Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Naujojo pasaulio Bažnyčių Tarybos vadovo planai ir rūpesčiai

Mindaugas BUIKA

Naujuoju Pasaulio Bažnyčių Tarybos generaliniu sekretoriumi išrinktas 48 metų Norvegijos liuteronų pastorius Olavas Fyksė Tveitas

Nelengvų išbandymų laikas

Plataus tarptautinės žiniasklaidos susidomėjimo susilaukė šiandien savo būstinėje Ženevoje (Šveicarija) darbą baigiantis didžiausios tarptautinės ekumeninės organizacijos – Pasaulio Bažnyčių Tarybos (PBT) – Centro komiteto plenarinis susitikimas, kadangi jame buvo renkamas naujas organizacijos lyderis. Rugpjūčio 27 dieną pranešta, kad PBT generaliniu sekretoriumi išrinktas 48 metų Norvegijos liuteronų pastorius Olavas Fyksė Tveitas. Antruoju kandidatu rinkimuose buvo Pietų Korėjos presbiterionų dvasininkas Parkas Seong Vonas.

Pilietinė akcija prie Kauno pilies

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Visi susikibę rankomis apjuosė Kauno pilį gyvu žiedu Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Kauno pilies likimas turėtų paaiškėti jau artimiausiu metu. Rugpjūčio 27 dieną prie Kauno pilies buvo organizuota akcija „Apjuoskime Kauno pilį“, į kurią susirinko per 600 kauniečių. Iš pradžių buvo išklausyti siūlomam pilies atkūrimo projektui nepritariančių visuomenės veikėjų ir istorikų pranešimai. Istoriko Valdo Rakučio nuomone, Kauno pilis yra viena iš nedaugelio senovinių pilių ir nevalia jos darkyti. Ir nors siūlomas pilies projektas yra įdomi naujovė, bet pilis nėra pramogų kompleksas, čia turi būti laikomasi tam tikrų reikalavimų, o siūlomas projektas to neužtikrina. Archeologas Napoleonas Kitkauskas kategoriškai nepritarė architekto K. Mikšio projektui, kuris, jo teigimu, yra žalingas ir populistinis. Istorikas Tomas Baranauskas pareiškė: „Jau daugelį metų domiuosi Lietuvos pilių ir pilkalnių būkle, man įdomi ir užsienio šalių patirtis, kaip ten atkuriamos senovinės pilys. Neseniai teko lankytis Vakarų Ukrainos Lucko pilyje. Ši pilis buvo atkurta autentiškai, naudojant plytas ir akmenis. Ir Kaune turime atkurti autentišką pilį, nes įgyvendinus dabartinį projektą būtų sudarkytas pilies vaizdas“. „Pilies“ draugijos atstovas Rimvydas Žiliukas aiškino, kaip yra svarbu atkurti pilį iš plytų ir akmens. Pagal dabartinį projektą būtų naudojamas stiklas ir metalas, o tai jau butaforija. Kauno pilis turi būti atkurta, o ne prisidengiant atkūrimu pastatyta abejotinos vertės modernistinė rekonstrukcija. Už autentiškos pilies atkūrimą pasisakė ir „Pilies“ draugijos vadovė Danutė Ulvydienė, istorikas Žilvinas Radavičius ir dar keli pranešėjai. Kauno vicemero Rimanto Mikaičio nuomone, architekto K. Mikšio projektas yra tinkamas ir reikia jį įgyvendinti. Renginio metu eiles skaitė poetas Vytautas Naraškevičius, buvo dainuojamos liaudies dainos.

Mykolo Oginskio festivalis

Rimantas KLEVEČKA

IV tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio atidarymo koncerto dirigentai Sauliaus NARKAUS nuotrauka

Rugpjūčio 29 dieną Lietuvos kultūros sostine paskelbtoje Plungėje prasidėjo IV tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Renginio pradžioje iššautos trys salvės, skirtos Lietuvai, Plungei bei kunigaikščių Oginskių giminei.

Nuo seno Žemaitijoje – Plungės ir Rietavo dvaruose įsikūrę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės magnatai – kunigaikščiai Oginskiai garsėjo kaip dideli muzikos, meno mylėtojai, kultūros rėmėjai, menininkų mecenatai. Praeityje šiai didikų giminei priklausiusiuose rūmuose kauptos gausios bibliotekos, turtingi vaizduojamosios ir taikomosios dailės, senienų rinkiniai, klestėjo intensyvus muzikinis gyvenimas. M. Oginskio festivalis – ryškus įvykis ne tik Plungės, tačiau viso Vakarų Lietuvos regiono muzikiniame gyvenime, visuomet sutraukiantis gausius būrius klausytojų, pasiilgusių rimtosios muzikos.

„Subatos vakarėly...“ prie Kastinio ežero

Rūta AVERKIENĖ

Margionių etnografinis ansamblis stiprino meilę liaudies dainai

Praėjusį šeštadienį iki vėlaus vakaro Marcinkonys aidėjo nuo dainų – į Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos organizuotą tarptautinį folkloro festivalį „Subatos vakarėly...“ prie Kastinio ežero susirinko ne tik Lietuvos folkloro ansambliai, bet ir svečiai iš Baltarusijos bei liaudies dainų pasiilgę žiūrovai.

Festivalį dzūkiška daina pradėjo Puvočių kaimo etnografinio ansamblio moterys. Vėliau į medinę sceną lipo etnografinis ansamblis iš Druskininkų „Stadalėlė“, kurio dalyviai kilę iš aplinkinių kaimų, dainingasis ansamblis „Ūla“ iš Vilniaus. Rusų dainas ir šokius atliko Visagino rusų jaunimo ansamblis „Bilina“, šmaikščias baltarusių liaudies dainas dainavo svečiai iš Baltarusijos, Ščiučino rajono – moterų ansamblis „Verginia“. Toli ežero pakrantėmis aidėjo varėniškių Irenos Naujūnienės ir Kęstučio Tarailos dainuojami senoviniai romansai.

Kultūros darbuotojų kasdieniai rūpesčiai

Širvintų rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėja Vita Majerienė

Nebegalėdami išgyventi protesto mitingą surengė meno žmonės. Didžiuliai mokesčiai retina laikraščių gretas. Ar kultūra atsilaikys provincijoje? „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA kalbėjosi su Širvintų rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir tarptautinių ryšių skyriaus vedėja Vita MAJERIENE.

Kaimo bibliotekos bedarbiams ir šiaip velkantiems nelengvo gyvenimo naštą tapo vos ne vienintelis nemokamas šviesos ir žinių šaltinis. Kokie jų reikalai Širvintų savivaldybėje?

Su pilna sėtuve Dievo grūdų ...

Aušra MIŠKINIENĖ,

Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių
viešosios bibliotekos Įvaizdžio kūrimo skyriaus vedėja

Su iš Kanados atvykusiu prelatu Jonu Staškevičiumi (centre) bendrauja anykštėnai rašytojai Vygandas Račkaitis (kairėje) ir Rimantas Vanagas

Liepos 25-ąją į rašytojo, publicisto Vygando Račkaičio jubiliejinį vakarą „70 metų po Ožiaragio ženklu“ Anykščių koplyčioje susirinkę anykštėnai ir miesto svečiai bibliotekininkų buvo pakviesti drauge stabtelti ties Vygando Račkaičio gyvenimo ir kūrybos retrospektyva bei nauja rašytojo impresijų knyga „O saule žeme…“ Ištraukas ir miniatiūras skaitė kraštiečiai aktoriai Dalia Michelevičiūtė ir Ferdinandas Jakšys.

Ištikimas Anykščių kraštui ir bibliotekininko profesijai

Audronė BEREZAUSKIENĖ

L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja

Romualdas Vytautas Rimša (kairėje) ir Anykščių viešosios bibliotekos direktorė Birutė Bulotienė bibliotekos įkurtuvių naujame pastate šventėje 1995 metais Jono Junevičiaus nuotrauka

Anykščių kraštas išaugino daug žymių rašytojų, poetų, dailininkų. Vienas jų – mokslininkas bibliotekininkas, bibliografas, pedagogas, visuomenininkas Romualdas Vytautas Rimša.

Gimė R. V. Rimša 1937 m. balandžio 26 dieną ant Alaušo ežero kranto, Svėdasų valsčiaus Sausalaukės vienkiemyje, Anykščių rajone. 1945–1953 m. mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje. Mokslus tęsė Vilniaus bibliotekiniame technikume, paskui Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultete ir įgijo mokslinio bibliotekininko-bibliografo specialybę.

Apdovanoti  pažangiausi Lietuvos bibliotekininkai

Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus renginių organizatorė režisierė Jolanta Pupkienė (dešinėje) ir bibliotekininkė, respublikinio konkurso nugalėtoja Aurelija Deveikienė turi apie ką pasikalbėti Vytauto BAGDONO nuotrauka

Kultūros ministerijoje liepos 8 dieną įvyko iškilmingas renginys, kurio metu buvo  apdovanoti Lietuvos viešųjų bibliotekų darbuotojų konkurso „Žinių meistras“ nugalėtojai. Konkursas truko tris mėnesius. Siekdami būti pripažinti geriausiais, bibliotekininkai ir jų suburtos lankytojų komandos internetinei krašto enciklopedijai „Graži tu mano“ (www.grazitumano.lt) ruošė ir publikavo straipsnius, atskleidžiančius įvairių Lietuvos kampelių grožį ir išskirtinumą.

Baigiamasis Pažaislio festivalio koncertas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Gėlės baigiamojo koncerto dalyviams

Jau keturioliktą kartą skambėjo Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios varpas, skelbdamas muzikos baigiamojo koncerto pradžią. Tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis tapo itin populiarus, išsiplėtė koncertų geografija. Koncertai vyksta Pažaislio, liuteronų bažnyčiose, Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo, Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos), Žeimių Švč. Marijos Mergelės Gimimo, Skarulių Šv. Onos bažnyčiose. Ekonominis sunkmetis nesumenkino festivalio muzikinės programos, atlikėjų prestižo. Baigiamajame koncerte dalyvavo Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) ir Lietuvos atlikėjai solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Vaidas Vyšniauskas (tenoras) bei Liudas Mikalauskas (bosas).

Poligrafijos nauda ir grožis

Benjaminas ŽULYS

Ričardas Venckus

Prieš dešimtį metų nepaprastas muziejus ėmė veikti Kauno kolegijos pirmuose rūmuose Pramonės prospekte. Tai poligrafijos muziejus – savita laikraščių, žurnalų, knygų leidinių istorijos šventovė. Neatsitiktinai prie muziejaus durų kabo užrašas: „Tyliau. Čia knygos kalba“. Jo įkūrėjas ir vadovas, aistringas bibliofilas – šios kolegijos dėstytojas Ričardas Venckus. Muziejus – tai lyg auditorija ar kabinetas, skaitykla ar laboratorija. Šeimininkui tai nėra svarbu, jam svarbiausia parodyti lankytojams poligrafijos esmę, jos naudą ir grožį. Senos, nutrintais viršeliais knygos, kitame patalpos gale – dėžutės su iš metalo lietomis raidėmis – literomis. Dabartinėse spaustuvėse tokių neišvysi. Ant kelių stalų – irgi gausu įdomių eksponatų. O ant vienos sienos – paveikslas su XVI amžiaus Vakarų Europos spaustuvės vaizdu. Muziejaus įdomiausias eksponatas – linotipas, iš pirmo žvilgsnio griozdiška mašina su klaviatūra ir kitomis gudrybėmis, tekstų rinkimo įranga. R.Venckus parodo ir kitas šios mašinos detales, kurios dažnam lankytojui mažai ką sako: magazino kanalas, matrica, rinktuvas, ženklo atvaizdas, pleištas, liejimo aparatas, spyna, „grankė“. Prie tokio linotipo pulto Ričardas praleido 15 metų, jis mintinai žinojo kiekvieną raidelę, kablelį, taškelį. Kiekvieną darbo dieną jis surinkdavo maždaug po 100 000 ženklų. O per tuos 15 metų?  Kiek per tą laikotarpį „išvirta“ švino katilų…

Siūlomos prekės yra apgaulios

Vytautas VISOCKAS

Kad profesorius Tomas Venclova labai nepatenkintas Lietuvos intelektualais, supratau perskaitęs jo interviu „Tautos identitetas yra gyvas daiktas“ („Atgimimas“, 2009 07 16). Kodėl jie tyli arba kalba puse lūpų: „Mane labai pykina, kad beveik nė vienas iš mūsų žymių inteligentų, laikomų tautos šviesuliais, nėra pasisakęs prieš ksenofobiją. Vienas kitas gal ir yra, bet visada su tam tikromis išlygomis ir visada labai atsargiai. O liūdna, nes Vakaruose kova su ksenofobija yra svarbiausia intelektualo pareiga. Sakyčiau, svarbesnė negu kova už savo tautą, nes savuosius ir be intelektualų visada atsiras kam ginti. Sakykim, kad ir holokausto klausimas“. T. Venclova mano, kad yra pagrindo lietuvius kaltinti, nes mūsų inteligentija tiktai šaukia: „Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai“. O reikėjo paprasčiausiai pasakyti: būti žydšaudžiu yra baisu, tačiau žydšaudžių mūsų tautoje yra buvę, ir, deja, ne taip jau mažai.