RUBRIKĄ
REMIA
|
|
Amžinajam poilsiui priglaudė gimtinės žemė
Vytautas Bagdonas
|
Danutė Šilinienė
|
Vasario 6-ąją Svėdasų kapinėse (Anykščių r.) šalia tėvų ir vyro Justino amžinajam poilsiui atgulė iš Ukmergės artimųjų, draugų, buvusių bendradarbių palydėta Danutė Šilinienė (Šilinytė), buvusi mokytoja, literatė, aktyvi visuomenininkė, patriotė, politinių kalinių dukra ir žmona.
Kapinėse plaikstantis Lietuvos Respublikos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos vėliavoms, religines apeigas prie mirusiosios karsto atliko Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas. Apie mokytojos visuomenininkės, patriotės, kovotojos už Nepriklausomybę veiklą kalbėjo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas, žurnalo Varpas redaktorius Jonas Burokas, LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkas Zigmas Vašatkevičius, anykštėnas Albinas Gudonis, nuo vaikystės gerai pažinojęs velionę Danutę. Šių eilučių autorius prisiminė svarų Danutės Šilinienės indėlį, išsaugojant senąją Kunigiškių pradžios mokyklą, steigiant tame pastate muziejų, įprasminant kraštiečių atminimą.
Apie tai, kokia jautri, dėmesinga kitiems ji buvo, kaip rūpinosi savo pažįstamais, kaimynais, bylojo ir Varpo žurnalo redaktoriaus Jono Buroko papasakotas epizodas. Danutė Šilinienė bendradarbiavo žurnale, nuolat siuntė pasakojimus apie politinius kalinius, tremtinius, Lietuvos partizanus, rašė jaudinančius patriotinius straipsnius. Vasario 2-ąją redakcija gavo paskutinįjį Danutės laišką apie Rokiškio rajono Kamajų seniūnijoje gyvenančią buvusią partizanų ryšininkę Marytę Dagytę. Kitame rašinyje labai jautriai pasakojama apie tris Svėdasų mokyklos mokytojus, buvusius partizanus, kurie stribų išniekinti gulėjo miestelio aikštėje suledėjusio kraujo klane ir jiems, mokyklos mokiniams, visam gyvenimui paliko skaudžius prisiminimus.
D. Šilinienė gimė 1933 m. sausio 15 dieną Svėdasų valsčiaus Kunigiškių kaime, mokėsi Kunigiškių J. Tumo-Vaižganto pradžios ir Svėdasų vidurinėje mokyklose. 1954 metais baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
Jos tėvas Dovydas Šilinis buvo politinis kalinys, o ir pati Danutė neprijautė sovietinei valdžiai, jos vos nepašalino iš instituto, nes čia plaukė skundai su priekaištais, kaip tautos priešo dukra gali būti mokytoja...
Institutą pavyko užbaigti, tačiau paskyrimą mokytojauti gavo toli nuo gimtųjų kraštų. Net dešimtį metų Danutei Šilinytei teko darbuotis Šakių rajono Plokščių vidurinėje mokykloje. Sukūrusi šeimą su grįžusiu po ilgų lagerių, kalėjimų metų politiniu kaliniu Justinu Šilinu, įsikūrė Ukmergėje. Čia mokytoja Danutė įsidarbino Ukmergės mokykloje-internate.
Platūs ryšiai su tremtiniais ir politiniais kaliniais, patriotiškumas, veikla blaivybės sąjūdyje kėlė įtarimų partiniams veikėjams ir KGB, todėl Danutės ir Justino Šilinų šeima buvo nuolat persekiojama. Danutė net buvo priversta atsisakyti mėgiamo mokytojos darbo... Jų šeima lengviau galėjo atsikvėpti ir laisvai pasinerti į visokeriopą veiklą tiktai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Gyvendama Ukmergėje Danutė nepamiršo ir gimtųjų Kunigiškių, nuolat čia lankydavosi, rūpinosi istorijos, kultūros paminklų likimu. Jos ir kitų kraštiečių dėka buvo išsaugota dar carizmo metais statyta buvusi Kunigiškių pradžios mokykla. Danutės rūpesčiu po restauracijos čia buvo įsteigtas muziejus, kuriam jinai dovanojo daugybę vertingų eksponatų. Iki pat savo gyvenimo saulėlydžio Danutė Šilinienė siuntė muziejui knygas, nuotraukas, archyvinius dokumentus, rėmė muziejaus veiklą moraliai ir materialiai. Neatsitiktinai Danutės Šilinienės pavardė visiems laikams buvo įrašyta į Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus Šlovės lentą.
Danutė Šilinienė bendradarbiavo spaudoje, jos rašiniai buvo spausdinami Anykštoje, Utenyje, Ukmergės rajono laikraštyje Gimtoji žemė, Valstiečių laikraštyje, XXI amžiuje, Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio žurnale Varpas, laikraštyje Tremtinys ir kitur. Ji parašė ir išleido tris knygas, skirtas gimtojo krašto žmonėms: Prisiminimuose gyvena žmonės (1996 m.), Gimtieji Kunigiškiai (2002 m.) ir Testamentas ukmergiškiams (2003 m.). Veiklios mokytojos dėka buvo surinkta daug vertingos kraštotyrinės medžiagos, prisiminimų apie Lietuvos partizanų kovas, kuriuos Danutė vėlgi dovanojo gimtinės muziejui.
Kai po sunkios ligos mirė ištikimas Danutės gyvenimo palydovas vyras Justinas, jį palaidojo savo gimtajame krašte, Svėdasuose, kur ilsisi ir jos tėvai ir artimieji kad ir pati ten galėtų atrasti amžinąjį poilsį...
Svėdasai, Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka
© 2010 XXI amžius
|