|
Siūlomos prekės yra apgaulios
Vytautas VISOCKAS
Kad profesorius Tomas Venclova labai nepatenkintas Lietuvos intelektualais, supratau perskaitęs jo interviu Tautos identitetas yra gyvas daiktas (Atgimimas, 2009 07 16). Kodėl jie tyli arba kalba puse lūpų: Mane labai pykina, kad beveik nė vienas iš mūsų žymių inteligentų, laikomų tautos šviesuliais, nėra pasisakęs prieš ksenofobiją. Vienas kitas gal ir yra, bet visada su tam tikromis išlygomis ir visada labai atsargiai. O liūdna, nes Vakaruose kova su ksenofobija yra svarbiausia intelektualo pareiga. Sakyčiau, svarbesnė negu kova už savo tautą, nes savuosius ir be intelektualų visada atsiras kam ginti. Sakykim, kad ir holokausto klausimas. T. Venclova mano, kad yra pagrindo lietuvius kaltinti, nes mūsų inteligentija tiktai šaukia: Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai. O reikėjo paprasčiausiai pasakyti: būti žydšaudžiu yra baisu, tačiau žydšaudžių mūsų tautoje yra buvę, ir, deja, ne taip jau mažai.
Kodėl tyli Lietuvos intelektualai? Kad netyli! Štai rašytojas Jonas Mikelinskas labai nemažai apie tai kalbėjo, labai geranoriškai, nuoširdžiai, bet vis tiek buvo apšauktas lietuviškuoju Gebelsu. Gal mūsų intelektualai mano, kad ne tik žydšaudžiu būti yra baisu, baisus bet koks genocidas? Bet Zurofui, kaip ir T. Venclovai, to nepakanka juk niekas neneigia, kad ir lietuviai šaudė, bet daugiau šaudė lietuvius. Be šito bet visos tiesos juk niekaip nepasakysi. Mūsų intelektualai gal nėra susiję su Amerikos žydais labiau žydais negu Izraelio žydai, o T. Venclova susijęs? Gal čia šuo pakastas? Pabandytų Jeilio universiteto profesorius parašyti taip: Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai. Nežinau, galvos neguldau, bet viena Amerikos lietuvė man yra sakiusi, kad visi JAV universitetai žydų rankose. Ji irgi profesorė, dirba universitete, bet aš nenoriu jai pakenkti, todėl neminiu nei universiteto, nei jos pavardės. Taigi, pabandytų T. Venclova nepykti ant Lietuvos intelektualų, nevadinti jų ksenofobais, ir namelius (ar butelius?) įvairiose pasaulio šalyse išlaikyti, ir knygas leisti japonų kalba būtų žymiai sunkiau.
O kad intelektualo pareiga kovoti su ksenofobija yra net svarbesnė negu kova už savo tautą šitą išmintį T. Venclova galėtų pasakyti ir Amerikos žydams, nes jie jos visai nepaiso. Ir į turtą Lietuvoje galėtų patarti taip įžūliai nesigviešti, nes ne lietuviai jį sunaikino arba atėmė. Paragintų, kad Amerikos žydai bent moraliai paremtų lietuvius, patyrusius sovietinį genocidą, primintų Maskvai, kad Lietuvai ji dar labai labai skolinga. Norėtumėt! T. Venclova to niekada nepasakys. Pirmiausia dėl jau minėtos priežasties. Be to, ne taip jau toli obuolys Tomas Venclova nuriedėjo nuo obels Antano Venclovos. Tikriausiai taip pasakytų politologas Vilius Bražėnas, kuris Ameriką pažįsta ne blogiau negu T. Venclova. Abu Venclovos, ir tėvas, ir sūnus globalistai, kosmopolitai, nors pirmasis ir parašė nuostabų eilėraštį Mano tėviškė, kurį mokyklose mes mokėmės atmintinai. Sūnus savo tėviškės (nedrįstu rašyti žodžio Tėvynė) taip nepasiilgsta. Kur jūsų namai? Kai pabūnu Vilniuje ilgesnį laiką, sakau žmonai laikas namo, į Niū Heiveną. O kai pabūnu Niū Heivene ilgesnį laiką, sakau laikas jau namo, į Vilnių. Manau, kad turėti ne vienintelius namus yra geras dalykas. Ką čia ir sakyti! Kur nuvyksi ten nameliai, kur numirsi ten kapeliai... Geras dalykas turėti ne vienintelius namus, ypač jeigu jie vaizdinguose pajūriuose, gražiose paežerėse. Šitą supranta ne tik T. Venclova, kad tą suprastum, labai dideliu intelektualu būti nereikia.
Daugelis mūsų inteligentų bijo dvikalbystės, o aš manau, kad dvikalbystė ar trikalbystė lietuviui paprasčiausiai būtina, moko mus kosmopolitas T. Venclova. Garbės žodis, neteko girdėti, kad kas nors Lietuvoje neigtų kalbų mokėjimo naudą. Nereikia būti profesoriumi, kad suprastum: moki žodį žinai kelią. Kiekvienas lietuvis Lietuvoje moka dvi, tris kalbas. Vyresnieji rusų, dažnas ir lenkų, jaunesnieji rusų nemoka arba nelabai, užtat kaip skelia angliškai! Gal T. Venclova omenyje turi ne lietuvius, o Lietuvos rusus, Lietuvos lenkus? Tada taip, jie ne kiekvienas moka bent dvi kalbas.
Be reikalo T. Venclova šaiposi iš prof. Juozo Balčikonio, esą jis visą gyvenimą lietuvių kalbą valė nuo žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurios, jo manymu, buvo nelietuviškos ir netinkamos. O T. Venclovos manymu (ir tai svarbiausia!), tokios tendencijos virsta primityvumu ir provincialumu. Neseniai kalbėjausi su JAV Ohajo universiteto profesoriumi Algiu Mickūnu, apie kurį T. Venclova, be abejo, yra girdėjęs, o gal net asmeniškai pažįsta. Tai A. Mickūnas, atvirkščiai, šaiposi iš mūsų pomėgio kur reikia ir nereikia vartoti nelietuviškus žodžius. Jis sako, kad kartais lietuvių kalba parašytą straipsnį gali suprasti lietuviškai nemokantis užsienietis tiek daug ten nelietuviškų žodžių. Lietuvių kalba, pasak A. Mickūno, yra nepaprastai turtinga, tais turtais jis sėkmingai naudojasi rašydamas angliškai. Tai kuriuo profesoriumi mums, primityvams ir provincialams, tikėti? Man atrodo, kad kai T. Venclova ragina nevengti rusiško vertinio sekantis (vietoj kitas), jis kalba labai primityviai. Įtariu, kad poetas buvo blogas prof. J. Balčikonio studentas.
Užsienio kalbų Lietuvoje niekas nebijo. Iki nepadorumo nebijo, iki keliaklupsčiavimo. Kai kurie Amerikos lietuviai nepatenkinti stebisi: atvažiuoji į Vilnių ir savęs klausi ar tikrai čia ne Londonas, ne Niujorkas? T. Venclovai tokie dalykai neužkliūva, jam vis dar per mažai Lietuvoje kosmopolitiškumo. Turėkite kantrybės, man regis, mes ir taip labai sparčiai liberalėjame ir anglėjame. Nors politologas Vilius Bražėnas yra užsakęs kosminį laivą, į kurį jis norėtų susodinti visus kosmopolitus ir ištremti į kosmosą, jų tėvynę, tačiau šaukštai jau po pietų. Šitą puikiai supranta ir tie mūsų inteligentai, kurie visko bijo. Bijo, kad bus Lietuva, bet be lietuvių, bijo, kad viena turtingiausių pasaulio kalbų (taip mano prof. A. Mickūnas) liks tik gramatikose ir garsiausiuose pasaulio universitetuose; bijo televizijos, kurioje viešpatauja reklama ir smurtas, reklama ir banalybės, atvežtos iš Vakarų, bijo mokyklų, kuriose vaikai jau nenori mokytis lietuviškai, bijo teistų Seimo narių, bijo teisėjų, kurie nenuteisė nė vieno tikro kyšininko, bijo, kad už tradicinės seksualinės orientacijos (t. y. vyro ir moters, o ne vyro ir vyro, moters ir moters) propagandą nebūtų sodinami į kalėjimą... Visko nesuminėsi, ko bijo provincialūs Lietuvos intelektualai, kuriuos T. Venclova ironiškai vadina tautos švyturiais (Juk esu tautos švyturys, tai negi skirsiuosi nuo daugumos). Kosmopolitui net į galvą neateina, kad būtų galima bijoti čia suminėtų dalykų, tokių savaime suprantamų ir priimtinų Vakaruose.
Beje, T. Venclova nebūtų T. Venclova, jeigu apie seksą nepareikštų savo nuomonės. Turbūt jis matė televizijos laidą, kurioje prieš kelias savaites į Seimą atėjusi Marija Pavilionienė vos nesumušė seno Seimo nario Petro Gražulio. Vien už tai, kad šis netradicinės seksualinės orientacijos žmones taikliai pavadino žmonėmis, kurie negali daugintis, bet kurių kažkodėl labai daugėja. Būtent P. Gražulis bijo atsisėsti už tai, kad yra tradicinės orientacijos. Į sekso reikalus valstybė neprivalo ir net neturi teisės kištis, o ji Seimo iniciatyva įsikišo, ir intelektualai tyli, nesukyla. Baisiai pikta T. Venclovai. Su tuo įstatymu, tai, man atrodo, nei šis, nei tas išėjo, bet ne dėl to, kad juo piktinasi ne tik T. Venclova, net švedai piktinasi mūsų teisėtai išrinkto tautos prisikėlimo Seimo veiksmais, net prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri namie įstatymą pasirašė, o Švedijoje ir Latvijoje kritikuoja. Su tuo įstatymu tai tikrai Seimas priskaldė malkų. Turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Tačiau bėda ta, kad aršiausi įstatymo kritikai net tų gerų norų neturi. Vaikas, jaunas žmogus agresyviausiai puolamas iš visų pusių. Pabandyk tu jį apsaugoti nuo blogų knygų, blogų filmų, nuo smurto, nuo alkoholio ir narkotikų! Tiesiog neįmanoma, nes visi iš tų blogybių semiasi didžiulės naudos. Bepigu T. Venclovos Marytei, kuri turi tėvą, lankiusį sovietinę vidurinę, kurioje apie vyro ir moters santykius buvo kalbama pagarbiai, pasiremiant lietuvių, rusų, kitų tautų klasikų kūriniais, o ne pornografiniais vaizdeliais.
Aš tai suprantu mūsų intelektualus, augusius sovietmečiu, kai viešoji sekso propaganda, kaip sako T. Venclova, buvo draudžiama. Garbės žodis, apie tuos kitokius, kurie negali daugintis, mes ne tiek jau daug žinojome, manėme, kad jie tiesiog nelaimingi žmonės, gamtos brokas. Dabar mes taip nemanome, nors vis tiek keista, negali iki galo visko suprasti, kai esi tos pasenusios, atgyvenusios seksualinės orientacijos. Nieko baisaus, dar meteliai kiti, ir gėjai triumfuodami eis Gedimino prospektu. Nebeužtvenksi upės bėgimo, ar ne?
Kai kosmopolitas pyksta, man neretai tik gera darosi. Vadinasi, dar ne viską jie sugadino, dar nepraradome visų savo vertybių. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvienas traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste, piktinasi miestietis iki kaulo smegenų T. Venclova. Juokaujama, kad jis yra gimęs Antano Venclovos knygų spintoje. Aš irgi pažįstu vieną intelektualą, eruditą, kuris labai mažai kur Lietuvoje yra buvęs, taip mažai, kad jūs net nustebtumėt, bet su T. Venclova galėtų pakalbėti ir apie Ameriką, ir apie Japoniją, ir apie seksą bei tautiškumą. Jis mato, ko siekia globalistai, brukdami dvikalbystes ir trikalbystes, popkultūrą ir seksą. Tiesa, jis turi vieną didelę ydą: kiekviena proga nedalija interviu, nerašo straipsnių, kurie neintelektualams dar labiau atvertų akis. O neintelektualai jau šį tą supranta, kas Lietuvoje atsitiko per du dešimtmečius, jau paragavo vakarietiškų gėrybių net neišvykdami iš savo vienkiemių.
Tautos identitetas negali būti užkonservuotas tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti arba bent jau padaryti neįdomų, sako T. Venclova. Kam neįdomu? Globalistui? Nematau jokių bandymų jį užkonservuoti, o štai bandymai išsižadėti visko, ką sukaupė praėjusios kartos, akivaizdūs.
Palieku ramybėje prof. T. Venclovą. Taip atsitiko, kad tą pačią dieną perskaičiau ir jo interviu, ir Vytauto Volerto straipsnį Postmodernizmo ūkanos (Draugas, 2009 01 17). Štai citata iš pastarojo straipsnio: Postmodernizmas skelbiasi vedąs į kultūrinės aplinkos pakeitimą, bet iš tikrųjų jis neigia bet kokį žmogaus domėjimąsi kultūra ir iš esmės keičia vertybių sampratą. Postmodernizmas skelbia moralinį reliatyvumą, panaikina skirtumą tarp blogio ir gėrio, tvirtina, kad objektyvi tiesa neegzistuoja. Jis sulygina visas religijas ir sektas, magijas, astrologinius būrimus ir spiritizmo seansus. Jis sutinka su tokia religija, kuri gali būti komercinio naudojimo pasaulėžiūra, o jeigu Dievas yra, tai yra tam, kad tarnautų žmogui, užtikrintų jam saugų gyvenimą ir duotų laisvę viskam ir nuo visko. Postmodernizmo pagrindiniai bruožai: objektyvios tiesos panaikinimas ir teisė į individualumą bei į niekieno nevaržomą laisvę. Nieko nėra tikra. Nei Dievas, nei žmogus, nei žmogaus protas jo nevaržo, asmens laisvė reiškia teisę veikti pagal savo moralinės atsakomybės jausmą. Siekiama išauklėti atvirą ir niekieno nevaržomą žmogų, panaikinti tautines, šeimynines, rasines, kultūrines, religines vertybes. Bendruomeniniame gyvenime turi viešpatauti besąlyginis laisvės principas be religinių, moralinių, filosofinių ir kitokių varžtų.
Modernizmas minties srityje siekė tikslaus, racionalaus, mokslinio realybės pažinimo. Postmodernizmas veda į kažkokią nirvaną, į intelektualinį pasimetimą, standartų sumažinimą, net į žmogaus nuvertinimą, burtus gretinant su mokslu. Žinoma, kiaušinius ar žuvis turguje pardavinėti yra lengviau nei kultūros darbuose triūsti, bet tokios laisvės žmogaus prigimtis nepriima. Trumpam laikui galima postmodernizmo filosofija susižavėti, bet ji galvojančio žmogaus ilgėliau savo rūkuose neišlaikys. Visi norėtume skraidyti, bet žinome, kad tai yra neįmanoma, kaip yra neįmanoma taiki, išmintinga visuomenė be moralės. Šion filosofijon jungtis minios neskubės, kaip neskuba į parduotuvę, kurioje nėra vertingų prekių. Postmodernizmo kartu ir globalizmo siūlomos prekės yra apgaulios, o mažoms tautoms pragaištingai nuodingos.
Tokių straipsnių mums dar labai trūksta. O apie mūsų provincialumą ir ksenofobijas prisiklausėme užtektinai.
© 2009 XXI amžius
|