Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kol atmintis gyva...

Prof. Ona Voverienė

Albino Slavicko naujausioje knygoje „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ (Kaunas, 2009) skelbiami iki šiol plačiajai visuomenei nežinomų Lietuvos laisvės kovotojų, buvusių politinių kalinių Pijaus Krušinsko, Sigito Kvietkausko-Ūkininko, Antano Karvelio-Sindikovo, Justino Garšvos-Maratono, Juozo Švendrio-Barsuko, Irenos Žurumskienės, Kosto Kubiliaus-Meškos, Albino Kazakevičiaus-Žalgirio, ryšininkės Marcelės Kerušauskienės-Mockevičiūtės ir kitų atsiminimai.

Pijus Krušinskas-Slapukas, Baravykas, Sakuotnugaris, partizanavęs Kazlų Rūdos miškuose, savo atsiminimuose mini 1944 m. spalio 26 dieną iš Karaliaučiaus atskraidintus desantininkus Vincą Kovą-Šarūną ir Joną Čižeiką-Stepą, paruoštus partizaninei kovai Lietuvoje organizuoti. Jie įkūrė partizanų „Geležinio vilko“ būrį, į kurį įsijungė Stasys Jakštavičius-Katinas, Jurgis Brazaitis, Alfonsas Arlauskas ir kiti. Partizanai įkūrė patriotiškai nusiteikusių moksleivių grupę „Tėvynės aukuras“, kurie spausdino informacinius lapelius, raginančius priešintis okupaciniam režimui, palaikė ryšius tarp partizanų ir apylinkių gyventojų. Suimti šios organizacijos ar partizanų būrio kovotojai V. Radvilavičius, B. Dobrovolskis ir A. Kalašinskas, neatlaikę Lietuvoje siautėjusių Baltarusijos šmeršininkų kankinimų, išdavė visus 89 „Geležinio vilko“ ir „Tėvynės aukuro“ kovotojų vardus. Knygoje pateiktas tardymo protokolas su kovotojų vardais ir pavardėmis. Išduotųjų likimai nežinomi.

Knygoje rašoma ne tik apie pasipriešinimo motyvus – neiti į svetimos valstybės kariuomenę kariauti svetimų karų, meilę gimtajam kraštui ir pareigą jį ginti nuo okupantų, pasiaukojimą ir ištikimybę idealams, suformuotiems tautinėje mokykloje, bet ir apie išdavystes, žiaurumą iki visiško nužmogėjimo, niekšybes – ir svetimųjų, ir mūsų tautiečių.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet politinei situacijai susiklosčius taip, kad politinė valdžia, kaip ir Rumunijoje, buvo uzurpuota tos pačios komunistų partijos, liko neatskleistas pats juodžiausias tautos istorijos puslapis – komunistų nusikaltimai Lietuvoje. Artėjant Tarptautinio komunistų nusikaltimų tyrimų Kongreso ir Tribunolo, organizuotų 2000 metais Vilniuje, dešimtmečiui knyga tampa ypač aktuali.

Knygoje minima okupacijos padarinių statistika: 1940–1941 ir 1944–1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta į Sibirą ir kitas atšiauraus klimato SSRS vietas 280 tūkstančių politinių kalinių ir tremtinių; 21,5 tūkstančiai partizanų žuvo kovodami su šimtatūkstantine NKVD ir reguliariąja kariuomene (šis žuvusiųjų skaičius dar ne galutinis); didelė dalis partizanų mūsų pačių tautiečių buvo išduoti. 1941 metais į Vokietiją iš Lietuvos repatrijavo 50 tūkstančių gyventojų; 1944 m. į savanorišką tremtį, vengdami raudonojo genocido, pasitraukė 60–70 tūkstančių lietuvių. 1944 metais į Vokietiją iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 130 tūkst. krašto gyventojų, siekiant atlaisvinti erdvę kolonizatoriams iš Rusijos; 1945–1947 metais į Lenkiją repatrijavo 140 tūkst. Lietuvos gyventojų; 1957–1960 m. – į Lenkiją ir Vokietiją 52 tūkst. 1940 metais Lietuva turėjo 3,1 mln. gyventojų; 1959 m. – 2, 711 mln., iš jų lietuvių 2,15 mln. ir 561 tūkst. kolonizatorių. Daugiausiai jų į Lietuvą atvyko 1956 ir 1959 metais (atitinkamai 112 tūkst. ir 38 tūkst.), t. y. kai jau buvo pasibaigęs ginkluotas partizaninis pasipriešinimas okupaciniam režimui.

Istorikai dr. A. Anušauskas, dr. A. Kašėta, N. Gaškaitė-Žemaitienė pateikė rusų okupacijos genocido, vykdyto Lietuvoje 1940–1990 metais, statistiką, kuri dabar imama už pagrindą. Deja, jiems pasitraukus iš aktyvių tyrimų, vieniems išėjus į Seimą, Nijolei Gaškaitei mirus, nebeliko Lietuvoje aktyviai dirbančių istorikų, tiriančių pokario Lietuvos istoriją (niekas nenori mirti badu, valdžioje dominuojant tos pačios žudikų partijos nariams ir dar aršesniems jų palikuonims – O. V.).

Skyriuje „Kęstučio apygardos partizanų takais“ autorius rašo apie Kauno apskrities NKVD operatyvinės grupės, vadovaujamos papulkininkio Terentjevo, siautėjimą Vilkijos, Čekiškės ir Seredžiaus valsčiuose. 1944 m. lapkričio mėnesį čia buvo suimta 350 žmonių ir iki 1945 m. sausio 15 d. 315 jų nužudyta, sudegintos 56 sodybos. Labiausiai nukentėjo Vozbutų kaimas.

Elenos Žiobienės-Bulovaitės liudijimu, „viena didžiausių Lietuvoje NKVD kariuomenės operacijų buvo vykdyta 1945 m. sausio 6–12 dienomis Rokiškio apskr. Juodupės, Skapiškio, Obelių, Panemunės, Rokiškio ir Pandėlio valsčiuose. Per šią operaciją NKVD-NKGB nužudė 283 žmones, sudegino 10 gyvenamųjų namų ir 12 daržinių; sulaikė 107 „banditus“ (taip Rusijos valstybiniai teroristai vadino kaimuose rastus jaunus vyrus – O.V.), 28 partizanų rėmėjus, 10 dezertyrų, 191 vengusį mobilizacijos ir 282 „įtartinus“. Tai buvo viena žiauriausių pokario Lietuvos istorijoje NKVD kariuomenės baudžiamųjų operacijų“.

Knygoje rašoma ir apie mūsų tautiečių naikinimą sovietinėje kariuomenėje. Jau 1950 metais į privalomąją karinę tarnybą buvo paimti jauni kareivėliai – lietuviukai Kazys Petraška, Jonas Juškauskas, Vincas Kavaliauskas, Antanas Žindžius, Antanas Žioba, Juozas Linikas, Algirdas Šilkaitis, Česlovas Janavičius ir Vytautas Matulaitis. Lietuvoje tuo metu dar vyko atkakli partizaninė kova. Jaunuoliai, tarnaudami Slucko tankų kariniame dalinyje, susidraugavo, pasikalbėdavo apie įvykius Lietuvoje, vengė kariuomenėje tarnavusių komjaunuolių. Savo grupę jie pavadino „Nacionaline niekieno organizacija“. Visi svajojo pabėgti iš kariuomenės su ginklais ir įsijungti į partizaninį judėjimą Lietuvoje. Namiškiams slapyraščiu pranešdavo karinių žinių iš savo tarnybos vietos, kurias pastarieji perduodavo partizanams. Tačiau tarp jų atsirado išdavikas ar neatsargus plepys. Visi jie buvo suimti. K. Petraška, J. Juškauskas, P. Kavaliauskas ir A. Žindžius nuteisti mirties bausme – sušaudyti, visi kiti buvo nuteisti po 25 metus griežtojo režimo lagerių ir po 5 metus be teisių.

Laisvės kovų sąjūdžiui silpnėjant vis daugiau išdavikų atsirado ir tarp savųjų. Kalvarijos saugumo užverbuotas agentas Pranas Ponitauskas išdavė NKVD Lakūno būrio kovotoją Kostą Kubilių-Mešką. Pastarasis buvo žiauriai kankinamas Marijampolės saugume, nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 metams be teisių.

Išdavikas KGB agentas Alfonsas Lūža įsiskverbė į Rokiškio apskrityje veikusį partizanų Juozo ir Antano Bulovų būrį. Kai būrys ruošėsi ilgam žiemos slapstymosi laikotarpiui Plunksnočių miške, Lūža ir jo brolis stribas 1949 m. lapkričio 14 dieną prie slėptuvės atvedė enkavedistų būrį ir patys įmetė į slėptuvę prieštankinę granatą. Žuvo Antanas ir Juozas Bulovai, Juozo žmona talentinga poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė, jų bendražygiai Petras Indriškevičius-Dainius, Kazys Kirstukas-Mukas ir Jonas Katelė-Pūkas. Išdavikas Lūža neilgai triumfavo, gavęs Judo skatikus. Sužinoję apie partizanų tragediją Žemaičių legiono partizanai suruošė jam karo teismą ir sušaudė. Lūžos brolio stribo likimas nežinomas.

Bulovų šeimoje jau buvo žuvęs Juozo ir Antano brolis Jonas Bulovas-Vėjas, enkavedistų nukankintas tėvas Pranciškus Bulovas, krašto šviesuolis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Bulovų sodybos vietoje pastatytas koplytstulpis, kuriame išvardintos visų žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pavardės, jų gimimo ir žūties metai ir užrašyta „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“. Knygos autorius šį užrašą pasirinko savo knygos pavadinimu.

Knygoje rašoma ir apie žiaurų „Vyčio“ apygardos Plieno būrio partizano Florijono Budniko iš Paužuolio kaimo ir jo žmonos mokytojos Valentinos Pakėnaitės-Budnikienės žuvimą. Ją nukankino 7 dūriais į širdį 1945 m. liepos 26-ąją prie Užulėnio siautę enkavedistai. Florijonas Budnikas, išgirdęs žmonos riksmą, išlindo iš slėptuvės ir spėjo nušauti kelis enkavedistus, kol jį pakirto kulkos. Liko trys mažamečiai vaikai – Gediminas, Jonas ir Antanas. Juos užaugino geri Lietuvos žmonės.

Albino Slavicko knyga „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ yra liudijimas, reikalaujantis atkurti teisingumą, ir tarsi ginklas kovojant su komunizmo ideologija.

© 2010 „XXI amžius“