Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kalėdiniai linkėjimai Šventajai Žemei

Mindaugas BUIKA

Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas Fuadas Tualis (centre) pristato savo kreipimąsi 2009 metų Kalėdoms

Taika primena utopiją, bet viltis lieka

Kalėdų iškilmės Šventojoje Žemėje praėjo gana taikiai, jose neįprastai gausiai dalyvavo vietiniai krikščionys ir užsienio piligrimai, tačiau neišspręstų politinių problemų atgarsiai buvo ryškūs Bažnyčios hierarchų šventiniuose pareiškimuose. Apie tai tarptautinės žiniasklaidos plačiai apžvelgtame tradiciniame Kalėdoms skirtame apaštaliniame laiške rašė ir Jeruzalės lotynų apeigų katalikų patriarchas palestinietis Fuadas Tualis. Su Kristaus Gimimo švente sveikindamas visus regiono gyventojus – palestiniečius ir izraeliečius, krikščionis, musulmonus, judėjus ir druzus bei kviesdamas ta proga melstis už fundamentalias taikos ir vilties, meilės ir dosnumo, užuojautos ir asmens orumo vertybes, aptarė ir sudėtingą Šventosios Žemės visuomeninio gyvenimo situaciją.

Neramiame Betliejuje maldininkų gausėja

Mindaugas BUIKA

Prie prakartėlės Betliejuje

Rezervuoti visi viešbučiai

Sunkiai besiverčiantiems ir kitas negandas esant konfliktinei situacijai išgyvenantiems Šventosios Žemės krikščionims didžiosios bažnytinės šventės yra ir svarbus pajamų šaltinis. Tą patį galima pasakyti ir apie Jėzaus gimtąjį miestą Betliejų, dabar turintį 26 tūkstančius gyventojų, kuriame veikia trisdešimt viešbučių, pasirengusių priimti atvykstančius užsienio piligrimus ir turistus. Gruodžio viduryje Prakartėlės aikštėje, priešais Gimimo baziliką vadovavęs tradicinei Kalėdų eglės įžiebimo ceremonijai Betliejaus meras Viktoras Batarsė pokalbyje su žurnalistais džiaugėsi, kad visų miesto viešbučių vietos šventiniam laikotarpiui buvo iš anksto rezervuotos.

„Latvijoje grįžta prorusiškos jėgos“

Buvęs Latvijos Liaudies fronto „Tautas Frontes“ pirmininkas Dainis Ivansas

„XXI amžius“ pateikia interviu su buvusiu Latvijos Liaudies fronto „Tautas Frontes“ lyderiu Dainiu Ivansu, kuris pasakoja apie ne itin džiugią politinę, ekonominę bei kultūrinę Latvijos padėtį. Su buvusiu „Tautas Frontes“ lyderiu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Tikriausiai sutiksite, jog Lietuva labai mažai žino, kas iš tikrųjų vyksta kaimyninėje Latvijoje, kurioje gyvena mums pati artimiausia, giminingiausia tauta. Tokia padėtis neturėtų būti toleruojama.

Kada pradėsime ieškoti slaptųjų FSB ir GRU objektų

Gintaras Visockas

Buvęs aukšto rango karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pareigūnas Arvydas Šidlauskas Autoriaus nuotrauka

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas dėl nelemtų CŽV kalėjimų perskaičiau atidžiai. Išvados apie galimus neteisėtus Amerikos slaptųjų tarnybų veiksmus netoli Vilniaus – viena iš svarbiausių nūdienos temų. Skaitydamas šias išvadas prisiminiau keletą susitikimų su buvusiu aukšto rango Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Arvydu Šidlausku. Kadaise teko svečiuotis jo sodyboje Jurbarke ir imti interviu. Tačiau tada neatkreipiau dėmesio į A. Šidlausko pastabas, kurios, man regis, šiandien itin aktualios, nors tuo metu, kai apie slaptus CŽV kalėjimus Lietuvoje niekas dar garsiai net neužsimindavo, jos pasirodė ne tokios svarbios. Tad kokie epizodai iš interviu su buvusiu „antruku“ tąsyk nepateko į spaudą?

Juozo Zikaro kūrybos pėdsakais

Giedrius Grabauskas-Karoblis

J. Zikaro studijos memorialinės lentos atidengimo metu kalba Menų fakulteto dekanė Sigita Saulėnienė

Lapkričio 18–20 dienomis, minint žymaus skulptoriaus ir tapytojo Juozo Zikaro 128-ąjį gimtadienį, Vilniuje ir Kaune vyko šio žymaus menininko atminimui skirti renginiai.

Lapkričio 20 dieną Kauno kolegijos  J. Vienožinskio menų fakultete, buvusioje dailininko studijoje, vyko J. Zikaro auditorijos atidarymo ceremonija. Šioje patalpoje 1928–1944 metais dirbo studentų mylimas profesorius Juozas Zikaras. Jo mokiniais buvo vėliau garsūs menininkai Napoleonas Petrulis, Vytautas Kašuba, Aleksandras Marčiulionis, Ona Dokalskaitė bei kiti žymūs tapytojai ir skulptoriai. Nuo 1996 metų skulptoriaus marčios pastangomis įsteigta ir kasmetinė J. Zikaro premija, kuri įteikiama gabiausiems Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto auklėtiniams. Prie auditorijos atidengta dailininko Artūro Rimkevičiaus sukurta memorialinė lenta, atidarymo ceremonijoje kalbėjo Kauno kolegijos direktorius pavaduotojas Antanas Vaidelys, Menų fakulteto dekanė Sigita Saulėniene, dėstytoja Aušrinė Peleckienė, dėstytoja doc. Lolita Tarbūnaitė-Grabauskienė. Kalbėjusiųjų teigimu, J. Zikaras, kaip ir J. Vienožinskis, buvo vienas iš kelių žymiausių prieškariu veikusios Kauno meno mokyklos pedagogų.

2010-ųjų lūkesčiai

Įžengdami į 2010-uosius metus užbaigiame trečiojo tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį. Mums, „XXI amžiui“ – darbuotojams ir skaitytojams, tai 20-ieji darbo metai ir bendravimo su skaitytojais metai. Tikrai negalvojome, kad visas 20-metis bus lengvas, tam rengėmės. Bet kad jie, ypač paskutinieji, bus tokie sunkūs, tikrai nesitikėjome. Galima sakyti, kad visą laiką ėjome taip, kaip pasakė vienas amerikiečių filosofas, „Neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus“. Nepriklausomoje Lietuvoje mes ėjome ten, kur mūsų laukė nežinomybė, nepasitikėjimas ir nemeilė, bet siekėme palikti savo pėdsakus, žymes. Nuo šeštųjų nepriklausomybės metų negauname jokios paramos iš valstybės – esame lyg ir išbraukti iš Lietuvos bendruomenės. Be jokios abejonės, taip yra todėl, kad ėjome keliu, kurį nurodė Kristus. Jis liepė: gyvenkime taip, kad nedarytume kitiems to, ko nenorėtume patirti iš jų. Kita šio kelio atšaka – tai kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas lietuvis, kiekvienas Lietuvos pilietis. Tai – meilė gimtam kraštui, meilė tėvynei. Ir niekas negali nukreipti mūsų nuo šio kelio. Tad nenuostabu, kad mus, besilaikančius krikščioniškų nuostatų, kai kas iš šio pasaulio galingųjų siekia pažeminti, apjuodinti ar kitaip pakenkti. Todėl vieni mus laiko „kunigų laikraščiu“, kiti (o gal tie patys?) nori pripaišyti mums „nepadorios“ politikos etiketę, esą mes subjektyvūs, mylintys tik vieną partiją, išvis be reikalo „kišamės“ į politiką. Nesame joks „kunigų laikraštis“, bet vadovaujamės amžinomis krikščioniškomis tiesomis – jos rodo kelią visiems doriems žmonėms jau 2000 metų. Taip, mes mylime vieną partiją – tėvynę. Kas pritaria šiam keliui, tam pritariame ir mes. Kas nustoja mylėti tėvynę, į valdžią ateina siekdamas savų interesų, kalba tėvynę mylinčiųjų vardu, bet juos skriaudžia, tokiems ir tokiai „partijai“ mes nepritariame. Kaip nepritariame ir kitoms, ypač toms, kurios tarnauja svetimų valstybių interesams.