2009 m. rugsėjo 25 d.
Nr. 68
(1760)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

60 metų kunigystės kelyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Albinas Pipiras – šešiasdešimt
metų kunigystės kelyje
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Anykščių kraštas išaugino ir subrandino daug asmenybių, išgarsinusių ne tik savo gimtinę, bet ir Lietuvą plačiajame pasaulyje. Jų atlikti darbai aukso raidėmis įrašė jų vardus mūsų valstybės istorijoje. Tačiau nemažai yra ir tokių, kurių darbus žino tik artimiausieji – sovietmečiu jie buvo pavojingi okupacinei valdžiai, o atgavus Nepriklausomybę ramiai tęsė savo darbus, likdami negausios aplinkos gerbiami ir branginami.

Vienas tokių primirštų asmenų – kunigas Albinas Pipiras rugsėjo 25 dieną mini kunigystės 60-metį. Sudėtingas jo gyvenimo kelias: mokslas, kunigo veikla sovietmečiu, valdžios „užsakyti“ pasikėsinimai, fiziniai susidorojimai ir stebuklingas išgijimas, kai net medikai nebeteikė jokių vilčių.

Kun. A. Pipiras vikaraudamas ar klebonaudamas įvairiose parapijose ne tik remontavo bažnyčias, pastatė bokštus, bet ir savo rankomis restauravo paveikslus, paminklus, išmoko net auksinimo darbų. O ypatingo dėmesio susilaukia jo rengiami Betliejai.

Vaikystė

Albinas Pipiras gimė  1925 m. sausio 1 dieną Žaltiškių (kitur rašoma Želtiškių) kaime, Skiemonių parapijoje. Jis buvo 12 vaikas (iš 14-os, užaugo 8) ūkininkų Anelės Vitkūnaitės ir Justino Pipiro šeimoje. Tėvai turėjo valaką žemės, tačiau 1930 metais, skirstantis į vienkiemius, nenorėdami išsikelti iš kaimo, gavo mažiau žemės – devyniolika su puse ha su mišku. Žemė buvo gana prasta. Gyvendami gana skurdžiai ieškojo papildomų darbų: užsiėmė linininkyste (ne tik savo augino, bet supirkdavo ir kaimynų), tad vaikai nuo mažens ne tik vieni kitus augino, bet ir dirbo įvairius ūkio darbus (kiti ėjo tarnauti). Giliai tikintys tėvai turėjo gražius balsus, mėgo giedoti ir dainuoti – viso to išmokė ir savo vaikus. Itin švelni motina buvo meniškos prigimties – jos darželis buvo vienas gražiausių kaime. Ji ir vaikams ugdė grožio pojūtį, meilę gamtai. Pati savarankiškai išmokusi skaityti, mėgo klausyti vaikų skaitymų, brangino knygą ir mokslą. Motina išmokė mergaites austi drobę, aštuonnyčius. Jų išaustomis tautinėmis juostomis, kaklaraiščiais su Gedimino stulpais ryšėdavo Pipirų šeimos vyrai.

Seserims ištekėjus, o jauniausiajai mirus, gėlių darželiais ėmė rūpintis Albinas. Jis išmoko ir kitų buities darbų, kurie vėliau jam itin pravertė.

Mokslai

1931 m. rudenį šešerių Albinas pradėjo lankyti Skiemonių pradžios mokyklą. Ją baigęs metus talkino ūkyje. Penktą ir šeštą skyrius lankė  Aluntos pradinėje mokykloje, kurią buvo pastatęs Albino tėvas, kai caro laikais dirbo „storasta“. Iš kaimo jis tik vienas kas dieną ėjo į mokyklą septynis kilometrus pro Duobio ir Antakščio ežerus, pro miškus. Retkarčiais likdavosi nakvoti pas arčiau Aluntos gyvenusius giminaičius, retsykiais, važiuodamas į turgų parduoti daržovių, paveždavo tėvas arba koks kaimynas.

Baigęs šešis skyrius, norėjo įstoti į Anykščių gimnaziją, tikėjosi pasirengti savarankiškai ir pasivyti praleistus metus. Deja, neišlaikė egzaminų. Tada įstojo į Utenos „Saulės“ gimnaziją. Gimnazijoje Albinui labai gerai sekėsi matematika. Mokytojas Jokūbas Serapinas patikėdavo Albinui ištaisyti kitų mokinių sąsiuvinius.

Giliai religinga Albino klasės auklėtoja Elena Šmigelskytė mokiniams, o ypač savo auklėtiniams, buvo labai švelni, vis ragindavo būti dėmesingais, dirbti. Ji dėstė braižybą ir piešimą. Pastebėjusi Albino domėjimąsi menu ir jo imlumą, auklėtoja jį išmokė restauruoti paveikslus, dažyti medines skulptūras. Šios žinios vėliau labai pravertė restauruojant bažnyčias, paveikslus.

Gimnazijoje Albinas bendravo su dr. kapelionu Povilu Ragažinsku, kuris turėjo gausią biblioteką. Albinas ėmė iš jo religinio turinio knygas. Kapelionas buvo labai nuoširdus, švelnus. Gal tai ir nukreipė Albiną į kunigystę ir pakeitė ankstesnes svajones. Mat A. Pipiras galvojo studijuoti teisę arba architektūrą. Matyt, ir karas paskatino kunigystės pasirinkimą: rusai sugriovė bet kokią teisę, o karo metu rusų ir vokiečių niokojami ir naikinami architektūros paminklai jaunam žmogui kėlė abejones, kad šie mokslai yra svarbūs, o tikėjimo tiesų skelbimas visada bus amžinas.

Kunigas

1942 metais įstojęs į Kauno kunigų seminarijos licėjinį kursą, jį baigęs be egzaminų buvo priimtas į filosofinį kursą. Reikia pasakyti, kad net penki Albino Pipiro klasės draugai pasirinko kunigystės kelią: Juozapas Sriubas, Bronislovas Šukys, Antanas Vaškelis, Serapinas Žvinys. Vėliau į Kauno kunigų seminariją įstojo dar keturi klasės draugai: Algis Turčinskas, Pranas Sabaliauskas, Bronius Butkevičius ir Juozas Dilys.

1949 m. rugsėjo 25 dieną Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas Albiną Pipirą ir jo kurso klierikus įšventino į kunigus. 1950 metais kun. Albinas Pipiras buvo paskirtas vikaru į Vabalninką, talkinti klebonui Broniui Jereckui. Po metų kun. A. Pipiras perkeltas į Biržus, 1957 – į Ramygalą, Rozalimą.  Nuo 1964 metų kun. Albinas Pipiras Pušaloto Šv. Apaštalo Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, o 2009 m. birželio 30 d. Panevėžio vyskupo dekretu Nr. 261 paskirtas nuolatinai talkinti Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje.

Remonto bei restauracijos darbai

Paskirtas į Biržus kun. Albinas suremontavo Pelaniškių koplyčią ir tapo pirmuoju jos klebonu. Tačiau okupacinę valdžią papiktino kunigo savivaliavimas, tad greitai bažnytėlė buvo uždaryta. 1959 metais paskirtas Ramygalos klebonu daug nuveikė atstatant karo metu numuštą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios bokštą. Rozalime kun. Albinas  ėmėsi didžiulio darbo – restauruoti Švč. M. Marijos vardo bažnyčią. Baigęs darbą kunigas pasikvietė savo buvusią gimnazijos mokytoją Eleną Šmigelskytę įvertinti darbą. Menininkė labai nustebo ir apsidžiaugė išvydusi savo mokinio darbus.

Pušaloto šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje klebonas atliko daug reikšmingų darbų:  restauravo vargonus, perdengė bažnyčios ir varpinės stogą, ne kartą perdažė bažnyčios vidų ir išorę (paskutinį kartą 2003 m. vasarą), šventoriuje išklojo betoninius takus. Pats klebonas savo rankomis atstatė Švč. M. Marijos paminklą, o jo suorganizuoto bažnytinio choro giesmių pasiklausyti atvykdavo net iš kitų parapijų. Pušalotiečiai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėję rinktis  bažnyčion į pasaulinės muzikos koncertus. Klebono pastangomis ir lėšomis buvo suremontuotas klebonijai priklausęs pastatas ir grąžintas tikinčiųjų bendruomenei. 1988 metais šventoriuje pastatytas paminklas – padėka Dievui už sugrąžintą gyvybę. 1996 m. rudenį Pušaloto bažnyčios šventoriuje vysk. J. Preikšas pašventino pminklą, skirtą žymiam Pušaloto žemės sūnui Alfonsui Mikulskiui  (1909–1983). Prie bažnyčios pastatytas kryžius tremtiniams, o bendradarbiaujant su seniūnija 1999 metais Pušaloto centre pastatytas ir pašventintas kryžius žuvusiems partizanams. Itin išgarsėjo Pušaloto bažnyčioje kun. A. Pipiro rengiamas Betliejus. Gimusio Kristaus lopšelį išdrožė Skiemonių dievdirbys Jonas Andriejauskas, kitą atributiką kunigas susirinko per daugelį metų važinėdamas po įvairias šalis. Daugiausia figūrų ir skulptūrėlių parsivežė iš Ukrainos, Gudijos, Sankt Peterburgo ir Kaliningrado. Dalis šių figūrų juda. Kunigas ne vienerius metus tobulino savo kūrinį. Kažkada jame buvo ir natūralus miniatiūrinis krioklys su druskos tirpalą (kad neužšaltų nekūrenamoje bažnyčioje) pompuojančiu siurbliu ir prie Betliejaus susispietusių vaikų pamėgtu elektriniu traukinuku.

Pasikėsinimas ir maloninga Dievo globa

1987 m. rudens naktį nežinomi asmenys įsilaužė į klebono butą, jį miegantį sumušė, sulaužė rankas, užkimšo gerklę, surišo rankas ir kojas ir be sąmonės įmetė į rūsį. Banditai viską laužė, draskė ir keikėsi. Išvertė visą kleboniją, rastus pinigus paskleidė po grindis, bet nepaėmė. Paėmė tik gėrimus – juos išgėrė ir išvažiavo. Kunigą surado parapijiečiai. Jam neatėjus aukoti šv. Mišių, tarsi jausdami, kad galėjo kažkas atsitikti, ėjo ieškoti į namus. Pamatę išdaužtą langą ir kraujo klanus, suprato, kad blogai. Surado rūsyje vos gyvą. Atsargiai vežė į Panevėžio ligoninę, o čia vyr. gydytojas chirurgas Gutauskas, apžiūrėjęs ligonį, pasakė: „Nėra vietos, kur nebūtų sužeista. Jei jis pagytų, ir aš pasakyčiau – tikrai yra Dievas!“

Keletą mėnesių gydytojai gynė ligonį nuo mirties. Po metų organizmas kiek atsistatė, kunigas iš naujo mokėsi vaikščioti, o tada jau gana greitai galėjo atlikti ir savo dvasininko pareigas... 1988 metais šventoriuje pastatytas paminklas – padėka Dievui už sugrąžintą gyvybę.

Kunigas mėgsta fotografuoti, turi surinkęs didžiulę pašto ženklų kolekciją, labai mėgsta gėles: kambaryje žaliuoja įvairiausi reti augalai, jų yra ir kieme, ir šventoriuje. Gėlės klebonijoje primena botanikos sodą. Kun. A. Pipiras turi sukaupęs didžiulę biblioteką, ne tik pats skaito religinę spaudą, bet ragina ja domėtis ir kitus.

Linkime kunigui dar daug prasmingų darbų Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo parapijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija