Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Latvijoje grįžta prorusiškos jėgos“

Buvęs Latvijos Liaudies fronto „Tautas Frontes“ pirmininkas Dainis Ivansas

„XXI amžius“ pateikia interviu su buvusiu Latvijos Liaudies fronto „Tautas Frontes“ lyderiu Dainiu Ivansu, kuris pasakoja apie ne itin džiugią politinę, ekonominę bei kultūrinę Latvijos padėtį. Su buvusiu „Tautas Frontes“ lyderiu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Tikriausiai sutiksite, jog Lietuva labai mažai žino, kas iš tikrųjų vyksta kaimyninėje Latvijoje, kurioje gyvena mums pati artimiausia, giminingiausia tauta. Tokia padėtis neturėtų būti toleruojama.

Ir latviai galėtų savęs paklausti, kodėl tiek mažai žino apie Lietuvą. Mes, latviai, girdime kalbant, jog Lietuvoje ir Estijoje ekonominė padėtis geresnė, o štai Latvijoje – pati blogiausia iš visų trijų Baltijos valstybių. Ar šiuose žodžiuose daug tiesos, – niekas nepaaiškina. Bet man atrodo, kad skirtumai nėra tokie dideli, kaip kai kas bando teigti. Man atrodo, kad trys Baltijos valstybės ekonominiu požiūriu laikosi maždaug vienodai. Įskaitant visus – ir blogus, ir gerus rodiklius.

Tad kokia šiandieninė Latvijos politinė, ekonominė, kultūrinė padėtis? Ypač man rūpi, ar Latvijoje daug nusivylimo atkurtąja nepriklausomybe?

Šiandien labai sunku ką nors gero ir gražaus pasakyti apie Latvijos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą. Latvijoje mažai optimizmo, nes nenumaldomai didėja jau ir taip milžiniška praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Taip pat nenumaldomai didėja praraja tarp valdžios ir visuomenės: politikai nebesuvokia tikrųjų realijų, o visuomenė nė per nago juodymą nepasitiki į valdžią išrinktais žmonėmis. Per pastaruosius 20 metų, kai gyvename ištrūkę iš Sovietų Sąjungos imperijos, valdžios ir tautos santykiai neišsivystė į pagarbų, dalykišką tarpusavio bendradarbiavimą. Drįstu manyti, jog per paskutiniuosius du dešimtmečius, kai gyvename nepriklausomoje Latvijoje, valdžia iššvaistė visus pasitikėjimo kreditus, ir dabar ji jau nebeturi visuomenės akyse nei autoriteto, nei pagarbos.

Rygoje būta ir neramumų, ir riaušių. Lietuva tikriausiai žino, kad maždaug prieš metus prie Latvijos parlamento susirinko gausi minia žmonių, pasiryžusių išvaikyti nekompetetingą Seimą. Tai buvo vienas iš didžiausių pastarojo meto nepasitenkinimo protrūkių. Tačiau mažesnio pobūdžio protesto akcijos rengiamos vos ne kasdien. Dauguma protestuotojų įsitikinę, jog Latvijos valdžia neįgali, praradusi sveiką protą ir bet kokį supratimą, kas iš tiesų dedasi šalyje. Valdžia jau nebesuvokia, ko reikia visuomenei.

Ar tokia būsena natūrali? Juk Latvija yra jauna valstybė. Gal šie sunkumai – laikini, būdingi visoms neseniai nepriklausomybę atkūrusioms, iškovojusioms valstybėms?

Be abejo, šiandieninei padėčiai turi įtakos jaunoms valstybėms būdingi sunkumai, kuriuos analitikai vadina augimo sunkumais. Dvidešimt metų valstybės požiūriu – trumpas laikotarpis. Kaip ir lietuviai ar estai, latviai po Nepriklausomybės paskelbimo taip pat atsidūrė neįprastoje būsenoje, kurią apibūdinčiau kaip egoistišką, vartotojišką. Tenka pripažinti, jog vartotojiškieji, egoistiniai instinktai Latvijoje nugalėjo sveiką nuovoką. Vartotojiškų siekių negalima vadinti idealais. Deja, Latvijoje jie pirmauja. Neteisingus idealus visuomenei įpiršo ir spauda, kryptingai, atkakliai, nuosekliai raginusi mus vis daugiau pirkti ir vartoti, tarsi vienu metu galėtume užsivilkti ne vieną, bet dešimt žieminių paltų.

Žmogaus vertė Latvijoje per pastaruosius dvidešimt metų buvo matuojama tik pagal tai, kiek pinigų jis turi banko sąskaitoje.

Latvio vertė buvo matuojama ne pagal jo išsilavinimą, erudiciją, ne pagal jo nuopelnus valstybei, bet pagal jo piniginės storį?

Deja, taip. Todėl nenustabu, kad daugeliui ekonominė krizė tampa panaši į pasaulio pabaigą. Latviai jau nebesusigaudo, kas yra tikroji gyvenimo prasmė, ir ima manyti, kad mes gyvename šiame pasaulyje tik dėl to, kad daugiau suvalgytume, daugiau madingų paltų sunešiotume ir kuo ilgiau pasėdėtume prabangiuose restoranuose.

Kai kurie latviai jau atvirai klausia, kam mums buvo reikalinga laisvė, jei Latvija iš vienos priklausomybės įklimpo į kitą priklausomybę. Už neteisingas, iškreiptas iliuzijas tenka brangiai mokėti. Ir dėl šių iliuzijų kalti mes visi, ne tik valdžia. Kalti ir akli rinkėjai, kurie balsavo už dabartinius politikus, šiandieninius turčius, neįgyvendinamus jų pažadus. Latvija sulauks esminių pokyčių tik tada, kai pradėsime kritikuoti save: ką aš blogo, neteisingo padariau ir ko gero bei šviesaus nesugebėjau įgyvendinti. Tik pradėdami keistis patys galėsime priversti keistis ir kitus, pavyzdžiui, esančius valdžioje.

Akivaizdu, kad Lietuvoje atsigauna jėgos, kurios nuolaidžiauja proimperinėms Kremliaus užgaidoms. Vaizdžiai tariant, tai – politinės grupuotės, kurios nemato nieko blogo, jei Lietuva ir vėl taps Rusijos Federacijos provincija ar jos sudėtine dalimi.

Latvijoje – panaši situacija. Paskutinieji rinkimai į vietos savivaldos organus pasibaigė dramatiškai. Jau vien dėl to, kad Latvijos sostinė Ryga atiteko prorusiškoms jėgoms – buvusiems interfrontininkams, kurie 1990–1991 metais aktyviai priešinosi Latvijos atsiskyrimo nuo SSRS idėjoms. Štai į valdžią šiandien Latvijoje sugrįžta liūdnai pagarsėjęs komunistas Alfredas Rubiksas. Lietuvos skaitytojams priminsiu: 1990-aisiais jis siekė, kad Kremlius panaudotų jėgą prieš nepriklausomybės siekiančius latvius. Būtent tokie žmonės šiandien renkami ir į Europarlamentą. Jų išrinkimas – tarsi pasityčiojimas iš Latvijos kovų. Kad ir kaip būtų skaudu, bet taip yra. Šiandien Latvijai Europos struktūrose atstovauja žmonės, kurie 1990-aisiais troško šalies nepriklausomybę paskandinti kraujo klane. Sveiku protu sunku suvokti, kaip Latvijos sostinės meru galima išrinkti žmogų, kuris viešai tvirtina, esą 1940-aisiais Latvijos niekas neokupavo ir neaneksavo. Meras taip pat tvirtina, kad tikrasis Rygos partneris yra ne Vilnius ir ne Talinas, jo žodžiais tariant, atsilikę provincialūs kaimai, o didinga Maskva. Visi jo paskutinieji vizitai buvo nukreipti tik į Maskvą. Apie vizitus į Vilnių ar Taliną – jokios kalbos. Tad šiandien negali būti ir jokių kalbų apie nuoširdų Vilniaus ir Rygos tarpusavio bendradarbiavimą.

Šiandien jau ne vienas žinomas, įtakingas politologas tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose pastebi, jog šiandieninė Rusija kaimynų atžvilgiu pakeitė taktiką: savo įtaką pasaulyje Kremlius stiprina ne tankais, bet bankais.

Ši gudriai paslėpta ir kartu veiksminga Rusijos taktika turi savo pavadinimą – „švelnioji okupacija“. Akivaizdu, jog Rusija atsisakė grubios jėgos ar bent jau šią priemonę laiko ne pačia svarbiausia ir ne pačia veiksmingiausia. Rusija Latviją iš naujo okupuoja per rinkimus, kolaborantus, verslą. Tenka pripažinti, jog į valdžią Latvijoje sugrįžo būtent toji partija, kurią buvusi mūsų prezidentė Vaira Vykė Freiberga įvardijo kaip Kremliaus išlaikomą. Juk ne veltui šią partiją visi rusiški TV kanalai liaupsino ir gyrė.

Beje, ši partija pasirašė net oficialią bendradarbiavimo sutartį su Rusijos įtakingiausia Vladimiro Putino partija ir tapo, vaizdžiai tariant, partijos „Jedinaja Rosija“ filialu Rygoje. Net neabejoju, jog per artimiausius rinkimus ši partija garsiai šauks, jog Latvijai naudingiau vienytis ne su Europa, ne su Lietuva ar Estija, bet būtent su Rusija. Ir tokie pareiškimai jau nebejuokingi. Prorusiški procesai Latvijoje labai rimtai įsigalėjo, tad visi blaiviai mąstantys latviai privalo atsikvošėti. Priešingu atveju bus per vėlu. Mes jaučiame visas finansines Rusijos viliones. Suprask, tereikia mums atsigręžti į Rusiją, ir Rusija mus apibers pigia nafta, dujomis, prekybos lengvatomis. Įtartini ir mūsų buvusio premjero ryšiai su Rusijos premjeru V. Putinu. Tie ryšiai – neatsitiktiniai. Čia galima asmeninė nauda. Neramina Rusijos ir Vokietijos susitarimai dėl dujų tiekimo, prekybos. Berlyno ir Kremliaus draugystė – tai tarsi antrasis Molotovo-Ribentropo paktas.

Vadinasi, padėtis be išeities? Ar vis dėlto įmanomas esminis lūžis, padėsiantis atsikratyti Kremliaus peršamų vilionių ir intrigų?

Nemanau, kad interfrontas, kuris atkakliai ir įžūliai veržiasi į valdžią, lengvai laimės rinkimus. Visa Latvijos istorija byloja, kad Lačplėsio ainius ne taip paprasta nugalėti. Latviai suvokia, kas iš tiesų vyksta, tačiau kovos vyksta su dideliais nuostoliais, nes Latvijos ekonominė pažanga sustabdyta bent keleriems metams. Kapitalistinėje visuomenėje toks laikotarpis – ženklus. Didžiausią nerimą kelia tai, kad latviai, nebalsavę ir ateityje nebalsuodami už interfrontininkus, politinėje arenoje nemato latviškų jėgų, už kurias norėtų balsuoti. Latviškos partijos, kurios galėtų tapti alternatyva prorusiškoms partijoms, susikompromitavo. Jos apsivogė, buvo pasipūtusios, ciniškos, nekompetentingos. Tai – viena iš priežasčių, kodėl latviškos jėgos per pastaruosius rinkimus sulaukia mažo rinkėjų palankumo.

Be kita ko, latviškos partijos nėra tikros partijos. Jos dažnusyk priklauso Latvijos oligarchams, kitaip tariant, yra kišeninės turčių partijos. Jos gina ne Latvijos visuomenės, bet siaurus milijonierių interesus. Aš baiminuosi, jog latvių oligarchai vieną gražią dieną nesumanytų Latvijos parduoti Kremliaus vadovams. Juk latvių oligarchams nusispjauti į Latvijos valstybės interesus – jie siekia tik pelno. Didelio pelno. Ir jei pasitaikys galimybė brangiai parduoti Latviją Rusijai – greičiausiai parduos. Ši padėtis velniškai pavojinga. Latvija tokiems latvių oligarchams – tik prekybos objektas.

Lietuvoje vis garsiau prabylama ne apie ekonominę, bet moralinę krizę, esą ekonominius sunkmečius lemia ne finansų, o padorumo stoka.

Vienareikšmiškai. Mes matome ekonominę krizę, tačiau ją sukėlė sumaištis mūsų širdyse. Dviguba sumaištis. Krizę išprovokavo mūsų pačių godumas. Bet Latvija krizę įveikti bando taip pat amoraliai. Nežinau, kokia padėtis Lietuvoje ir Estijoje, tačiau Latvijoje ekonominės krizės padariniai likviduojami pačių nekalčiausių, pačių neturtingiausių sluoksnių pinigais. Krizę Latvijoje įveiks ne tie, kurie be saiko vogė ir išlaidavo, o tie, kurie gyveno taupiai, santūriai ir dar rūpinosi valstybės ateitimi. Apie tokias tendencijas byloja ir naujasis Latvijos biudžetas. Beje, tai išskirtinis visų latviškų biudžetų bruožas. Per dvidešimt nepriklausomybės metų niekas nepasikeitė. Mes ėjome, bet nenuėjome į normalią rinkos ekonomiką. Mūsų verslininkai – jokie verslininkai. Vienintelis jų verslas – tai bendrų Latvijos pinigų skirstymas sau palankia kryptimi.

Jūs nutolote nuo politikos?

Tiesa, aš jau aktyviai nebedalyvauju politinėje veikloje. Turiu pabrėžti, jog nuotaikos nėra džiugios. Jaučiuosi gyvenąs ne nepriklausomoje, laisvoje, bet toje ankstesnėje, sovietinėje Latvijoje. Kai kuriose Latvijos auditorijose jau negalima sakyti tiesos, negalima dėstyti savo pažiūrų. Oligarchų įsigalėjimas sukūrė žmonėse ne politinę, bet finansinę baimę. Už aštresnį žodį į Sibirą dabar netremiama, tačiau pasakęs tiesą Latvijoje gali prarasti darbą. O šiandieninėje situacijoje tai labai skausminga. Žmonės nūnai bijo verslininkų, kurie savo darbuotojus vertina ne pagal kompetenciją, bet pagal lojalumo laipsnį.

Gal tiesiog reikia palaukti dar 20 metų ir, remiantis Biblija, mes jau būsime keturiasdešimt metų klaidžioję po dykumą ir visiškai atsikratę vergo sindromo? Gal tiesiog reikia šiek tiek kantrybės? Nors skeptikai teigia, jog dar po 20-ies metų, esant tokiems procesams, mes jau būsime Rusijos sudėtine dalimi. Kurios pozicijos laikotės Jūs?

Sutinku, kad reikia dar šiek tiek laiko, kad atsigautume. Kai ims augti antroji okupacijos nemačiusi karta, tikiu, mūsų reikalai ims taisytis. Tačiau negalėčiau visiškai atmesti ir versijos, jog po dviejų dešimtmečių jau būsime suvirškinti Kremliaus. Rusijos įtaka ir intrigos – tai vienas iš realių, neišgalvotų pavojų. Šis pavojus didelis dar ir dėl to, kad iš Latvijos per pastaruosius metus išvyko tūkstančiai darbščių, energingų, patriotiškai mąstančių latvių. Žodžiu, intelektualumo Latvijoje vis mažiau. Ir latviškumo Latvijoje kaskart mažiau.

Paradoksas, tačiau ir biurokratinės mašinos mažinimas neduoda reikiamų rezultatų, kadangi iš darbų atleidžiami būtent tie, kurie dar šiek tiek dirbo ir stengėsi, o patys didžiausi tinginiai ir veltėdžiai paliekami valstybinėse įstaigose.

Ar Jums neatrodo, kad Amerika ir Europos Sąjunga per mažai padeda Baltijos valstybėms, kad ta parama – daugiau deklaratyvi nei reali?

Mes tikrų draugų turėsime tik tuomet, kai patys aiškiai parodysime, kokius interesus ir nuostatas giname. Kol kas bent jau Latvija tarptautinėje arenoje atrodo prastokai. Jokie padorūs, sąžiningi, principingi, dabštūs partneriai nenori su mumis turėti rimtų reikalų. Ir aš juos suprantu, pateisinu. Jie puikiai mato, kokie mes iš tiesų esame nepatikimi. Tad mano patarimas toks: tapkime padoriais ir čia pat atsiras padorių draugų, pagalbininkų, partnerių.

© 2010 „XXI amžius“