Pirmasis puslapis
Aktualijos
Kinas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dvigubas portretas

Skirmantas VALIULIS

Ištrauka iš kino filmo „Piknikas“

Tarptautinis kino festivalis Lagove vyko 38 kartą, bet tai buvo neeilinis kartas, nes pernai dėl finansų teko padaryti pertrauką. Seniausias Lenkijos kino festivalis, į kurį kadaise suplaukdavo būriai jaunimo, nusprendė atsinaujinti, ieškodamas, kaip suderinti tradicijas su naujovėmis. Jau ir mes, nuolatiniai šio festivalio svečiai – kaunietis kino kritikas Gediminas Jankauskas ir šių eilučių autorius – važiavome atjaunėję: automobilį vairavo Gedimino sūnus Tomas, ką tik baigęs fizikos mokslus VU, o prieš dešimtmetį – eilinis Lagovo entuziastas. Jis gerai atsiminė, ne tik ką tada matė, bet ir kur kas buvo rodoma. Festivalis palaipsniui pasitraukė iš senosios pilies, bet liko atviroje lauko „Arenoje“, kur vakarais vėsu, bet ir lietutis gali pakrapnoti. Vienintelis kino teatras „Svitez“ kasmet padažomas, bet nuo to vietų nepagausėja, o buvo vakarų, kada ir uodas čia negalėjo įkišti nosies  Ypač mėgstamos savojo kino premjeros. Bet tai nereiškia, kad žiuri puls juos visus apdovanoti. Dažnai būna atvirkščiai: savi filmai paliekami festivaliams už Lenkijos sienų. Lagovas – vieta, kur galima padiskutuoti, susitikti su kūrėjais, pasižiūrėti į savo kiną platesniame Rytų Europos kino kontekste. Jame neblogai atrodydavo ir lietuviai, šiemet į Lagovą atvežę A. Puipos filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“. Tačiau dabar geografija išsiplėtė. Kaip ir mūsiškiame „Kino pavasaryje“, žvilgsniai nukrypo į rumunų ir bulgarų kiną. Anksčiau prizus dažniausiai gaudavo čekai su vengrais. Nekonkursinėje programoje galėjai pamatyti filmų ir iš JAV, Japonijos, net Meksikos.

Vis vien išliko skiriamoji linija, kurią su savo kolegomis nubrėžė jaunas kino kritikas iš Varšuvos Pavelas Felis: yra labai rimtas, brandus, bet kiek akademiškas kinas ir yra jaunatviški maištavimai, pašėliojimai, žaidimai kinu be ribų. Tokia linija matoma ir tarp festivalio prizininkų, nors žiuri buvo sudarytas iš jaunųjų vokiečių, vengrų, rusų, lenkų kino režisierių. Vis vien vertini tai, kas atvežta ir atrinkta į konkursą. Savąjį nusistatymą, koks kinas šiandien yra aktualiausias, žiuri kur kas vientisiau atskleidė per savo filmų programą. Tai ir buvo Lagovo naujovė. Anksčiau žiuri sėdėdavo kritikai, tai ką čia savo parodysi. Dabar P. Felis tik vadovavo ir žiuri posėdžiams, ir susitikimams su žiūrovais, ir programų keitimams, kurių šiemet buvo itin gausu. Buvo filmų, į kuriuos pataikiau tik iš trečio karto, bet beveik neliko tokių, kuriuos laikiau būtina pažiūrėti. Miegoti teko mažiau, o nusimaudyti garsiame Lagovo ežere ir visai nespėjau.

Tarp prizininkų veik nėra silpnų filmų, nors anksčiau pasitaikydavo visokių kompromisų. Pagrindinį prizą gavo rusų režisierės Valerijos Gaj-Germanik filmas „Jūs išmirsite, o aš gyvensiu“. Lenkai mėgsta rūstoką socialinį kiną, tad įvertino ir šio filmo beveik dokumentinį realizmą. Režisierė labai jauna, bet jau pagarsėjo filmais apie paauglius, kurių gyvenimas nesaldus. Lietuviai retai besukuria filmų apie vaikus, nors anksčiau mūsų kinas garsėjo A. Žebriūno, A. Aramino, R. Banionio filmais. Užtat aktyvėja patys vaikai su videokameromis. Kauno jaunimo kino studija jau yra sukūrusi ir daugiaserijinį vaidybinį filmą iš gimnazistų gyvenimo. Maskviškis filmas nustebino temos atvirumu: tėvai ištisai barasi, mokytojai tik reikalauja ir diktuoja, dėl mokinių gausos reikalaudami tik išorinės disciplinos, jaunos panelės savaip organizuoja užklasinę veiklą – traukia iš buteliuko, dūmija ir rūpinasi, kaip šauniau pasirodyti berniokams. „Kietumas“ nuveda toli – į  pavydą, panieką, tarpusavio muštynes, šiurkštų leksikoną ir maištavimą prieš tėvų ir mokytojų diktatą. Rusų kinas visada mėgo mokyklos temą – prisiminkime Rolano Bykovo filmus, bet toks žiaurus dar nebuvo niekada. Bet gal ir gyvenime mažiau beliko romantikos ir sentimentų? Jausmų vibracijas parodė kiti du festivalio prizininkai: vokiečių filmas „Kadaise rugpjūty“ ir belgų filmas „Maskva – Belgija“. Maskva pastarajame yra tik tarp kitko: pagrindinis filmo herojus yra tolimųjų reisų vairuotojas ir gyvena kaimelyje, kuris vadinasi Maskva. Senoviškas siužetas: pusamžė moteriškė atsitrenkia į jauno vairuotojo sunkvežimį. Kol išsiaiškina, kuriam mokėti baudą, prasideda meilė su peripetijomis, nes ir vienas, ir kitas jau buvo vedę. Per 20 dienų sukurtą pigų režisieriaus CH. Van Rompaye filmą tiek pat malonu žiūrėti, kaip ir seną amerikietį F. Caprą ar rusų tragikomiką E. Riazanovą. Filmas debiutinis, o jau pelnė daugelio festivalių publikos simpatijas. „Kadaise rugpjūty“ – sušiuolaikinta J. V. Getės romano ekranizacija, irgi sulaukusi festivalių dėmesio. Kaime prie ežero susirenka senų bičiulių ketveriukė, bet švelnūs vakarai greit pavirsta gosliomis naktimis, o ryte tenka atsitokėti: kodėl taip lengvai nuslysta ten, kur iš pradžių niekas neketino eiti. Jausmų nepastovumas ir šeimų išbandymai buvo daugelio šio festivalio filmų tema. Vieni tai rodė subtiliau, kiti gana tiesiai ir net stačiokiškai, bet toks šių dienų pasaulis, jau nebesutelpantis į I. Bergmano kadaise pradėtas „Vedybinio gyvenimo scenas“. Štai čia lietuvių kinas „Nuodėmės užkalbėjimu“, „Kolekcionierė“, „Artimomis šviesomis“ jau pataiko koja kojon su šiuolaikiška kino problematika, nors meistriškumu, originalumu nelengva konkuruoti su Europos kaimynais.

Rumunai Lagove buvo apdovanoti už „Pikniką“, irgi labai paprasto siužeto už menkus pinigus sukurtą filmą. Pora važiuodami prie ežerėlio užmiestyje partrenkia  šalikelėje stoviniavusią prostitutę. Jau nori lavoną paslėpti miške, kai šis atgyja ir prasideda poros moralinės kankynės: kaip išsiteisinti? O kas, jeigu ji viską girdėjo? Kodėl ji dabar kišasi į jų gyvenimą? Filmas be moralų ir ištęstų nuobodybių, siužetas bet kurią akimirką pasisuka kitu kampu. Lietuvoj tik „Urvinė moteris“ keliauja per scenas ir įkaitina sales. Populiaraus kino mes neturime, išskyrus gal televizininkų sukurtus „Nereikalingus žmones“. Rumunų kinas irgi atrodo lyg gimęs iš teatro pjesės – tokie taiklūs dialogai ir dėkingos situacijos atsiskleisti aktoriams. Panašių siužetų aptikau ir žiuri narių programoje. Vokiečių režisierės Valerijos Grizebach filme „Ilgesys“ beveik nėra jokios istorijos, tik jaunų veikėjų stebėjimas ir staigūs montažiniai perėjimai, kad pirma laiko nepaaiškėtų, kas yra kas ir kur link krypsta siužetas – neištikimybė, atgaila, savižudybė. Vengrų režisierius B. Fliegaufas filme „Dileris“ ilgai sukasi su kamera aplink įklimpusį į narkotikų prekybą vaikiną. Tie lėti priartėjimai ir nutolimai – filmo pulsas, paslaptingas herojaus ir pritemdyto, užkaborinio Budapešto alsavimas. Panašios temos bus ir naujas Š. Barto filmas „Lisabona 2“, bet visai kitokio tempo ir kitokios filosofijos. Lenkas L. Barszczykas mėgsta drastiškesnę manierą, nors irgi ilgai sukasi aplink vieną veikėją, kurią vis vaidina aktorė Maja Ostaszewska. Filmas „Nejudantis judintojas“ (jo pavadinimą režisierius sakosi paėmęs iš Aristotelio) paremtas laikraštine informacija: vienam fabrike cecho viršininkas su draugais buvo įsitaisę  nemokamą vieškambarį, kur „darbavosi“ sekretorė. Filme gausoka seksualinės prievartos scenų, bet yra ir „nuodėmės užkalbėjimas“, kaip ir lietuviškame filme, o filosofavimai visur dažnai dirbtinoki. Režisieriui atrodo, kad jo filmus tyčia apeina, todėl jis Lagove išdėstė visą maišto programą, nors pripažino, kad lenkų jaunieji maištauja kiekvienas sau ir neskelbia jokių manifestų.

Kaip atrodė lenkų kino naujovės Lagove per 20 laisvės metų, buvo galima spręsti iš atskiros programos, į kurią buvo atrinkta po filmą iš kiekvienų metų. Kadangi ir aš jau važinėju į Lagovą tiek pat metų beveik be pertraukų, sunku buvo tame filmų sambūryje rasti kokių dėsningumų, nors P. Felis, regis, stengėsi priminti, kaip formavosi kelios jaunųjų kartos. Vis dėlto prisiminti, ar teisinga linkme ėjo Lagovas, buvo smagu. Bet prisiminimams dabar jau nebūtini ir festivaliai. Štai lenkai išleido DVD rinkinį, kuriame surinkti 55 geriausi lenkų vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai su tekstine jų analize. Puiki dovana mokykloms. Mes jau turime knygelių apie kiną seriją jaunimui, bet  lietuviškų filmų DVD vis dar tenka laukti. Kada bus Lietuvos žiūrovui prieinama lietuviško kino istorija?

Užbaigiant kalbą apie Lagovo dvilypumą, noriu prisiminti porą japoniškų filmų. Režisieriaus H. Koraedos filmas „Vis vaikštau“ labai priminė ilgus ir lėtus japonų kino klasiko J. Ozawos filmus, kurie jau ne kartą buvo rodyti Lietuvoje. Didelė šeima, didelis šventinis susibūrimas, daug džiaugsmo, bet ir liūdesio, nes kasmet tenka pagalvoti, ar kitamet bebūsime visi. Vaikai nurieda labai toli nuo tėvų, tėvai karšta, vaikėja, kaprizėja. Tragizmas stebimas tylomis, šeimų pokalbiuose, veido mimikoje, kadro gilumoje. Režisieriaus Siono Sono filmas „Meilės ekspozicija“ dar ilgesnis, trunka net keturias valandas. Prasideda jis tyliai, vaiko monologu: po motinos mirties tėtis tapo katalikų kunigu ir santykiai su sūnumi susikomplikavo. Negana to, likimas tėvui siunčia naują meilės išmėginimą (kaip vėl neprisiminsi A. Puipos filmo?), bet čia tik gausių nuotykių ir veikėjų likimo metamorfozių pradžia. Filmas labai gyvas,  žaismingas, su įvairiausiais Rytų filmų elementais, laviruojantis ant realizmo ir fantazy ribos. Mintis paprasta, bet ilgai filme brandinta: nebijok netikėtumų, kurie mūsų tyko už kiekvieno kampo, nes jie yra mūsų asmenybės dalis. Tačiau kaip viename filme sutalpinti visas kino kalbos galimybes – nuo dokumentikos iki animacijos? Ir kaip gimsta naujieji kino dėsningumai? Lagovas tik užvedė ant naujo kelio. Gal tokia ir buvo jo šiemetinė paskirtis?

© 2009 „XXI amžius“