Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Pro memoria
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuviškų ambicijų deficitas

Gintaras Visockas

Vilniuje, prie Žaliojo tilto, pastatytą vamzdį postmodernistai laiko iškiliu meno kūriniu

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų – kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje vėlais vakarais galima išvysti prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis – upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną... Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuvio ambicijas.

*  *  *

Štai kad ir keturios – sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius – vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl šie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Kartą laukdamas autobuso atidžiau apžiūrėjau šiuos sovietinio „meno“ reliktus. Jie jau gerokai aprūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?

Beje, belaukdami, kol Žaliąjį tiltą slegiantys sovietiniai kariai numirs natūralia mirtimi, sulaukėme dar vieno svetimkūnio. Tik šį kartą svetimkūnis neva modernus. Neries krantinėje dunkso milžiniškas surūdijęs vamzdis. Abu jo galai remiasi į žemę. Žvelgiant į šį monstrą galvon šauna įvairiausių minčių: gal sostinėje geologai aptiko naftos telkinį ir dabar pumpuoja juodąjį auksą, o gal krantinę įrengę nedrausmingi statybininkai pamiršo išsivežti savo darbo įrankius? Ne, pasirodo, Vilniaus kraštovaizdį darkantis vamzdis – meno kūrinys. Toje architektūrinėje kompozicijoje, pasirodo, slypi gili prasmė, kurią suvokti pajėgūs tik labai išsilavinę, gilūs, modernūs žmonės. Niekas nesiginčija, kad menas – plati, daugiabriaunė, keisčiausius sprendimus aprėpianti sąvoka. Bet ar surūdijęs vamzdis gali tapti meno kūriniu? Ar iš geležies lakštų susuktame vamzdyje gali slypėti mintis?

Kaskart nuo Žaliojo tilto žvelgiant į surūdijusį vamzdį šauna liūdnos mintys, kad kažkas iš mūsų skaniai pasijuokė. O mes apsimetame, kad nesuprantame, jog iš mūsų tyčiojamasi. Mes, lietuviai, esame tokie skystablauzdžiai, kad net mokame honorarus tiems, kurie mus verčia žvelgti į vamzdį ir regėti meno kūrinį.

*  *  *

Vienas bičiulis, beje, tikras lietuvis, kartą paragino savaitgaliais žiūrėti rusiškas Michailo Zadornovo humoro laidas. Per televiziją pažiūrėjęs keletą kartojamų M. Zadornovo autorinių vakarų, netapau dideliu aktoriaus gerbėju. Žinoma, M. Zadornovas – talentingas humoristas, aktorius, deklamuotojas. Ir didžioji dalis jo anekdotų, gyvenimiškų istorijų, nuotykių, palyginimų – puikūs, gilūs, prasmingi. Galiu dar pridurti, jog mūsiškiams humoristams, anekdotų karaliams, šoumenams, pavyzdžiui, šapranauskams, valinskams, baukutėms, nėra net ko lygintis su M. Zadornovu.

Šitaip sakydamas omenyje pirmiausiai turiu anekdotus, kurie puoselėja nacionalinę savigarbą, patriotizmą, tautiškumą. Ar prisimenate daug aktoriaus Vytauto Šapranausko anekdotų, raginančių lietuvius nemėgdžioti svetimo gyvenimo stiliaus, papročių, tradicijų? Neprisimenu tokių. O štai aktoriaus M. Zadornovo vakarai – spinduliuote spinduliuoja meilę rusų literatūrai, rusų kalbai, rusų kultūrai. Man ypač patikdavo pasakojimai, kurie rusus skatina branginti savo kalbą, papročius ir nesivaikyti pigių vakarietiškų blizgučių, nemanyti, jog rusai yra kuo nors prastesni už jankius, britus ar vokiečius. Patikdavo ir tai, kad M. Zadornovas būdavo itin kandus, negailestingas savo tautiečiams, kurie tarsi beždžionės mėgdžioja, pavyzdžiui, amerikietišką gyvenimo būdą. Tokiais atvejais aktorius M. Zadornovas būdavo visiškai teisus: rusai privalo didžiuotis savo kultūra, nes ji išties – didinga. Įsiminė ir tie pasakojimai, kuriais atskleidžiama, kokia turtinga rusų kalba. Jis pateikdavo kokią nors mintį ir palygindavo, kaip tą mintį išreikštų angliškai ir rusiškai kalbantis žmogus. Su pasididžiavimu M. Zadornovas vardindavo, kiek daug vaizdingų posakių tam reiškiniui nusakyti turi rusų kalba ir kokia, lyginant su rusų kalba, skurdi anglų kalba.

Stovėdamas ant Žaliojo tilto kartais susimąstau, kiek peno pasišaipymams turėtų M. Zadornovas, jei išvystų panašų vamzdį kur nors Maskvoje, Sankt Peterburge ar Novgorode. Manau, vamzdį kūrę „menininkai“ ir šį meno kūrinį palaiminę valdininkai M. Zadornovo anekdotuose atrodytų labai panašūs į visiškus idiotus. Tuo tarpu Lietuvos šoumenams, regis, nė sykį nekilo mintis su humoru pasižvelgti nuo Žaliojo tilto. O kaip M. Zadornovo anekdotuose atrodytų kosmopolitizmą puoselėjantys lietuviai filosofai, žurnalistai, ekspertai, pavyzdžiui, N. Putinaitė, užsispyrusiai kritikuojanti dr. Joną Basanavičių, rašytojas M. Ivaškevičius, mūsų partizanus palyginęs su paleistuviais ir girtuokliais, ar istorikas Alfredas Bumblauskas, Lietuvos istorijoje nematantis nieko gražaus, didingo, prasmingo?.. Jei M. Zadornovas būtų lietuvis, man regis, putinaitės, ivaškevičiai, bumblauskai taptų nuolatiniais jo pajuokos objektais, jo pasakojimų antiherojais. Deja, mūsų humoro scena neturi savojo zadornovo. Mes turime tik šapranauskus, baukutes, valinskus, kuriems lietuvybės puoselėjimas nerūpi.

O aktoriui M. Zadornovui rusiškų tradicijų stiprinimo reikalai rūpi. Ir jis, beje, neslepia, kad jam rūpi rusų tautos likimas. Belieka tik pavydėti, jog rusai turi tokį puikų aktorių, kuris moka įtaigiai, vaizdžiai sukritikuoti šiandieninio gyvenimo trūkumus. Ir vis dėlto, kai bičiulis po kelių savaičių pasiteiravo, ar nenusivyliau M. Zadornovo aktoriniais vakarais, nejučiom išsprūdo: „M. Zadornovas – talentingas niekšas“. Ir štai kodėl.

Kad humoristas M. Zadornovas Vakaruose mato daug moralinio, kultūrinio, politinio išsigimimo, kad aukština savo kultūrą ir tradicijas, stengdamasis meninėmis priemonėmis įžvelgti tai, kas rusų tradicijose vertingiausia, – normalu, suprantama, sveikintina. Tačiau daug M. Zadornovo anekdotų turi ryškų politinį atspalvį. Kai aktorius moko gyventi saviškius – sveikintina. Bet kai aktorius kritikuoja Rusijos kaimynus tik todėl, kad šie kaip klusnūs šunyčiai nešoka pagal Rusijos dūdelę – tai jau visai kas kita. O juk M. Zadornovo repertuare – itin daug antiestiškų, antilietuviškų, antiukrainietiškų, antigruziniškų anekdotų. Štai čia nesunkiai įžvelgiu iš M. Zadornovo lūpų prasprūstantį didžiarusišką šovinizmą. Didžiarusiško šovinizmo negaliu priimti – net įvilkto į meniškus rūbus.

Kai šiomis abejonėmis pasidalijau su bičiuliu, likau nesuprastas. Gal ir nesu absoliučiai teisus, tačiau mano savigarbą žeidžia M. Zadornovo pareiškimai, esą į NATO įstojusi Estija tapo milžinu ant molinių kojų, ir nūnai visa Pskovo desantininkų divizija paskelbė pilną kovinę parengtį, laukdama masinio estų antpuolio. Man nemalonu klausytis, kai M. Zadornovas šaiposi iš ukrainiečių, kurie visus rusiškus užrašus keičia į ukrainietiškus. Matot, rusams galima puoselėti savo kalbą, o ukrainiečiams – ne? Man nepatinka, kai M. Zadornovas šaiposi iš nutukusių amerikiečių generolų jau dėl to, kad mes puikiai prisimename, kokių storų, išpurtusių, nevalyvų ir kvailų rusų generolų pasitaikydavo sovietmečiu.

Įsiminė ir pasakojimas, kaip M. Zadornovas Maskvoje netyčia užsuko į kažkokį muziejų, kuriame tuo metu buvo surengta Karakalpakijai skirta paroda. Užėjo tik todėl, kad netektų šalti lauke. Su kokiu pasimėgavimu M. Zadornovas porino, esą jam visiškai nerūpėjo nei karakalpakų kultūra, nei tradicijos. Iš M. Zadornovo gestų, mimikos, pašaipėlių buvo galima įžvelgti retorinį klausimą: ar gali būti kas nors įdomaus pas karakalpakus? Beje, po šių žodžių milžiniška žiūrovų salė leipo juokais. Ypač kvatojo, kai M. Zadornovas pabrėžė, jog parodoje jie su bičiuliu buvo vieninteliai lankytojai, beje, atsiliepimų knygoje didelėmis raidėmis parašę žodį „fignia“ (špyga). O man atrodo, kad čia nėra ko juoktis. Mažų, negausių Sibiro tautelių gyvenimas – įdomus, nuostabus, nepakartojamas. Toks pat gerbtinas, saugotinas, kaip ir rusiška kultūra. Kadaise teko savaitę viešėti Pietų Sibire ir domėtis ten gyvenusių šorcų tautelės tragiška istorija. Iki rusų atėjimo šorcai buvo puikūs medžiotojai, tačiau atėję rusų kolonistai juos labai greitai nugirdė degtine. Ir šorcai nutautėjo, prarado šimtmečius puoselėtus įgūdžius medžioti, žvejoti, todėl dabar patys dažniausiai nesugeba užsidirbti duonos, išmaitinti žmonos, vaikų. Bet ar tokios istorijos gali tapti anekdotų objektais?! Ar šiuo atveju galima juoktis iš prasigėrusių, nemokančių gyventi, veltėdžiauti linkusių šorcų? Juk pagrindinių jų nelaimių priežastis – tai ne talento stoka, o rusų kolonistų agresyvumas bei klasta.

Bet štai mano bičiuliui tokios pastabos nepasirodė dėmesio vertos. Jam priimtinas visas M. Zadornovas – man priimtina tik dalis M. Zadornovo kūrybos.

*  *  *

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas padovanojo šiais metais išleistą mokslinę, pažintinę, istorinę vertę turinčią monografiją „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“. Iš pradžių buvau pasišovęs rašyti išsamią recenziją. Bet kai Vilniaus Rotušėje įvyko iškilmingas šios knygos pristatymas, kuriame kaip garbingas svečias dalyvavo Rusijos ambasadorius Lietuvoje, Vilniuje reziduojančio Turkijos ambasadoriaus nebuvo. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Oguz Ozge savo vizitu nepagerbė totoriams įsimintinos vakaronės, nors totoriai ir turkai – giminingos tautos.

Toks Turkijos ambasados elgesys skatino pasidomėti, kodėl gi turkai nusprendė nepagerbti lietuvių ir rusų kalba išleistos knygos. Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Atidžiau perskaitęs dr. A. Jakubausko rekomenduotą knygą supratau tikrąsias priežastis. Knygoje pasakojama maždaug apie šimtą iškilių totorių, kurie buvo glaudžiai susiję su Lietuvos vardu – gimė, užaugo, dirbo, tarnavo buvusioje LDK teritorijoje. Ypač į akis krito totorių karingumas. Dauguma knygoje minimų totorių buvo kariškiai, beje, pasiekę svaiginančių aukštumų. Kelios dešimtys minimų totorių tapo garsiais pulkininkais ir generolais. Bėda tik ta, kad jie buvo ne Lietuvos, Lenkijos ar Turkijos pulkininkais ir generolai. Ne tiek jau mažai iš Lietuvos kilusių totorių, pasirodo, narsiai, pasiaukojančiai gynė Rusijos imperijos tikslus. Ado Jakubausko, Galim Sitdykovo ir Stanislavo Dumino parengtoje monografijoje pasakojama apie visus vienaip ar kitaip su Lietuvos vardu susijusius totorius. Ir apie tuos, kurie sąžiningai tarnavo Vytautui Didžiajam, ir tuos, kurie narsiai mušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje, dalyvavo XIX amžiaus sukilimuose prieš Rusijos imperiją, bandė sukurti nepriklausomą totorių valstybę Kryme. Tačiau knygos sudarytojai išsamiai pasakoja ir apie tuos totorius, kurie padėjo Rusijai naikinti turkus, prancūzus, austrus, japonus. Tokių totorių pulkininkų ir generolų – ne viena dešimtis. Štai kodėl vakaronėje Rotušėje dalyvavo Rusijos ambasadorius, o Turkijos – ne.

Knygos autoriai pasielgė teisingai, nusprendę rašyti apie visus iš Lietuvos kilusius totorius. Istorijos nepakeisi, juolab negalima jos nutylėti arba paslėpti. Kaip buvo – taip buvo. Tokiais atvejais nereikėtų įsižeisti nė vienai pusei. Ir vis dėlto Turkijos ambasadorių O. Ozge irgi galima suprasti. Kam jam dalyvauti renginyje, kuriame pagerbiami prieš jo šalį kariavę totoriai? Šioje istorijoje dviprasmiška ir pačios Lietuvos padėtis. Juk daugelis knygoje minimų totorių vis dėlto nėra Lietuvos patriotai – jie tarnavo prieš kelis šimtus metų Lietuvą sužlugdžiusiai Rusijos imperijai. Nepavyko su dr. A. Jakubausku padiskutuoti šia subtilia tema. Knygos sudarytojas dr. A. Jakubauskas įsižeidė, nors savo įsižeidimo viešai neparodė. Tačiau esu tikras, kad manęs daugiau nebekvies į jokius totoriškus renginius. Vien dėl to, kad pasiteiravau, ar tiesa, kad daugiau nei dvidešimt knygoje aprašomų totorių pulkininkų ir generolų buvo Rusijos imperijos didvyriai ir herojai.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas įsižeidė. O aš, lietuvis, ar turiu teisę kada nors, kur nors, kaip nors įsižeisti? Knyga apie žymiuosius totorius parašyta ir lietuvių kalba. Ji išleista Kaune, pristatyta Vilniaus Rotušėje, beje, ją finansiškai parėmė Lietuvos Kultūros ministerija ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Vyriausybės. Taigi Lietuva padėjo totoriams išleisti knygą apie savo tautiečius. Bet aš pasielgiau netaktiškai, suprask, išdrįsęs paklausti, kaip mums, lietuviams, derėtų vertinti Rusijos imperijai tarnavusių totorių generolų bei pulkininkų žygdarbius?!

*  *  *

Nejučiom bandau įsivaizduoti, kaip mano vietoje pasielgtų genialusis humoristas M. Zadornovas...

Autoriaus nuotrauka

© 2009 „XXI amžius“