2010 m. vasario 26 d.
Nr. 16
(1801)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

RUBRIKĄ REMIA

Amžinajam poilsiui priglaudė gimtinės žemė

Vytautas Bagdonas

Danutė Šilinienė

Vasario 6-ąją Svėdasų kapinėse (Anykščių r.) šalia tėvų ir vyro Justino amžinajam poilsiui atgulė iš Ukmergės artimųjų, draugų, buvusių bendradarbių palydėta Danutė Šilinienė (Šilinytė), buvusi mokytoja, literatė, aktyvi visuomenininkė, patriotė, politinių kalinių dukra ir žmona.

Kapinėse plaikstantis Lietuvos Respublikos, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos vėliavoms, religines apeigas prie mirusiosios karsto atliko Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas. Apie mokytojos visuomenininkės, patriotės, kovotojos už Nepriklausomybę veiklą kalbėjo Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas, žurnalo „Varpas“ redaktorius Jonas Burokas, LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkas Zigmas Vašatkevičius, anykštėnas Albinas Gudonis, nuo vaikystės gerai pažinojęs velionę Danutę. Šių eilučių autorius prisiminė svarų Danutės Šilinienės indėlį, išsaugojant senąją Kunigiškių pradžios mokyklą, steigiant tame pastate muziejų, įprasminant kraštiečių atminimą.


Varėnos dekano netekus

A†A kun. Valentinas VIRVIČIUS (1958–1991–2010)

Kunigas Valentinas Virvičius

Vasario 16 dieną iš gyvenimo pasitraukė Varėnos parapijos klebonas ir dekanas kunigas Valentinas Virvičius.

Valentinas Virvičius gimė 1958 m. liepos 17 dieną Reškutėnų parapijoje, Pašaminės kaime, Švenčionių r. Baigęs Švenčionėlių  I neakivaizdinę vidurinę mokyklą 1974 metais dirbo vairuotoju. 1977–1979 metais atliko privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje, 1986 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1991 m. gegužės 30 dieną vyskupas Juozas Tunaitis Vilniaus Arkikatedroje Valentinui Virvičiui ir kitiems dviems jo bendrakursiams, paskirtiems šiai vyskupijai, suteikė kunigystės šventimus. Nuo 1991 metų kun. V. Virvičius dirbo Eišiškių parapijoje,  tais pačiais metais paskirtas Marcinkonių ir Kabelių parapijų administratoriumi. 1995 metais paskirtas Valkininkų parapijos klebonu. Nuo 1996 metų Vilniaus arkivyskupo sprendimu tapo Varėnos dekanu. 1999 metais paskirtas Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos klebonu. Nuo 2004 m. rugpjūčio 13 dienos – Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas, nuo 2005-ųjų – Varėnos dekanas.


Ilgai laukta knyga

Benjaminas ŽULYS

Knygos sutiktuvėse kalba Kauno
Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus
vedėjas literatūrologas Alfas
Pakėnas. Pirmoje eilėje (iš dešinės):
kun. Virginijus Veprauskas,
arkivyskupas Sigitas Tamkevičius,
vyskupas Juozas Preikšas,
Rašytojų sąjungos pirmininkas
Valentinas Sventickas ir kiti

Vaižganto legenda tebegyvena

„Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona – kvapnūs ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti „deimančiukų“ žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos. Tačiau Vaižgantas šiandien nelabai mylimas, sakytum, pamirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes…“ Šiuos žodžius prieš kurį laiką pasakė šviesaus atminimo monsinjoras kun. Kazimieras Vasiliauskas. Juos į bemaž 500 puslapių knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“ perkėlė sudarytojas Kauno Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas literatūrologas Alfas Pakėnas. Įvadiniame žodyje jis pastebi, kad Vaižgantas „sovietmečiu iš tikrųjų buvo lyg ir pamirštas arba nutylimas, tarsi slepiamas tautos kultūros podėliuose. Dabar jaučiu ir matau, kai rašytojas sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio tamsumoje. Kaip jis neatplėšiamai pritampa prie šiuolaikinio mūsų gyvenimo ir kultūros, su savo tarsi purslojančia beletristika ir ypač aktualia publicistika. Sugrįžta ne tik kaip savitas rašytojas, „gyvoji kunigijos kronika“, bet ir Nepriklausomos Lietuvos įvairiaspalvė asmenybė, gyva tebežaižaruojanti legenda. (...) Ieškojau savojo Vaižganto. Ieškojau ne tik muziejaus ir bibliotekų archyvuose, bet ir Vytauto bažnyčioje, Nemuno krantinėje, senamiesčio erdvėje. Ieškojau gyvojo Vaižganto, kad galėčiau jį atskleisti kitiems. Man jis – šviesiaakis, giedriasielis, tėviškės laukų žiniuonis, būties ir buities sietuvų stebėtojas ir jautėjas“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija