Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežiaus mąstymai Žolinės iškilmei

Mindaugas BUIKA

Seserys vienuolės meldžiasi prie Kastelgandolfo šv. Tomo Vilanoviečio parapijinės bažnyčios, kurioje popiežius Benediktas XVI aukojo Žolinės iškilmės šv. Mišias (dešinėje)

Dievas iš kiekvieno laukia savojo „taip“

Pagrindinės liturginės Švč. Mergelės Marijos šventės, jos Ėmimo į dangų iškilmės šventimas vėl paskatino popiežių Benediktą XVI pamąstyti apie Dievo Motinos kulto prasmingumą krikščionio religiniame gyvenime. Štai sekmadienį po Žolinės kalbėdamas prie jo vasaros rezidencijos Kastelgandolfe susirinkusiems maldininkams bendrai „Viešpaties Angelas“ maldai Šventasis Tėvas paaiškino, jog kaip ir Marija, tikintieji yra pašaukti sakyti „taip“ Dievui. Jis taip pat sugretino tos dienos Evangelijos skaitiniuose girdėtus Jėzaus žodžius: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51) su Dievo Motinos paėmimu į dangų – kiekvienu atveju vartojama „dangaus“ sąvoka – patvirtina grįžtamąją eigą: „Marija buvo „iškelta“ į tą vietą, iš kurios „nužengė“ jos Sūnus“. Iš tikrųjų įvyksta savotiškas apsikeitimas, kadangi tapdamas „gyvąja duona“ Dievo Sūnus būtent per Švč. Mergelės Marijos „taip“ Dievui Tėvui gimdamas įgyja konkrečią žemiškąją esamybę. Tuo tarpu Švč. Mergelės Marijos kūnas, iš kurio gimė Dievo Sūnus, jos žemiškojo gyvenimo pabaigoje dangiškojo Tėvo yra pasiimamas į amžinybę. „Šiuose mainuose kaip visuomet Dievas pirmasis parodo iniciatyvą“, tačiau Jam „taip pat reikia kūrinio atsako, Marijos „taip“, jos kūno konkrečios egzistencijos, kad paruoštų medžiagą (gimusį Jėzų Kristų) savajai aukai“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Toji auka – tai ant kryžiaus mirusio Atpirkėjo kūnas ir kraujas, kaip išganymo įrankis, kuris Eucharistijos sakramente tampa tikinčiojo dvasiniu maistu ir gėrimu.

Tai nėra paprastas maistas, nes „kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51), tai yra užtikrins sau amžinybę arba „dangų“, į kurį buvo paimta Dievo Motina. Taigi, anot Šventojo Tėvo , tas pats likimas po mirties, kuris buvo skirtas Švč. Mergelei Marijai, gal kiek kitokiu būdu, bet realiai galimas kiekvienam žmogui, ko mes visi trokštame. Dėl to, panašiai kaip Marija, mes turime sakyti Dievui „taip“, tai yra priimti Jį „į savo širdį, į savo kūną, į visą mūsų egzistenciją, kad Jis galėtų turėti buveinę pasaulyje“, – aiškino Popiežius. Baigdamas šias pastabas Benediktas XVI darė išvadą, jog siekiamo amžinojo gyvenimo slėpinys tokiu būdu prasideda čia, žemėje, būtent „tikėjimo, vilties ir meilės slėpinyje“ ir yra sukonkretinamas „per brolišką bendrystę ir tarnystę artimui“.

Įsikūnijimo Marijos ir kunigystės ryšys

Apie Švč. Mergelėje Marijoje įvykusio Dievo Žodžio įsikūnijimo sąsajas su kunigyste popiežius Benediktas XVI kalbėjo prieš Žolinę vykusioje bendrojoje trečiadienio audiencijoje. Rugpjūčio 12 dieną Kunigų metams pritaikytoje katechezėje Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė, kad kiekvienu atveju, taip pat ir Įsikūnijimo slėpinyje „Dievas nieko nedaro prieš mūsų laisvę“. Todėl kai Jis nusprendžia tapti Žmogumi, laukia, kad ir kūrinys – šiuo atžvilgiu Švč. Mergelė Marija – išreikštų pritariantį sutikimą. Tokiu būdu pats Viešpats yra priklausomas nuo žmogaus laisvo apsisprendimo, ir Dievo Motinos ištartas „taip“ tapo lemtingiausiu išganymo istorijos momentu.

Įsikūnijime glūdintis Dievo „savęs dovanojimo siekis“ aukščiausią išraišką įgijo Kryžiaus aukoje ir tapime „gyvybės duona“. Šio išganymo vyksmo centre kartu su Marija yra sakramentinė kunigystė. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šis ryšys Evangelijoje įtaigiai atskleidžiamas Kryžiaus kančios agonijoje, kai Jėzus prieš mirtį mato ir patiki tarpusavio globai šalia stovinčią Motiną ir „mylimą mokinį“. Tas mokinys, kaip manoma, apaštalas šv. Jonas, yra konkretus asmuo, bet kartu simbolizuoja visus Jėzaus išpažinėjus ir pirmiausia kunigus. „Tai yra savos rūšies testamentas“, kada Išganytojas patiki Motinai savo mokinių globą, kuri juos myli kaip savo vaikus.

Dievo Motina jaučia ir žino, jog kiekvienas Jėzaus apaštalas nori artimai susitapatinti su Atpirkėju „liudydamas ir skleisdamas Kristaus išganomąją meilę pasaulyje“ iki aukščiausios aukos. Savo ruožtu ir kiekvienas kunigas, sekdamas Jėzų ir būdamas su Juo sakramentinėje bendrystėje, turi jaustis esąs mylimas ir globojamas nuolankiosios Švč. Mergelės Marijos kaip jos dvasinis sūnus. Priminęs Vatikano II Susirinkimo mokymą, raginantį kunigus melsti Dievo Motinos pagalbos savo sielovadinėje tarnystėje ir sūniškai ja pasitikėti, Šventasis Tėvas vėl priminė Arso klebono šv. Jono Vianėjaus tokio atsidavimo tobulą pavyzdį.

Pats šventasis Arso klebonas mėgdavo sakyti, kad „Jėzus Kristus, davęs mums viską, ką galėjo duoti, galiausiai paliko mums savo brangiąją Motiną“. Rugpjūčio 15 dienos vidudienio „Viešpaties Angelas“ maldoje popiežius Benediktas XVI, nurodydamas šv. Jono Vianėjaus pavyzdį, sakė, kad jis įvairiomis progomis yra patikėjęs savo parapiją Dievo Motinos globai. Arso klebonas ragino ir bendruomenės moteris savo vaikus kiekvieną rytą maldoje patikėti dangiškajai Globėjai. „Brangieji broliai ir seserys ir mes, kaip šventasis Arso klebonas, būkime kupini šitokių jausmų, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – To paties tikėjimo vedini, kreipkimės į dangun paimtąją Švč. Mergelę Mariją, kad jos ypatinga globa lydėtų viso pasaulio kunigus“.

© 2009 „XXI amžius“