Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ilgai laukta knyga

Benjaminas ŽULYS

Knygos sutiktuvėse kalba Kauno Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas literatūrologas Alfas Pakėnas. Pirmoje eilėje (iš dešinės): kun. Virginijus Veprauskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Juozas Preikšas, Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas ir kiti

Vaižganto sesers Marijonos provaikaitė gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė kalbėjo apie jai artimą ir brangų žmogų

500 puslapių knyga „Neužmirštamas Vaižgantas“ – 140-osioms rašytojo ir iškilaus dvasininko gimimo metinėms skirtas solidus leidinys

Vaižganto legenda tebegyvena

„Man Vaižganto žodžiai buvo kaip duona – kvapnūs ir skalsūs. Žavėjo jo didelis noras ieškoti „deimančiukų“ žmonėse, kūryboje ir gyvenime. Be Vaižganto jaunystėje gal nebūčiau pamatęs ir supratęs Lietuvos grožio, jos žmonių dvasios. Jis mokėjo surasti, kas žmones jungia, o ne skiria, nes pačios svarbiausios vertybės – bendražmogiškos. Tačiau Vaižgantas šiandien nelabai mylimas, sakytum, pamirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes…“ Šiuos žodžius prieš kurį laiką pasakė šviesaus atminimo monsinjoras kun. Kazimieras Vasiliauskas. Juos į bemaž 500 puslapių knygą „Neužmirštamas Vaižgantas“ perkėlė sudarytojas Kauno Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas literatūrologas Alfas Pakėnas. Įvadiniame žodyje jis pastebi, kad Vaižgantas „sovietmečiu iš tikrųjų buvo lyg ir pamirštas arba nutylimas, tarsi slepiamas tautos kultūros podėliuose. Dabar jaučiu ir matau, kai rašytojas sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio tamsumoje. Kaip jis neatplėšiamai pritampa prie šiuolaikinio mūsų gyvenimo ir kultūros, su savo tarsi purslojančia beletristika ir ypač aktualia publicistika. Sugrįžta ne tik kaip savitas rašytojas, „gyvoji kunigijos kronika“, bet ir Nepriklausomos Lietuvos įvairiaspalvė asmenybė, gyva tebežaižaruojanti legenda. (...) Ieškojau savojo Vaižganto. Ieškojau ne tik muziejaus ir bibliotekų archyvuose, bet ir Vytauto bažnyčioje, Nemuno krantinėje, senamiesčio erdvėje. Ieškojau gyvojo Vaižganto, kad galėčiau jį atskleisti kitiems. Man jis – šviesiaakis, giedriasielis, tėviškės laukų žiniuonis, būties ir buities sietuvų stebėtojas ir jautėjas“.

A. Pakėno knygos sutiktuvės buvo surengtos Kauno rotušėje, dar vadinamoje Baltojoje gulbėje (beje, šiuo vardu Rotušę pavadino būtent Vaižgantas). Simboliška, kad knyga visuomenei buvo pristatyta kaip tik čia. Jos sudarytojas papasakojo, kad išleidęs knygą pirmiausia vieną jos egzempliorių padėjo rašytojo bute-muziejuje lovoje ant pagalvės, kur ilsėjosi kanauninkas – kad knyga dar labiau prisigertų jo dvasios šviesos ir šilumos. Po kurio laiko A. Pakėnas knygą padovanojo Vytauto Didžiojo (Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčios rektoriui kun. Kęstučiui Rugevičiui. Šioje šventovėje Vaižgantas praleido trylika kunigystės metų, buvo jos rektoriumi.

Vaižgantas pagal savo pašaukimą buvo ne vien prelatas, sielų ganytojas, bet ir aktyvus savo meto visuomenės veikėjas, rašytojas, pedagogas, kovotojas už lietuvybę. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėjo, kad kunigo Juozo Tumo ir arkivyskupo kartos kunigų gyvenimai savo esme ir būtimi yra artimi. Vaižgantas ir jo bendraminčiai kunigai gyveno carinės Rusijos priespaudos, o kunigo Sigito kartos kunigai – sovietinės okupacijos metais. Ir vieniems, ir kitiems teko patirti daug išbandymų, nešti sunkią bet garbingą atsakomybės prieš savo tautą naštą.

Ragino gelbėti Lietuvą

Knygoje gausu įvairių laikotarpių įvairaus amžiaus ir pažiūrų žmonių prisiminimų apie Vaižgantą. Publikuojami jo paties laiškai, pamąstymai, polemikos su to meto visuomenės veikėjais. Prisiminimų autorių, kurių rašinius sudarytojas sudėjo į knygą, esama apie 80. Paties Vaižganto rašiniai leidinyje irgi užima nemažai vietos – kai kurie jų ir keletas nuotraukų skelbiami pirmą kartą. Tarp prisiminimų autorių – ir rašytojai Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Kazys Inčiūra, Kostas Korsakas, Balys Sruoga, Juozas Paukštelis, Antanas Vienuolis-Žukauskas, Antanas Venclova, netgi Juozas Albinas Herbačiauskas, taip pat arkivyskupas Juozas Skvireckas, vyskupas Pranciškus Karevičius, kunigai Jonas Matuzas, Povilas Korzonas, menotyrininkas Paulius Galaunė, memuaristas Kazimieras Skebėra, aktorė Elena Žalinkevičiūtė-Petrauskienė ir kiti. O knygoje paminėtų asmenybių – per šešis šimtus.

Antai rašytojas Kostas Korsakas savo laiku prisiminė, kaip būdamas vaikas girdėjęs pasakojant  apie Vaižgantą, kad jis apie Rusijoje įvykusį perversmą kalbėjęs: „Caro Nikolajaus valdžia nuversta. Sakote, kad ją nuvertė revoliucija, darbininkai. Ne, ją nuvertė pats Dievas. Dievo rūstybė ją nuvertė“.

Apie Vaižganto populiarumą tarp Vytauto Didžiojo universiteto studentų pasakoja K. Skebėra. Esą kartą prof. Rimka atėjęs skaityti paskaitos į savo auditoriją ir ją radęs tuščią. Tuomet jis išėjęs koridoriun ir čia sužinojo, kad visi jo kurso studentai pas Vaižgantą. Šis labai vaizdžiai pasakojo apie žymųjį knygnešį Jurgį Bielinį-Bieliuką. „Vaižgantas visada būdavo saulėtos nuotaikos, visados šuolus, judantis lyg gyvas sidabras. Ir visados visus matantis ir viską girdintis“, – prisiminė K. Skebėra. Į Vaižganto paskaitas studentai ir dėstytojai plūste plūsdavo. Tas pat buvo ir bažnyčioje – pasiklausyti jo įspūdingų pamokslų ateidavo ne vien katalikai, bet ir kitų tikėjimų žmonės.

Prisiminta, kad Vaižgantas buvo vienas iš 1905 metų Vilniaus Didžiojo Seimo organizatorių, Lietuvių krikščionių demokratų partijos iniciatorius, 1917 metais Lietuvos Seime Petrograde pasisakė už reikalavimą Lietuvai nepriklausomybės. Jis priklausė įvairioms visuomeninėms organizacijoms, kai kurioms vadovavo. O jo kūryba – srauni, neišsenkama gyvybės versmė. Jau išleista aštuoniolika tomų, ketinama išleisti dar dvylika.  

Savo testamente Vaižgantas rašė: „Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet sentimentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose – prašau pasiskaityti ir bus vis tiek, ar aš tebesu, ar nebesu“. Po šiuo dokumentu pasirašė: „Žemaičių katedros Garbės Kanauninkas. Lietuvos universiteto Lietuvių Literatūros Garbės Daktaras, Vytauto Didžiojo b. rektorius, o šiaip jau –Tretininkas kun. Juozas Tumas – Vaižgantas. Kaune 1233 m. sausio 14 d. “ Paskutiniai jo žodžiai išeinant į amžinybę buvo – „Gelbėkit Lietuvą“. Šis kreipinys labai tinka ir mūsų dienoms, pastebėjo renginio dalyviai.

Knygos sutiktuvėse dalyvavusi Vaižganto sesers Marijonos provaikaitė gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė kalbėjo apie jai šį artimą ir brangų žmogų. Nors tuo metu ji buvo maža mergaitė, bet apie jį daug gero bei šviesaus girdėjo iš artimųjų, pažįstamų, apie jį nemažai skaitė.

Susitikimo dalyviai sakė, kad Vaižgantui Kaune reikia paminklo. Prieškaryje jau imtasi iniciatyvos, numatyta paminklui vieta, bet idėjos nespėta įgyvendinti. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pasidžiaugė, kad dabar paminklas šiam žmogui yra jo bute įrengtas muziejus, kurį kasmet aplanko tūkstančiai žmonių. A. Pakėnas savo knygoje apgailestauja, kad dėl įvairių aplinkybių iki šiol nežinoma, kur ilsisi Vaižganto palaikiai. Tik manoma, kad jie turėtų būti Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Paieškos tęsiamos.     

Kaunas
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“