|
Pareigos keliu
Vilius BRAŽĖNAS
Pavydžiu Baltijos kelio grandinės grandims jausmo, kurį Lietuvos istorijos vieną iš lemiamų valandų galėjo pajusti rankomis susikibusi tautos dalis.
Mielos grandys ir grandelės! Pavydžiu kiekvienam iš jūsų nuo jauniausio iki vyriausio to jausmo, lyg fizinio nuo žemės pakilimo jausmo. Stovėdami ranka rankon, petys petin, jūs ryžtingai atstatėte krūtines Rytų globaliniam okupantui ir išdidžiu žvilgsniu skrodėte Atlanto Chartos melo miglose. Didžiuokitės, sesės ir broliai, savimi, o ypač didžiuokitės sava tauta, sava tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingus Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės sava tauta, nepaniekindami kitų. Baltijos kelias suteikia tam pagrindą.
Visais istoriniais momentais tie kariai didvyriai ir didmoterės atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir stojo ton vieton, kurią Tėvynės pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo (o ir šiandien neturėtų būti) kalbų apie žmogaus teises. Mūsų istorijoje pirmavo ir turi pirmauti pareiga tėvynei. Pareiga tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės mūšio laukuose ir Žalgiryje. Ji subūrė mirtininkus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Pareiga tėvynei uždėjo ant Lietuvos vadų Europos gynėjų šarvus didžiausiame Europos valstybių vadų suvažiavime Lucko pilyje. Tą suvažiavimą galima pavadinti šių dienų NATO užuomazga. Tik tada buvo daugiau atstovų negu šių dienų NATO suvažiavimuose.
Todėl ir jūs, Baltijos grandinės, grandys ir grandelės, didžiuokitės savos tautos istorija, kuri Baltijos kelio dalyvius pastatė ant tvirto, Lietuvos kovotojų žygių sutrypto patriotinio kelio mūsų kartos kovotojams žygiuoti.
Pareiga Tėvynei sujungė sukilėlius prieš carą Pliaterytės pulke, kaip ir sukilėlius prieš raudonąjį carizmą 1941 metais. Tas pats pareigos trimitas pakėlė jaunus lietuvius įstoti į savanorių kovotojų eiles kovai už Nepriklausomą Vasario 16-sios Lietuvą. Tie savanoriai, kaip ir jūs šiandien, atsisukę į istorijos horizontus galėjo didžiuotis esą lietuviais.
Pareigos jausmas nukreipė lietuvius į pogrindinę veiklą pirmosios ir antrosios Sovietinės okupacijos ir nacinės okupacijos metais. Pareigos tėvynei trimito šauksmą atsiliepė Lietuvos Vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės kariai. Spalio 7 dieną minėsime kone beginklių vyrų TAR bandymą pastoti kelią antrosios Sovietų invazijos tankams. Vis pasigendantys to bent vieno kraujo lašo turės progą padėti gėlių puokštę prie Sedos kautynėse žuvusių 100 karių bendro kapo Sedos kapinėse. Prieš 65 metus jie išliejo ne vieną lašą, o visą savo jaunystės kraują, atlikę aukščiausią pareigą.
Laimei, juos ir visus senosios ir naujausios istorijos kovotojus už tėvynę, visus didvyrius ir didmoteres dar didesne auka pagerbė bunkerių partizanai. Pastaruosius, pareigos trimitų pašaukti, savo didžiąja auka ir beginkle narsa pagerbė už Kovo 11-sios Nepriklausomą Lietuvą kovoję tautiečiai. Jie krūtines prieš ginklus atstatė prie Seimo ir Spaudos rūmų, prie Televizijos Bokšto visur, kur jų reikėjo. Tai darė ir atsiremdami į Baltijos kelio dvasinį mūrą.
Kova tebesitęsia. Net ir užsitarnavusieji didvyrio ar didmoterės vardą neturi teisės nuleisti kovos kardo. Jų našta dviguba: atlikti savą ir žuvusių bendražygių pareigą. Anot šviesios atminties kun. Stasio Ylos, Kas liaujasi kovojęs miršta.
Tad jo vardu drįstu Baltijos kelio sukakties proga kreiptis į tautiečius su prašymu: nemirkite, pasak kunigo Ylos, liovęsi kovoti. Žadinkime vaikščiojančius lavonus prisikelti kovai. Net statydami naujus paminklus ar nulenkdami galvą prieš žuvusius prie senų paminklų, neatsukime nugaros Lietuvos kovų istorijai, o kartu ir PA-REIGAI. Mūsų širdis ir dvasią mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gražiomis kalbomis, be pasiaukojančios veiklos apgauti vyresniąją kartą, tačiau vargu ar kam pasiseka apgauti jaunimą.
© 2009 XXI amžius
|