Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Stabilumo nostalgija

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje svarstomi planai pensinio amžiaus ribą tolinti iki 65 metų, o paskui iki 67 metų sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Ir kai kuriose kitose Europoje šalyse kuriami planai ilginti pensinį amžių. Graikijos vyriausybės amžiaus ribą nori nustumti iki 63 metų, o Ispanijos – nuo 65 iki 67 metų. Tokiems planams pasipriešino šių šalių profsąjungos – Graikijoje ir Ispanijoje jau vyksta masiniai streikai. Kai kurie politikai ir ekspertai teigia, kad neva pensinio amžiaus didinimas neišvengiamas, reikia siekti europinių standartų. Tačiau išsamiau pasidomėjus aiškėja, kad tokie teiginiai klaidingi. Taip, kai kuriose Europos valstybėse pensinio amžius riba didesnė nei Lietuvoje – Danijoje siekia 65 metus, Švedijoje – 66 metus. Bet daugelyje kitų šalių padėtis kitokia – pensinio amžiaus riba Prancūzijoje yra 60 metų, Maltoje – 61 metai, Čekijoje – 61, 5, Slovėnijoje 62 metai. Tad nereikėtų klaidinti piliečių, nes tiesa vis tiek išaiškėja.

Vėl atgyja šešėlinė ekonomika. Šešėlinės ekonomikos dalis per metus smarkiai šoktelėjo ir jau pasiekė 23 procentus Bendrojo vidaus produkto (BVP). Ekspertai teigia, kad šiais metais šešėlinė ekonomika užkariaus dar didesnę rinkos dalį – net 27–30 proc. BVP. Šešėlinės ekonomikos plėtros priežastys – didėjantys mokesčiai, kylantis nedarbo lygis ir versle bei politikos sferoje vykstantys kriminalizacijos procesai. Valstybė nesurenka mokesčių, vis skolinasi milijardus, o dalis mūsų šalyje uždirbtų  pinigų ilsisi verslininkų pamėgtose lengvatinės prekybos zonose Kaimanų, Seišelių salose, Arubos saloje ir kituose panašiuose kraštuose. O kokia situacija kitose Europos šalyse? Skandinavijos regiono valstybėse (Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje) šešėlinės ekonomikos dalis nedidelė – apie 10 proc., Čekijoje – 17 proc., Italijoje – 22 proc., o Bulgarijoje – net 32 proc. Lietuvoje vis daugiau atlyginimų mokama vokeliuose, kai kuriose įmonėse net trečdalis ar net pusė algos išmokama nelegaliai. Dirbantieji yra forminami tik minimaliai algai, o kitą algos dalį gauna vokeliuose. Auga ir kontrabandos mastai. Pavyzdžiui, į Lietuvą iš Lenkijos ir Baltarusijos gabenamas langų ploviklis, iš jo Lietuvoje gaminamas pilstukas. Tokiais surogatais jau yra apsinuodiję daug žmonių.

Kultūros sferoje irgi daug netvarkos. Daugelis bibliotekų, meno galerijų darbuotojų, aktorių gauna varganus, vos 700–900 litų atlyginimus, o Kėvišo klanas klesti ir šluoja milijonus. Pasipelnę iš VEKS’o pinigų, fejerverkams bei butaforinėms skulptūroms išleidę milijonus ir daug pinigų įsidėję į kišenę, „kultūringi įteisinti vagys“ klesti ir šaiposi. Prisimename kai kurias Rytų kaimynes. Rusijoje daugiau nei dešimtmetį klesti Ceretelio klanas, turintis kultūros sferos monopolį. Gruzinų kilmės skulptorius Z. Ceretelis ir su juo susiję skulptoriai bei architektai gauna didžiules sumas iš valstybės biudžeto, o jų kolegoms lieka tik trupiniai.

Korupcija ir kriminalinės apraiškos Lietuvos versle bei politikoje turi gilias šaknis. Dar 1990–1991 metais šešėlinio pasaulio lyderiai ir komunistų partijos bei KGB veikėjai pradėjo savo kelią į verslo olimpą. 1993–1994 metais EBSW, „Luokės“, G. Konopliovo ir R. Marcinkevičiaus sukurtų verslo struktūrų įtaka Lietuvoje buvo didžiulė, o jų ryšiai su A. Brazausko prezidentūra ir LDDP vyriausybe – itin glaudūs. Šios grupuotės išgrobstė milijardines lėšas, o didžiųjų aferų architektai taip ir liko nenubausti. Lietuvoje iki šiol klesti tiek EBSW klanas, tiek „Luokės“ veikėjai, tiek kiti skandalingi oligarchai. Reikia strategijos, ryžtingų veiksmų, kurie pakeistų padėtį iš esmės. Jei bus apsiribota propagandiniais veiksmais, tokiais kaip 2009 metais vykusi garsiai išreklamuota H. Daktaro „medžioklė“, tikros pažangos nesulauksime. Geriausia, jei aklai nesivadovausime mitais, televizijos laidomis, o pažvelgsime į situaciją iš įvairių pusių. Šio mėnesio pradžioje internete įkurta ir jo svetainė. Henriko Daktaro demonizavimas nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų, visa ši pigi propagandinė kampanija yra kai kam naudinga. Juk daug žymių nusikaltėlių dar vaikšto laisvėje, jie išnaudoja savo valdomų įmonių darbininkus.

Mūsų šalyje įsigalėjusi krizė labai pakenkė daugeliui šalies piliečių – jų pajamos krito drastiškai – 30 procentų ar dar daugiau, kai kurie tapo bedarbiais, o mokesčių našta išaugo, žymiai pabrango šildymas, išaugo mokesčiai už vandenį ir elektrą. O Lietuvą nuskurdinę korumpuotų klanų nariai maudosi prabangoje – valdo po kelis namus, perka prabangius automobilius, vyksta atostogauti į Tailandą, Maldyvų salas ir kitus egzotiškus kraštus. Tačiau padėtis nėra be išeities. Tai rodo ir užsienio šalių pavyzdžiai. Štai Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis 2004–2006 metais ėmėsi griežtų priemonių prieš šalį nuskurdinusį mafijos tinklą – korumpuotus politikus, oligarchus ir kriminalinius lyderius – „įteisintus vagis“ (vory v zakonie). Per porą metų pavyko palaužti mafijos pasipriešinimą – daug Gruzijos mafijos vadeivų atsidūrė kalėjime, dalis pabėgo iš šalies, daugiausia į Rusiją. Ir nors 2007–2009 metais kriminalinės struktūros ir prokremliška opozicija dar bandė kurstyti neramumus, net kariškių maištus, tačiau nuversti demokratinės M. Saakašvilio vyriausybės jiems taip ir nepavyko. Tad norint atkurti teisingumą ir demokratiją pažadai ir aimanos nepadės, reikia tvirtos rankos. Lietuvoje vis dar gailimasi komunistų, įvairaus plauko nuvorišų, per televizijos laidas rodomos jų laimingos šeimos, jų pokalbiai apie gyvenimą. Bet tiesa tokia – jie pralobo daugelio Lietuvos piliečių sąskaita, pralobo vogdami ir sukčiaudami. Kodėl turime jų gailėtis? Bejėgiškumas ir nusivylimas irgi nepadės. Žymus psichologas ir filosofas Erikas Fromas dar 1950 metais rašė: „Egzistuoja pavojus, kad bejėgiškumo jausmas, vis dažniau apimantis ir inteligentus, ir kitus piliečius, gali paskatinti juos priimti priespaudą ir net teigti, kad priespauda neišvengiama. Toks neva realistinis požiūris yra klaidingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, destruktyvių jėgų įsigalėjimas dar neįrodo, kad tokios jėgos neįveikiamos. Antra, klaidinga manyti, kad karus, įvairias suirutes ir ekonomines krizes sukelia objektyvūs faktoriai. Tokie reiškiniai dažniausiai kyla politikos, karo ir ekonomikos vadų sprendimu, siekiant užgrobti žemes, gamtos išteklius, įgyti tam tikrų privilegijų, pralobti ar pelnyti šlovę. Bet susivieniję piliečiai gali pasipriešinti tokioms užmačioms“. Šiuo metu, žvelgiant į politikos olimpe vykstančius procesus, įdomu pastebėti, kad valdančioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje veikia skirtingos srovės. Vieni atstovauja kapitalistų klanų – bankininkų ir oligarchų interesus, yra artimai susiję su G. Kėvišu, A. Čapliku, su Darbo partijos veikėjais. Kiti TS-LKD politikai nuosekliai gina valstybės ir piliečių interesus, kuria naudingus įstatymų projektus. Partijose daug susiskaldymo ženklų. Krizė yra pasaulinė, bet Lietuvoje ji reiškiasi itin stipriai, ypač dėl neteisingai vykdomos finansinės-mokestinės politikos, ir pagrindinė to priežastis – 2000–2009 metais mūsų šalyje atvirai klestėję mafijos struktūros, išgrobstę milijardus iš valstybės iždo. Ir iki šiol šios jėgos dar turi didelę įtaką, o kai kuriose šalies regionuose – pajūryje, Pagėgių, Prienų, Tauragės, Švenčionių rajonuose tiesiog įsigalėjo Sicilijos mafiją primenančių klanų valdymas. Teismuose trūksta teisingumo, padėtį galėtų pakeisti Seimo nario Ryto Kupčinsko ir kelių jo kolegų inicijuojama teismų reforma. Po dviejų atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo dešimtmečių piliečiai jau nori tvarkos ir stabilumo. Laikas pakilti iš nuosmukio liūno.

© 2010 „XXI amžius“