| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuvos Sąjūdis buvo ir bus reikalingas Dr. Aldona Kačerauskienė
Rugsėjo 19 dieną Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje įvyko Lietuvos Sąjūdžio (LS) XII suvažiavimas. Dabartinius Sąjūdžio uždavinius taikliai apibūdino mons. Alfonsas Svarinskas, negalėjęs dalyvauti suvažiavime ir laiške suvažiavimui rašęs: LS padarė daug gero ir, tikimės, kad ir ateityje ves Lietuvą tik į pergales. Sąjūdis turi būti drąsus ir apsišarvavęs tvirtais krikščioniškais ir lietuviškais principais, pasakyti aiškų NE ten, kur priešai bando pratempti įvairius svetimus alfabetus ir moraliai nuginkluoti žmones. O Lietuvoje dar yra daug patriotų, kurie Sąjūdį palaikys ir jam padės. Ir mirusieji, kaip sakė kankinys Mečislovas Reinys, kovoja drauge su mumis. Mes visuomet kovojame už dvasines ir materialines vertybes, bet pirmenybę atiduodame dvasinėms. Ir Šventasis Raštas mus moko: niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris guldo gyvybę už savo draugus. Invokacijoje mons. Robertas Pukenis klausė savęs ir visų delegatų: Ką aš privalau padaryti, kad Lietuva taptų švaresnė, gražesnė ir patriotiškesnė? Pritardamas dvasininkų nuostatoms, LS pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas pabrėžė, kad LS yra kartu su visais nepriklausomybės gynėjais, rūpinasi valstybės galia ir visuomenės dvasine sveikata. Europarlamentaras LS garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis priminė, kad Sąjūdis tai moralinė, dvasinė, politinė jėga, padariusi virsmą žmonių sąmonėje, padėjusi nusikratyti baimės, mokiusi jausti šalia esant kitą žmogų, skatinusi padėti kitam ir siekti laisvės. Tačiau atsirado pagundos naudotis brolių sąskaita, suvešėjo korupcija. Nors ir turime laisvą valstybę, esame priklausomi nuo blogybių, gyvename vidinės okupacijos sąlygomis, žmonės vis dar laukia gelbėtojų, naujo sąjūdžio, kuris mus padarytų laimingus. Tuo naudojasi apsimetėliai. LS turėtų žmones vienyti vertybiniu pamatu, neleisti pulti į pesimizmą. Generolas Jonas Kronkaitis kalbėjo: Negalime atsipalaiduoti nuo darbų, privalome dirbti tautos labui. Seimo narys Arvydas Anušauskas džiaugėsi, kad patys savo jėgomis lipame iš krizės sukeltų padarinių, nekartojame Latvijos scenarijaus. Tam pritarė ir prof. Antanas Tyla: Mūsų viltys ir siekiai yra išsaugoti nuo Mindaugo laikų pradėtą laisvės siekį. Sunkmetis mūsų nepalauš. Kai kurie suvažiavimo delegatai reiškė susirūpinimą sunkia pietryčių Lietuvos padėtimi. Lenkų tautinės mažumos dezintegracijos istoriją ir tendencijas apibūdino Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius V. Žilius. Pietryčių Lietuvoje vis dar prastai kalbama lietuviškai, ignoruojama valstybinė atributika, gatvių ir vietovardžių pavadinimus vis dar norima rašyti lenkiškais rašmenimis, gatves pavadinti antivalstybinių nusikaltėlių vardais ir pan. Be to, Lietuvos piliečiai gauna lenko kortą ir įsipareigoja kitai valstybei; lenkai Lietuvoje demonstruoja karinę jėgą, lektoriai, iškreipdami istoriją, skaito paskaitas mokyklose ir t.t. Iškyla pavojus valstybės vientisumui, negali kurtis bendra visuomenė, kuri gerbtų valstybinę kalbą, mylėtų valstybę ir žemę, kurioje gyvena. Vilnijos draugijos vadovas habil. dr. Kazimieras Garšva atkreipė dėmesį, kad nors oficialiai nepripažįstama, tačiau realiai egzistuoja Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomija. Seimo narys Gintaras Songaila apgailestavo, kad Lietuvos švietimas atsidūrė liberalų rankose, atidėliojamas etninės kultūros ugdymo strategijos parengimas, išreiškė nerimą dėl lektorių desanto iš Lenkijos rugsėjo 17-18 dienomi, kai visose lenkų tautinės mažumos mokyklose buvo dėstomos istorijos pamokos apie tai, kaip rytų Lietuvą Sovietai neteisėtai atplėšė nuo Lenkijos. (G. Songailos kalbą spausdinsime spalio 7 d. numeryje.) Suvažiavimo delegatai nagrinėjo ir kitas opias Lietuvos problemas. Prof. Vladas Vilimas, susirūpinęs dėl teismų demokratizavimo, kalbėjo: Visuomenės atstovai teismuose egzistuoja visose demokratinėse valstybėse, net mažesnėse už Lietuvą: Latvijoje, Estijoje, Maltoje, Liuksemburge ir kt. Ekonominius, finansinius sunkumus ir apskritai suirutę valstybėje įveiksime tik demokratizavę teismų sistemą. To nepadarius, visuomenė teismus vertins tik neigimai. Tikime, kad prezidentė reaguos į Sąjūdžio tarybos kreipimąsi bendrai apsvarstyti šią aktualią Lietuvos problemą. Inžinierius Valensas Čeginskas išreiškė susirūpinimą dėl nesiliaujančios emigracijos iš Lietuvos. Jauni lietuvaičiai vergovės sąlygomis dirba užsienio turtuolių plantacijose, o Lietuvos žemė dirvonuoja. Rūpestį kelia monopolistams skiriamos Europos Sąjungos lėšos jų daugiau turėtų būti skiriama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Dėl raginimų rengti mitingus ir piketus LS suvažiavimas nuomonę pareiškė priimta rezoliucija. Joje sakoma, kad geriau yra plėtoti socialinę partnerystę ir socialinį dialogą tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų lyderių trišalėje taryboje, organizuoti susitikimus su Vyriausybės atstovais, aptariant ekonominę situaciją, derinant įstatymų pataisas ir t.t. Tai tik dalis problemų, kurias svarstė XII LS suvažiavimas. Ir kitais valstybei ir visuomenei svarbiais klausimais buvo priimtos rezoliucijos. Suvažiavimas išrinko tarybą, kurios pirmininku tapo V. Žilius, LS pirmininku Seimo narys R. Kupčinskas. Suvažiavimo delegatai skirstėsi įsitikinę, jog Sąjūdis buvo ir bus reikalingas. Redakcijos prierašas. Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas vyko Šalčininkuose Lietuvos regione, kuriame daugelis rajono gyventojų, kaip ir prieš 20 metų, blogai kalba lietuviškai, nemaža jų dalis net nesupranta mūsų kalbos, ignoruoja valstybines šventes bei valstybės atributiką. Regione gyvenanti lenkų tautinė mažuma, tiksliau, kai kurie jos aktyvistai iškelia valstybei nepriimtinus reikalavimus: miestelių gatves siekia pavadinti su karo nusikaltimais susijusių asmenų pavardėmis, statyti jiems paminklus, o vardus ir pavardes asmens dokumentuose bei miestų gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, reikalauja įteisinti lenkų kalbą šalia valstybinės kalbos, vaikus mokyti vien tik lenkų kalba. Ir Lietuvos tūkstantmečio mokykloje dauguma mokinių, kuriems pamokos pravedamos lietuvių kalba, pertraukų metu ir po pamokų kalba lenkiškai. Tai mišrių šeimų pasekmė. Lenkų tautybės Lietuvos piliečių dezintegracijai pirminiame mūsų valstybės nepriklausomybės etape daug įtakos turėjo vadovaujantys SSKP nomenklatūriniai darbuotojai, kai kurių lenkų tautinės mažumos atstovų priešinimasis paskelbti lietuvių kalbą valstybine, jų pastangos steigti lenkų nacionalines apylinkes. Tik pirmaisiais nepriklausomybės metais Vilnijoje pradėjo kurtis pirmosios lietuviškos vidurinės mokyklos. Į lietuviškas mokyklas atėjo mokytis lietuviškų šeimų vaikai, tačiau didžiąją mokinių dalį šiose mokyklose sudarė tautinių mažumų vaikai, o dabar ir mišriose šeimose gimę vaikai. Po autonomininkų (siekusių sukurti lenkų autonomiją SSRS, o vėliau Lietuvos Respublikos sudėtyje) pralaimėjimo buvę autonomijos šalininkai įkuria politinę partiją, sudarytą lenkų tautiniu pagrindu, ir ji ateina į Vilniaus ir Šalčininkų savivaldas. Šiuo metu vyrauja nuostata, kad savivaldybėse ir jų įstaigose dirbantys asmenys privalo leisti vaikus į lenkiškas mokyklas ir ikimokyklines įstaigas, dalyvauti rinkimuose ir prižiūrėti kitus, kad dalyvautų bei balsuotų tik už valdančiąją partiją. Didelę įtaką lenkų tautinės mažumos dezintegravimui daro Lenkijos visuomeninės organizacijos, klubai ir kai kurie piliečiai. Pavyzdžiui, lenkų tautinės mažumos atstovai yra viliojami Lenkijos Respublikos Seimo priimta vadinamąja Lenko korta. 2008 metų liepą į Lietuvą atvykęs Lenkijos klubas Joker demonstravo Armijos Krajovos jėgą bei simboliką, Lenkijos ulonų pulkai su Lenkijos kariuomenės uniformomis, ginkluote, vėliavomis ir atributika rengė pasirodymus Vilniaus, Šalčininkų bei Švenčionių rajonuose. Prieš pat Sąjūdžio suvažiavimą, rugsėjo 17-18 dienomis, Lenkijos Respublika finansavo iš šios šalies atvykusių lektorių, Lenkijos tautinės atminties instituto darbuotojų ir savanorių organizuotas pamokas ir mokymus Lietuvos Respublikos teritorijoje lenkų tautinės mažumos mokyklose, kurių tikslas supažindinti su Lenkijos istorija. Sunkiausia, kad Lietuvoje daug kas mato tautinių mažumų problemą, tačiau niekas nesiryžta jos spręsti. Tik nedidelė ir nelabai stipri lietuvių inteligentų dalis, istorinių aplinkybių dėka gyvenanti šiame Lietuvos valdžios užmirštame regione, palaiko lietuvybę, ją puoselėja, saugo ir perduoda jaunajai kartai. Tam prireikia ir Lietuvos piliečių pagalbos bei paramos. Tai ir Vilnijos organizacija, sauganti lietuviškumą jos nariai važinėja po Pietryčių Lietuvą, palaikydami kontaktus su lietuvybę puoselėjančiais piliečiais, stiprina tautines vertybes šiam pamirštam kraštui, tai ir atskiri pavieniai asmenys, mokytojai, pasiryžtantys ugdyti jaunuosius Lietuvos Respublikos piliečius lietuviškose mokyklose. Suvažiavimo metu girdėjome ir net atsistodami pagerbėme Tūkstantmečio mokyklos direktorių Vidmantą Žilių, pasakiusį reikšmingą pranešimą apie padėtį šiame lietuviškos valdžios pamirštame krašte (jo pranešimą, kurio kai kurias mintis ir čia pateikėme, spausdinsime spalio 7 dienos numeryje) jis atvykęs į Šalčininkų rajoną iš Šilutės prieš 20 metų. Jo žmona Gražina, lietuvių kalbos mokytoja, irgi palaiko savo vyrą patriotiškame darbe. Apie sunkią pietryčių Lietuvos padėtį kalbėjomės su Dieveniškių vidurinėje mokykloje jau 19 metų dirbančia Ilona Šediene, atvykusia iš Kauno, jurbarkiete Zita Spirauskiene, 15 metų dirbančia Paškonių pagrindinėje mokykloje, raseiniške Žavinta Butviliene, 12 metų dirbančia mokyklos Milkūnų skyriuje. Nepaisydamos sunkumų, jos nepraranda entuziazmo ugdydamos jaunuosius Šalčininkų rajono mokinius lietuviška dvasia. Tad Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas davė stiprybės ir Pietryčių Lietuvos lietuviams.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |