Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tūkstantmečio žygis: nuo Prezidentūros iki Meškininkų piliakalnio

Aleksandras Bosas stato kryžių šv. Brunono misijai atminti

Senovinės automototechnikos klubo automobiliai žygyje į Meškininkų piliakalnį Gintauto ŽIČKAUS nuotraukos

Liepos 10-ąją Lietuvos senovinės automototechnikos klubo nariai, palydėti prezidento Valdo Adamkaus, jau istoriniais tapusiais automobiliais iš sostinės suko Trakų, Kernavės, Kauno link. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirto žygio tikslas – aplankyti Lietuvai ypač svarbias vietas ir nuvažiavus apie 1000 km kelionę baigti prie Jurbarko rajone esančio Meškininkų piliakalnio, liudijančio čia buvus kunigaikščio Netimero pilį ir mūsų valstybės ištakas.

Pasak šio žygio entuziasto, Kauno rajono savivaldybės tarybos nario Aleksandro Boso, ypač sudomino šiemet pasirodžiusi garsaus kalbininko dr. Leto Palmaičio knyga „Įmintos tūkstantmečio mįslės“, moksliniais tyrinėjimais priminusi šv. Brunono misiją, su kuria siejamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Neatsitiktinai Senovinės automototechnikos klubas žygio maršrutą suplanavo per Lietuvos istorijai reikšmingas vietas iki daug kam nežinomo Meškininkų piliakalnio. „Mums labai svarbu buvo čia atvykti ir pajausti tą vietą, kurią galime vadinti valstybės, krikščionybės ir evangelizacijos pradžia“, – sakė A. Bosas. Jo nuomone, neteisinga, kad minint valstybės tūkstantmetį šventės rengėjų planai daugiausia krypo į sostinę, o valstybingumo ištakas menanti vieta liko be deramo dėmesio. A. Boso nuomone, L. Palmaičio knyga, kruopščiu tyrinėjimu priartinanti nutolusį laiką, yra didelis turtas ir kiekvienam garbė ją paimti į rankas: „Ši knyga liudija krikšto, evangelizacijos pradžią, todėl yra labai svarbi“.

Kaune sutikti mero Andriaus Kupčinsko, Rotušės aikštėje palaiminti Kauno arkivyskupijos kunigų, žygio dalyviai istoriniu keliu suko pro Veliuoną, Raudonę, Panemunės pilį. Pasiekusi Jurbarką senovinių automobilių kolona pirmiausia sustojo prie paminko Vytautui Didžiajam. Čia istorikas dr. Jonas Rekešius svečiams atvertė svarbiausius Jurbarko istorijos puslapius.

Sekmadienio rytą įspūdingų antikvarinių automobilių aikštėje prie autobusų stoties laukė nemažas būrys jurbarkiečių. Įdomu buvo ne tik apžiūrėti senovinius automobilius, bet ir išgirsti jų istorijas. 1923 metais pagamintą „Ford T“ ir dar tris automobilius į šį įsimintiną žygį išruošė kartu su šeima keliavęs jų savininkas Alfredas Zigmantas. Jo dukra Linutė vairavo Elvio Preslio laikus primenantį 1960 metais pagamintą „Cadillac de Ville“, A. Zigmantas į šią istorinę kelionę išruošė 1956 metų gamybos „Linkoln Premiere“ ir „Volga“. Tarybinio laikmečio limuzinu „GAZ 13 Čaika“ važiavo A. Bosas. 1924–1926 metais pagamintu „Citroenu“ Darius Sarkonas pavežėjo ne tik vaikus, bet ir šio automobilio vienmečius. Akį traukė ypač  vertingi mersedesai:  „Mercedes  Benz 540K“  (1937 m.) iš viso buvo pagaminti tik penki egzemplioriai. Puikiai restauruotą, bene gražiausią ir patį vertingiausią automobilį pristatė jo savininkas Gintautas Žičkus.  

Į žygį išsiruošę klubo nariai negailėjo laiko besidomintiems senąja technika, o  kartu sudomino ir savo kelionės tikslu. Daugelis jurbarkiečių drauge vyko į Dainų slėnį prie Mituvos ir istoriko J. Rekešiaus vedini leidosi tūkstantmečio istorijos takais. Ginčai, abejonės nepaneigė dr. L. Palmaičio iškeltos hipotezės, kad prieš tūkstantį metų vyskupas Brunonas prie Dainių ežero pakrikštijo pirmuosius lietuvius. Rašytiniai šaltiniai mini tragišką šios misijos pabaigą, o laikas ją apipynė legendomis, tačiau tikra lieka tai, jog Mituvos ir Vajotos upelio santakoje stovėjo kunigaikščio Netimero pilis, o pirmasis masinis krikštas siejamas būtent su šio kunigaikščio ir jo kariaunos vardu.

1009 metų vasario mėnesį vienuolių, vertėjų ir vedlių lydimas šv. Brunonas galėjo prieiti  Mituvos žiotis ir sukti aukštyn, Meškininkų piliakalnio link. 1960 metais piliakalnį tyrinėjęs archeologas Adolfas Tautavičius nustatė, kad čia gyventa jau VIII amžiuje, dar gerokai iki Brunono misijos. Nors šiandien paminklotvarkininkai bus piliakalnį primiršę, čia atėjus pajauti buvusią didybę ir pagarbą praeičiai. Stebino ir tai, kad čia pat, Jurbarke, gyvenantys žmonės apie savo krašto istoriją žino nedaug. Ne vienam negirdėtas buvo Meškininkų piliakalnis ir nežinomi takai iki jo. Tiesa, kol kas nėra net rodyklės, žyminčios kelią į piliakalnį.

Kelionės tikslą pasiekę svečiai palei Eržvilko kelią prie Dainių ežero (pelkės) pirmojo masinio krikšto vietai atminti pastatė kryžių ir sukalbėjo maldą – už mūsų valstybę, jos istoriją ir dabartį, kuri būtų verta garbingos praeities. Senovinės automototechnikos klubo nariai tikisi į Jurbarką sugrįžti, galbūt nauju žygiu sujungiant Meškininkų piliakalnį ir Lenkijos Gižicko mieste saugomą šv. Brunono misijos atminimą. D. Sarkonas ir A. Zigmantas neabejoja tokio žygio galimybe. Senovinės automototechnikos klubui tikrai nepritrūks nei entuziazmo, nei gražių idėjų, svarbu tik kad jos rastų atgarsį Jurbarke.

Klubo nariai dar tikisi sugrįžti į Jurbarką, kai šalia jų pastatyto atminimo kryžiaus bus iškilęs ir jurbarkiečių sumanytas krikšto pradžią įamžinantis simbolis. Tada abu juos pašventins kunigas. Skulptoriaus Vaclovo Dubikaičio išskobtas kryžius čia turėtų įamžinti reikšmingą datą rugsėjį, kai Lietuvos tūkstantmetis bus minimas Šiluvoje, per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos atlaidus. Akistata su savo istorija visada svarbi – kad žinotume kas esame ir kuo norime būti. O tokia, kokie mes, yra ir mūsų Lietuva.

XXI

© 2009 „XXI amžius“