Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dvigubas portretas

Skirmantas VALIULIS

Ištrauka iš kino filmo „Piknikas“

Tarptautinis kino festivalis Lagove vyko 38 kartą, bet tai buvo neeilinis kartas, nes pernai dėl finansų teko padaryti pertrauką. Seniausias Lenkijos kino festivalis, į kurį kadaise suplaukdavo būriai jaunimo, nusprendė atsinaujinti, ieškodamas, kaip suderinti tradicijas su naujovėmis. Jau ir mes, nuolatiniai šio festivalio svečiai – kaunietis kino kritikas Gediminas Jankauskas ir šių eilučių autorius – važiavome atjaunėję: automobilį vairavo Gedimino sūnus Tomas, ką tik baigęs fizikos mokslus VU, o prieš dešimtmetį – eilinis Lagovo entuziastas. Jis gerai atsiminė, ne tik ką tada matė, bet ir kur kas buvo rodoma. Festivalis palaipsniui pasitraukė iš senosios pilies, bet liko atviroje lauko „Arenoje“, kur vakarais vėsu, bet ir lietutis gali pakrapnoti. Vienintelis kino teatras „Svitez“ kasmet padažomas, bet nuo to vietų nepagausėja, o buvo vakarų, kada ir uodas čia negalėjo įkišti nosies  Ypač mėgstamos savojo kino premjeros. Bet tai nereiškia, kad žiuri puls juos visus apdovanoti. Dažnai būna atvirkščiai: savi filmai paliekami festivaliams už Lenkijos sienų. Lagovas – vieta, kur galima padiskutuoti, susitikti su kūrėjais, pasižiūrėti į savo kiną platesniame Rytų Europos kino kontekste. Jame neblogai atrodydavo ir lietuviai, šiemet į Lagovą atvežę A. Puipos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Tačiau dabar geografija išsiplėtė. Kaip ir mūsiškiame „Kino pavasaryje“, žvilgsniai nukrypo į rumunų ir bulgarų kiną. Anksčiau prizus dažniausiai gaudavo čekai su vengrais. Nekonkursinėje programoje galėjai pamatyti filmų ir iš JAV, Japonijos, net Meksikos.