|
Gavėnia Dievo troškimo atgaivinimas
Popiežius Benediktas XVI pirmojo Gavėnios sekmadienio proga kalbėjo apie būtinybę grįžti į save ir išgirsti Dievo balsą savo viduje, idant būtų įmanoma įveikti gundymus ir surasti gyvenimą įprasminančią tiesą.
Šis grįžimas į save tai mūsų viso gyvenimo kelionė su Kristumi, kuris mums paliko tinkamiausią grįžimo į save pavyzdį. Žinome, kaip dažnai Jėzus vakare, po įtemptos bei gailestingumo darbų kupinos dienos, viską palikdavo ir eidavo naktį melstis, kad gyvybiškai svarbų nakties poilsį iškeistų į dar svarbesnę bendrystę su savuoju Tėvu.
Neretai savimeilė užvaldo asmenį ir įvilioja į pražūtingų klaidų dykvietes, ir žmogui darosi tik blogiau. Tačiau kai Viešpaties meilė pradeda valdyti Jo ištikimus mokinius, esti kitaip. Antai apaštalas Paulius nors savo tobulėjimą kukliai vertino, tačiau drąsiai teigė, jog jis yra paties Jėzaus Kristaus pagautas (Fil 3, 12). Šis šv. Pauliaus prisipažinimas išreiškė jo vidinį troškimą radikaliai atsisakyti visko, kas jam trukdė artintis prie Viešpaties pažinimo didybės (Fil 3, 8).
O kad ir mes, XXI amžiaus krikščionys, turėtume tokį panašų Dievo alkį, kokį turėjo šis tautų apaštalas. Nejau šiais laikais Visagalio dešinė pasilpo ir dėl to Jis mums mažai tegali padėti dorotis su visomis mūsų gyvenimo problemomis? Ne, tai mūsų tikėjimas dar neįsiplieskė arba ilgainiui patys leidome jam išsikvėpti ir todėl kai kuriems asmenims šis gyvenimas kartais tampa nebepakeliama našta.
Prisiminus keletą tragiškų kunigų pasitraukimų iš gyvenimo atvejų, galima sakyti, kad jei kunigo gyvenime pasigendama stiprėjančio tikėjimo darbų liudijimo, tada tai gali būti ženklas, kad jis, pašauktas būti viena iš Kristaus vynmedžio gyvybingųjų šakelių, pradeda dvasiškai džiūti.
Žinome, kaip svarbu kunigui nuolat naudotis visomis Kristaus ir Bažnyčios teikiamomis antgamtinėmis priemonėmis, kurios jį vis artintų prie Dievo. Tačiau esminis dalykas tai kiekvieno dvasininko asmeninis tikėjimo bei meilės ryšys su savuoju Viešpačiu. Jei jis silpnas, tada sunkesnių išbandymų valandėlėmis net ir kunigas (dėl žmogiško silpnumo) gali savaip atkristi ir pradėti ieškoti paguodos, pavyzdžiui, svaigaluose. O kraštutinio silpnumo atveju, deja, kaip liudija skaudžiausia netektis, jo net gali tykoti savižudybės pagunda. Kai ją žmogus įsileidžia į savo vidų, tada jis perdėm liguistai susifokusuoja vien į savo problemą ir užmiršęs Dievą, kuris neleidžia patirti Jo besišaukiantiems didesnių sunkumų, nei jie gali pakelti, kartais atlieka tokį lemtingą poelgį, kuris gali visiškai sukomplikuoti tolimesnę jo egzistenciją po šio gyvenimo.
Popiežiaus Jono Pauliaus II posinodiniame paraginime Pastores dabo vobis, kuris skirtas visiems dvasininkams, kalbama apie Viešpaties Dvasią, kuri yra pagrindinė kunigų dvasinio gyvenimo veikėja. Šventosios Dvasios malonės dovanos supratimas palaiko ir stiprina nepalaužiamą kunigo pasitikėjimą dvasiniame kelyje pasitaikančiuose sunkumuose, gundymuose, silpnumuose, taip viltingai rašė Šventasis Tėvas.
Todėl šiais Kunigų metais svarbu pirmiausia visus mūsų krašto dvasininkus palaikyti maldoje, kad juose visuose atsinaujintų kilnusis pašaukimo troškimas, tai yra, pasak Jono Pauliaus II, kad prie Dievo Žodžio kunigai artėtų nuolankia ir maldinga širdimi, idant jis įsiskverbtų į jų minčių ir jausmų gelmes ir sukurtų naują mąstyseną Kristaus išmonę.
Perfrazuojant pal. kun. M. Sopočkos žodžius: Kodėl nori būti ąžuolu, jei Dievas nori, jog būtum gėlytė?, galima sakyti, jog tiktai nenumaldomas (pirmiausia dvasininkų bei vienuolių) troškimas panašėti į Kristų būti Jo tvirtais Dievo žodžio liudijimo bei skelbimo ąžuolais padės tapti tomis pražydusiomis gėlėmis, kurios teiks visiems aplinkiniams Kristaus meilės kvapsnį (2 Kor 2, 15) ir išties kiekvienam Jo bendradarbiui geriausiu būdu padės grįžti į save.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius
|