|
RUBRIKĄ
REMIA
|
|
|
Amžinajam poilsiui priglaudė
gimtinės žemė
Vytautas Bagdonas
|
Danutė Šilinienė
|
Vasario 6-ąją Svėdasų kapinėse (Anykščių r.) šalia
tėvų ir vyro Justino amžinajam poilsiui atgulė iš Ukmergės artimųjų,
draugų, buvusių bendradarbių palydėta Danutė Šilinienė (Šilinytė),
buvusi mokytoja, literatė, aktyvi visuomenininkė, patriotė, politinių
kalinių dukra ir žmona.
Kapinėse plaikstantis Lietuvos Respublikos, Lietuvos
politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Lietuvos Laisvės kovotojų
sąjungos vėliavoms, religines apeigas prie mirusiosios karsto atliko
Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas.
Apie mokytojos visuomenininkės, patriotės, kovotojos už Nepriklausomybę
veiklą kalbėjo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas, žurnalo
Varpas redaktorius Jonas Burokas, LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkas
Zigmas Vašatkevičius, anykštėnas Albinas Gudonis, nuo vaikystės
gerai pažinojęs velionę Danutę. Šių eilučių autorius prisiminė svarų
Danutės Šilinienės indėlį, išsaugojant senąją Kunigiškių pradžios
mokyklą, steigiant tame pastate muziejų, įprasminant kraštiečių
atminimą.
|
|
Varėnos dekano netekus
AA kun. Valentinas VIRVIČIUS (195819912010)
|
Kunigas Valentinas Virvičius
|
Vasario 16 dieną iš gyvenimo pasitraukė Varėnos
parapijos klebonas ir dekanas kunigas Valentinas Virvičius.
Valentinas Virvičius gimė 1958 m. liepos 17 dieną
Reškutėnų parapijoje, Pašaminės kaime, Švenčionių r. Baigęs Švenčionėlių
I neakivaizdinę vidurinę mokyklą 1974 metais dirbo vairuotoju. 19771979
metais atliko privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje, 1986
metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1991 m. gegužės
30 dieną vyskupas Juozas Tunaitis Vilniaus Arkikatedroje Valentinui
Virvičiui ir kitiems dviems jo bendrakursiams, paskirtiems šiai
vyskupijai, suteikė kunigystės šventimus. Nuo 1991 metų kun. V. Virvičius
dirbo Eišiškių parapijoje, tais pačiais metais paskirtas Marcinkonių
ir Kabelių parapijų administratoriumi. 1995 metais paskirtas Valkininkų
parapijos klebonu. Nuo 1996 metų Vilniaus arkivyskupo sprendimu
tapo Varėnos dekanu. 1999 metais paskirtas Vilniaus Šv. arkangelo
Rapolo parapijos klebonu. Nuo 2004 m. rugpjūčio 13 dienos Varėnos
Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas, nuo 2005-ųjų Varėnos
dekanas.
|
|
Ilgai laukta knyga
Benjaminas ŽULYS
|
Knygos sutiktuvėse kalba Kauno
Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus
vedėjas literatūrologas Alfas
Pakėnas. Pirmoje eilėje (iš dešinės):
kun. Virginijus Veprauskas,
arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,
vyskupas Juozas Preikšas,
Rašytojų sąjungos pirmininkas
Valentinas Sventickas ir kiti
|
Vaižganto legenda tebegyvena
Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona kvapnūs
ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti deimančiukų žmonėse,
kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs
ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti,
kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės
bendražmogiškos. Tačiau Vaižgantas šiandien nelabai mylimas, sakytum,
pamirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias
dvasines vertybes
Šiuos žodžius prieš kurį laiką pasakė šviesaus
atminimo monsinjoras kun. Kazimieras Vasiliauskas. Juos į bemaž
500 puslapių knygą Neužmirštamas Vaižgantas perkėlė sudarytojas
Kauno Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas literatūrologas
Alfas Pakėnas. Įvadiniame žodyje jis pastebi, kad Vaižgantas sovietmečiu
iš tikrųjų buvo lyg ir pamirštas arba nutylimas, tarsi slepiamas
tautos kultūros podėliuose. Dabar jaučiu ir matau, kai rašytojas
sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio
tamsumoje. Kaip jis neatplėšiamai pritampa prie šiuolaikinio mūsų
gyvenimo ir kultūros, su savo tarsi purslojančia beletristika ir
ypač aktualia publicistika. Sugrįžta ne tik kaip savitas rašytojas,
gyvoji kunigijos kronika, bet ir Nepriklausomos Lietuvos įvairiaspalvė
asmenybė, gyva tebežaižaruojanti legenda. (...) Ieškojau savojo
Vaižganto. Ieškojau ne tik muziejaus ir bibliotekų archyvuose, bet
ir Vytauto bažnyčioje, Nemuno krantinėje, senamiesčio erdvėje. Ieškojau
gyvojo Vaižganto, kad galėčiau jį atskleisti kitiems. Man jis
šviesiaakis, giedriasielis, tėviškės laukų žiniuonis, būties ir
buities sietuvų stebėtojas ir jautėjas.
|
|
|