Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pro memoria
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuviškų ambicijų deficitas

Gintaras Visockas

Vilniuje, prie Žaliojo tilto, pastatytą vamzdį postmodernistai laiko iškiliu meno kūriniu

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų – kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje vėlais vakarais galima išvysti prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis – upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną... Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuvio ambicijas.

Lietuvoje dirbantys kunigai  privalo kalbėti lietuviškai

Atviras  laiškas Vilniaus arkivyskupui metropolitui kardinolui Audriui Juozui Bačkiui

Rugpjūčio 20 dieną Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba, minėdama Lietuvos vardo paminėjimo ir Evangelizacijos pradžios tūkstantmetį, savo aktyvui organizavo pažintinę išvyką į Vilnių, Medininkus ir Trakus. Vilniuje apsilankėme Katedroje, pasimeldėme prie Šventojo Kazimiero karsto, aplankėme senąjį jėzuitų įkurtą universitetą, Taikomosios dailės muziejų. Medininkuose atidavę pagarbą sovietinių okupantų nužudytiems Lietuvos sienos sargybiniams, nuėjome į Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią, prie kurios esanti pilis, kaip menama, taip pat yra susijusi su Šventojo gyvenimo žingsniais. Norėjome bažnyčioje pasimelsti ir pabendrauti su vietos kunigu. Tačiau labai nustebome prie bažnyčios durų (dešinėje pusėje) išvydę vien lenkų kalba parašytą metriką. Dar labiau nuvylė sutiktas kunigas, nė žodžio nemokantis ir nesuprantantis lietuviškai. Jis valstybinės kalbos nemokėjimą motyvavo tuo, kad Medininkuose „nėra  nė vieno lietuvio“... Pasijutome kaip svetimoje valstybėje, o ne savo Tėvynėje, kurioje valstybinė kalba neturėtų būti ignoruojama. Juo labiau nederėtų jos nemokėti kunigui, aptarnaujančiam Lietuvos globėjo vardu pavadintą bažnyčią, esančią prie turistų lankomo iškilaus istorinio paminklo – Medininkų pilies.