Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

2010-ųjų lūkesčiai

Įžengdami į 2010-uosius metus užbaigiame trečiojo tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį. Mums, „XXI amžiui“ – darbuotojams ir skaitytojams, tai 20-ieji darbo metai ir bendravimo su skaitytojais metai. Tikrai negalvojome, kad visas 20-metis bus lengvas, tam rengėmės. Bet kad jie, ypač paskutinieji, bus tokie sunkūs, tikrai nesitikėjome. Galima sakyti, kad visą laiką ėjome taip, kaip pasakė vienas amerikiečių filosofas, „Neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus“. Nepriklausomoje Lietuvoje mes ėjome ten, kur mūsų laukė nežinomybė, nepasitikėjimas ir nemeilė, bet siekėme palikti savo pėdsakus, žymes. Nuo šeštųjų nepriklausomybės metų negauname jokios paramos iš valstybės – esame lyg ir išbraukti iš Lietuvos bendruomenės. Be jokios abejonės, taip yra todėl, kad ėjome keliu, kurį nurodė Kristus. Jis liepė: gyvenkime taip, kad nedarytume kitiems to, ko nenorėtume patirti iš jų. Kita šio kelio atšaka – tai kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas lietuvis, kiekvienas Lietuvos pilietis. Tai – meilė gimtam kraštui, meilė tėvynei. Ir niekas negali nukreipti mūsų nuo šio kelio. Tad nenuostabu, kad mus, besilaikančius krikščioniškų nuostatų, kai kas iš šio pasaulio galingųjų siekia pažeminti, apjuodinti ar kitaip pakenkti. Todėl vieni mus laiko „kunigų laikraščiu“, kiti (o gal tie patys?) nori pripaišyti mums „nepadorios“ politikos etiketę, esą mes subjektyvūs, mylintys tik vieną partiją, išvis be reikalo „kišamės“ į politiką. Nesame joks „kunigų laikraštis“, bet vadovaujamės amžinomis krikščioniškomis tiesomis – jos rodo kelią visiems doriems žmonėms jau 2000 metų. Taip, mes mylime vieną partiją – tėvynę. Kas pritaria šiam keliui, tam pritariame ir mes. Kas nustoja mylėti tėvynę, į valdžią ateina siekdamas savų interesų, kalba tėvynę mylinčiųjų vardu, bet juos skriaudžia, tokiems ir tokiai „partijai“ mes nepritariame. Kaip nepritariame ir kitoms, ypač toms, kurios tarnauja svetimų valstybių interesams.

Valstybės vaizdas ir įvaizdžiai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje viešojoje erdvėje pasigirdo įvairių Lietuvoje vykstančių politinių ir ekonominių procesų vertinimų. Prezidentas V. Adamkus teigia, kad smunka Lietuvos tarptautinis prestižas. Plačiai nuskambėję skandalai nesustiprina Lietuvos, kaip stabilios ir stiprios valstybės, įspūdžio. Tačiau prezidentė D. Grybauskaitė nesiekia dirbtinai sukurti įvaizdį – ji remia kovą su korupcija ir pasisako už konkrečius žingsnius, siekiant atkurti Lietuvą kaip stiprią ir teisinę valstybę. V. Adamkus pasižymėjo kaip santūrus, taktiškas, inteligentiškas valstybės vadovas, tačiau antrosios jo kadencijos metu prezidentūroje dirbo daug abejotinos reputacijos veikėjų, įvairių grupuočių statytinių, kurie rezgė įvairias pinkles, kartais siekdami savanaudiškų tikslų net kenkė prezidentui. Be to, V. Adamkus, eidamas prezidento pareigas, daug keliavo į užsienį, palaikė ryšius ne tik su NATO blokui priklausančių Vakarų valstybių lyderiais, bet ir kai kurių kitų į demokratijos kelią pasukusių kraštų – Ukrainos, Gruzijos vadovais, organizuodavo svarbius tarptautinius forumus. Negalime nubraukti V. Adamkaus nuopelnų, jo indėlio demokratijos raidai. Bet reikia pažvelgti į 2004–2008 metais Lietuvoje susiklosčiusią padėtį ir kitu kampu – ar normalu, kad 2004–2007 metais Valstybės saugumo departamentui vadovavo KGB rezervistas Arvydas Pocius? Arba tai, kad kai kurie aukšto rango VSD pareigūnai bičiuliavosi su KGB generolu V. Jakuninu. Vėliau šie pareigūnai inicijavo V. Pociūno, V. Damulio ir kitų profesionalių bei atsakingų saugumo darbuotojų pašalinimą iš VSD. Ir dabartinio ekonominio nuosmukio šaknys siekia 2006–2008 metus, kai šaliai vadovavo G. Kirkilo vyriausybė, iššvaisčiusi didžiules biudžeto lėšas. Tuo metu pinigai buvo švaistomi į kairę ir į dešinę – didžiulių arenų, stadionų statyboms, prabangiems valdžios įstaigų remontams, didžiulėms valdininkų premijoms ir priedams. Svarbioms ministerijoms faktiškai vadovavę „pilkieji kardinolai“ V. Miltienis, A. Ignotas, G. Sodeika ir dar keli jų bendražygiai pasižymėjo kaip įvairių verslo grupuočių lobistai. Skandalinga padėtis buvo ir kitose institucijose – štai Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) metais faktiškai vadavo VMI viršininko pavaduotojas, praeityje buvęs skandalingo EBSW koncerno prezidento G. Petriko vairuotojas S. Trečekauskas, o sąžiningi šios žinybos pareigūnai buvo atleidžiami iš darbo. EBSW, „Luokės“ ir kitų kriminalinių korporacijų lyderiai Lietuvoje įgijo neribotą galią, tačiau tuometiniai VSD vadovai užmerkė akis į mafijinių struktūrų įsigalėjimą Lietuvoje. Jiems svarbiau buvo persekioti žurnalistus, prisidėti prie žuvusio pulkininko V. Pociūno šmeižto kampanijos, persekioti politinius pabėgėlius iš Čečėnijos. Buvo sekami net senyvo amžiaus čečėnų inteligentai – rašytojai, kultūros ir meno veikėjai.

V. Landsbergiui ir A. Brazauskui – „Tūkstantmečio žvaigždė“

Už ypatingą indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“ apdovanoti Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Ketvirtadienį teikdamas du paskutinius apdovanojimus užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pažymėjo, kad paskutinę Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo metų dieną ir dviejų svarbių metų sandūroje, kai Lietuvos tūkstantmetį keičia atkurtos nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis, yra pagerbiami du ypač Lietuvai nusipelnę asmenys. Ministras pažymėjo, kad V. Landsbergio ir A. Brazausko lyderystės metu buvo pasiekti Lietuvai svarbūs diplomatiniai laimėjimai: tarptautinis pripažinimas, svetimos kariuomenės išvedimas, sutarčių dėl Lietuvos valstybinės sienos nustatymo su kaimyninėmis valstybėmis pasirašymas, draugiškų santykių su Lenkija užmezgimas ir įtvirtinimas, istorinės tiesos pripažinimas ir santykių su pasaulio žydų bendruomene ir Izraeliu normalizavimas, Baltijos valstybių chartijos su JAV pasirašymas, nutiesęs kelią mūsų šalies narystei NATO ir šalies modernizavimas, pasirengimas narystei Europos Sąjungoje.