirmojoje savo enciklikoje „Deus caritas est“, paskelbtoje 2005 metų gruodį, kur teisingai apibrėžiamas naujosios Bažnyčios doktrinos vystymosi kontekstas. Šventasis Tėvas nurodo, kad popiežiškąjį Magisteriumą socialinėje srityje pradėjo Leonas XIII, 1897 metais paskelbęs encikliką „Rerum Novarum“, kurioje atsiliepia į XIX amžiaus pabaigos industrializacijos iššūkius ir polemizuoja su marksizmo teorija.


Režisierius Andriejus Nekrasovas: „Anonimai man ne kartą grasino liautis šmeižti Rusiją...“

Režisierius iš Sankt Peterburgo
Andriejus Nekrasovas Lietuvos
festivalyje „Kinas prieš melą“
Gintaro VISOCKO nuotrauka

Andriejus Nekrasovas – aštrių politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas iš Sankt Peterburgo. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai pasakoja apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. Šiuo metu A. Nekrasovas baigia kurti dokumentinį filmą apie 2008 metų Rusijos ir Gruzijos karą, kadangi šį konfliktą jam teko matyti savo akimis. Jis buvo aktyvus tų įsimintinų 2008-ųjų rugpjūčio įvykių stebėtojas. Filmas apie Rusijos ir Gruzijos konfliktą, vos nepasibaigusį rusų tankų įsiveržimu į Tbilisį, turėtų būti užbaigtas montuoti šių metų rugsėjo pradžioje. O kur bus parodytas, režisierius A. Nekrasovas dar tiksliai nežino. Norėtų rodyti Maskvoje, tačiau puikiai supranta, kad šis tikslas – beveik neįgyvendinamas. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A. Nekrasovus, dabartinei Rusijos vadovybei nėra priimtini. Todėl dauguma aštraus siužeto A. Nekrasovo filmų dienos šviesą išvysta Vakaruose – Amerikoje, Europoje. Net ir montuojami dažniausiai jie ne Rusijoje, o kokioje nors kitoje, saugesnėje vietoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje ar Norvegijoje.


Paminėtos prezidento Antano Smetonos 135-osios metinės

Renginio dalyviai prie paminklo
prezidentui A. Smetonai

Praėjusios savaitės pirmadienį, rugpjūčio 10-ąją, Kaune, prie istorinės Prezidentūros, buvo paminėtos 135-osios Prezidento Antano Smetonos gimimo metinės. Minėjimo dalyviai prie paminklo prezidentui A. Smetonai padėjo gėlių. Renginyje dalyvavo ir Seimo, ir Kauno miesto savivaldybės, ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai, taip pat moksleiviai. Apie prezidento A. Smetonos reikšmę Lietuvos respublikai kalbėjo Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininkas, Kauno miesto tarybos narys Raimundas Kaminskas ir kt.


Dvigubas portretas

Skirmantas VALIULIS

Ištrauka iš kino filmo „Piknikas“

Tarptautinis kino festivalis Lagove vyko 38 kartą, bet tai buvo neeilinis kartas, nes pernai dėl finansų teko padaryti pertrauką. Seniausias Lenkijos kino festivalis, į kurį kadaise suplaukdavo būriai jaunimo, nusprendė atsinaujinti, ieškodamas, kaip suderinti tradicijas su naujovėmis. Jau ir mes, nuolatiniai šio festivalio svečiai – kaunietis kino kritikas Gediminas Jankauskas ir šių eilučių autorius – važiavome atjaunėję: automobilį vairavo Gedimino sūnus Tomas, ką tik baigęs fizikos mokslus VU, o prieš dešimtmetį – eilinis Lagovo entuziastas. Jis gerai atsiminė, ne tik ką tada matė, bet ir kur kas buvo rodoma. Festivalis palaipsniui pasitraukė iš senosios pilies, bet liko atviroje lauko „Arenoje“, kur vakarais vėsu, bet ir lietutis gali pakrapnoti. Vienintelis kino teatras „Svitez“ kasmet padažomas, bet nuo to vietų nepagausėja, o buvo vakarų, kada ir uodas čia negalėjo įkišti nosies  Ypač mėgstamos savojo kino premjeros. Bet tai nereiškia, kad žiuri puls juos visus apdovanoti. Dažnai būna atvirkščiai: savi filmai paliekami festivaliams už Lenkijos sienų. Lagovas – vieta, kur galima padiskutuoti, susitikti su kūrėjais, pasižiūrėti į savo kiną platesniame Rytų Europos kino kontekste. Jame neblogai atrodydavo ir lietuviai, šiemet į Lagovą atvežę A. Puipos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Tačiau dabar geografija išsiplėtė. Kaip ir mūsiškiame „Kino pavasaryje“, žvilgsniai nukrypo į rumunų ir bulgarų kiną. Anksčiau prizus dažniausiai gaudavo čekai su vengrais. Nekonkursinėje programoje galėjai pamatyti filmų ir iš JAV, Japonijos, net Meksikos.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija