|
2010-ųjų lūkesčiai
Įžengdami į 2010-uosius metus užbaigiame trečiojo tūkstantmečio pirmąjį dešimtmetį. Mums, XXI amžiui darbuotojams ir skaitytojams, tai 20-ieji darbo metai ir bendravimo su skaitytojais metai. Tikrai negalvojome, kad visas 20-metis bus lengvas, tam rengėmės. Bet kad jie, ypač paskutinieji, bus tokie sunkūs, tikrai nesitikėjome. Galima sakyti, kad visą laiką ėjome taip, kaip pasakė vienas amerikiečių filosofas, Neik ten, kur veda kelias, verčiau eik ten, kur jo nėra, ir palik savo pėdsakus. Nepriklausomoje Lietuvoje mes ėjome ten, kur mūsų laukė nežinomybė, nepasitikėjimas ir nemeilė, bet siekėme palikti savo pėdsakus, žymes. Nuo šeštųjų nepriklausomybės metų negauname jokios paramos iš valstybės esame lyg ir išbraukti iš Lietuvos bendruomenės. Be jokios abejonės, taip yra todėl, kad ėjome keliu, kurį nurodė Kristus. Jis liepė: gyvenkime taip, kad nedarytume kitiems to, ko nenorėtume patirti iš jų. Kita šio kelio atšaka tai kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas lietuvis, kiekvienas Lietuvos pilietis. Tai meilė gimtam kraštui, meilė tėvynei. Ir niekas negali nukreipti mūsų nuo šio kelio. Tad nenuostabu, kad mus, besilaikančius krikščioniškų nuostatų, kai kas iš šio pasaulio galingųjų siekia pažeminti, apjuodinti ar kitaip pakenkti. Todėl vieni mus laiko kunigų laikraščiu, kiti (o gal tie patys?) nori pripaišyti mums nepadorios politikos etiketę, esą mes subjektyvūs, mylintys tik vieną partiją, išvis be reikalo kišamės į politiką. Nesame joks kunigų laikraštis, bet vadovaujamės amžinomis krikščioniškomis tiesomis jos rodo kelią visiems doriems žmonėms jau 2000 metų. Taip, mes mylime vieną partiją tėvynę. Kas pritaria šiam keliui, tam pritariame ir mes. Kas nustoja mylėti tėvynę, į valdžią ateina siekdamas savų interesų, kalba tėvynę mylinčiųjų vardu, bet juos skriaudžia, tokiems ir tokiai partijai mes nepritariame. Kaip nepritariame ir kitoms, ypač toms, kurios tarnauja svetimų valstybių interesams.
Šie metai 20-ieji Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai. Duok Dieve, kad jie tikrai vestų į tikrą nepriklausomybę. Gyvendami be atominės elektrinės, tapsime labiau priklausomi nuo Rusijos energetikos, o naują elektrinę po kelių dešimtmečių pastatyti žadantys politikai sunkiai suvokia, kad po tiek laiko jau bus kitos energetikos rūšys, kiti alternatyvūs energijos gavimo šaltiniai, o pasaulis bus pasukęs visai kita kryptimi.
Kai pamatai, kad buvę kolaborantai ir išdavikai ne tik sulindo į aukštus valdžios postus, bet ir pina įvairiausias pinkles, sudarinėja įvairius sunkumus, skaudu darosi klausantis dirbtines kalbas apie tėvynės meilę ir pasiaukojimą tautai. Kol kolaborantai nešios nepriklausomos Lietuvos apdovanojimus, kol gaus valstybines pensijas, tol tikros nepriklausomybės nebūsime pasiekę.
Šie metai ir Žalgirio mūšio pergalės 600-ieji metai. Deja, kol per televiziją reklamuojamas sovietinis filmas Tadas Blinda, kol per žiniasklaidos priemones liejasi kosmopolitizmo nuodai, o naujo filmo apie Žalgirio mūšį kūrimas sužlugdytas, nes valdžia neskyrė nė lito, tol mūsų nepriklausomybė tebus tik formali.
Kai aukščiausiuose postuose esantys politikai ir kai kurie kultūros veikėjai elgiasi negarbingai, tad ar galima stebėtis, kad kokiame nors knygyne šalia knygos apie šių dienų politinio kankinio prievartinę mirtį (Disidento mirtis apie A. Litvinenką) lyg niekur nieko puikuojasi knygos apie neseniai mirusį amerikietį dainininką, narkomaną ir vaikų tvirkintoją, arba nedaug nuo jo atsiliekančią lietuvę alkoholikę dainininkę?! Vertybės mūsų visuomenėje iškreipiamos iki šleikštumo, ir paprastas žmogus, vartojantis masinės kultūros išmetamus vaisius, priverstas juos gromuliuoti be didesnio pasirinkimo. Ar ne todėl ir kai kurie vaikai gėdijasi prieiti prie tėvo, atvažiavusio su kelis kartus lopytu automobiliu? Kai kas teigia: manęs krizė nepaveikė ir nieko blogo nepadarė, tad nesuprantu, ko čia anas palaidūnas verkšlena. Jis nemato šalia esančio artimo, priversto už skolas palikti savo būstą, kuriame gyveno kelias dešimtis metų, arba darbo netekusio sumanaus žmogaus. Krikščioniški artimo meilės jausmai jo nelietė arba apie jis apie tai kalba veidmainiškai. Dirbtinai sukeltą sunkmetį pajunta tūkstančiai bedarbių, kai dėl padidintų mokesčių buvo uždarytos jų nedidelės įmonės.
Politikai dar nesupranta, kokią žalą lietuviškai spaudai padarė netikėtu mokesčių didinimu. Nesupranta, ir kokią žalą padarė savo tautiečiams, išvarydami juos į priverstinę emigraciją. Jie tampa nejautrūs globaliems klausimams ir grėsmėms, kurios iškils visai netolimoje ateityje juk po 50 metų Lietuvoje tegyvens 2,5 mln. gyventojų. Užmerkti akis prieš tokias grėsmes, tai prarasti tautą, turinčią didingą ir garbingą praeitį.
© 2010 XXI amžius
|