|
Pasitinkame Kovo 11-osios dvidešimtmetį
Lietuva švenčia 20-ąsias valstybės atkūrimo metines 1990 m. kovo 11-ąją naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Respubliką. Tai nebuvo toks paprastas kelias, kaip dabar būtų galima pagalvoti. Reikėjo daug pastangų, kad kovo 11-oji taptų Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Įsisiūbavus Sąjūdžiui, Lietuvos žmonės neabejojo, jog nepriklausomybė bus paskelbta, nes Sąjūdis Aukščiausiojoje Taryboje gavo daugumą, o ir komunistų atstovai, matydami tautos norą, negalėjo priešintis nepriklausomybės skelbimui, nors ir bandė įtraukti tautą į ilgus ir beprasmius ginčus. Dar vasarį A. M. Brazauskas sakė, kad be sovietinės kariuomenės Lietuva bus nesaugi, o kitame susitikime žadėjo Nobelio premiją tam, kuris pasiūlys, kaip paskelbti nepriklausomybę.
V. Landsbergis su kai kuriais Sąjūdžio deputatais savo veiksmus planavo pagal rinkimų kampanijos metu duotus įsipareigojimus rinkėjams: gavę mandatą ir turėdami tam juridinę ir politinę galią teisėtai išrinktame Lietuvos parlamente atkursime Lietuvos nepriklausomybę. Nors vasario pabaigoje po pirmojo rinkimų rato buvo aiški Sąjūdžio pergalė, tačiau išrinktų deputatų skaičius nebuvo pakankamas. Todėl buvo nerimaujama, ar pavyks antrame rate pasiekti pergalę. Dar 1990 metų kovo 5 dieną Sąjūdžio išrinktų deputatų susitikimo užrašuose matyti abejonės, ar ką tik sušaukta Aukščiausioji Taryba iš karto paskelbs Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie deputatai aiškino, kad reikia atsižvelgti į tai, kas dedasi pasaulyje, ypač į Rytus nuo Lietuvos, nuo kurių mes tada dar labai priklausėme. Sąjūdžio deputatai svarstė, kokiu būdu nepriklausomybę skelbti ar viską padaryti iš karto, ar skelbti etapais. Buvo siūlymų skelbti ne nepriklausomybės atstatymą, bet valstybės atkūrimo įgyvendinimą. Po ilgų diskusijų nutarta skelbti nepriklausomybę visa apimtimi.
Buvo apmąstoma ir galima užsienio valstybių reakcija į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Dar 1989 metų liepą Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Stasio Lozoraičio surengtame V. Landsbergio susitikime su aukštais JAV valstybės departamento ir JAV saugumo tarybos prie prezidento (šiai tarybai tuomet vadovavo Kondoliza Rais) pareigūnais pastarasis nuramino, kad Sąjūdis nekels nei revoliucijos, nei pradės pilietinį karą, kad rengiamasi eiti parlamentiniu keliu ir siekiama tikrų rinkimų. JAV pareigūnams V. Landsbergis išaiškino, kad gavę mandatą ir naujame parlamente turėdami daugumą, AT deputatai žada priimti sprendimą dėl valstybės atkūrimo. Sąjūdis visą laiką sakė, kad žada eiti taikiu neprievartinės politinės kovos keliu, buvo aiškinama, kad bus tik grąžinama teisinė padėtis, kurią destabilizavo Hitleris ir Stalinas.
Tačiau oficialioji pozicija dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo dviprasmiška. JAV ambasadorius Maskvoje Džekas Metlokas (Jack Matlock) apsirgo, kai kovo 8-ąją Sąjūdžio atstovai, vadovaujami V. Landsbergio, nuvyko pas jį. Maskvoje lietuviai, kaip SSRS liaudies deputatai (ir kaip Sąjūdžio atstovai), pas Dž. Metloką važiavo Kremliaus skirtomis liaudies deputatams mašinomis. M. Gorbačiovas jiems netgi sakė: žinau tuos jūsų pasivažinėjimus po miestą. Kovo 8-ąją vykusiame susitikime Dž. Metloko elgesys rodė, kad JAV valdžia yra ne su mumis. Jis sakė, kad JAV vyriausybė mūsų tikrai neparems. Dž. Metlokas Lietuvos atstovus kvietė ne savo iniciatyva jis ne tik norėjo iš pirmų lūpų išgirsti, kas vyksta Lietuvoje, bet ir pranešti apie tai Kongresui ar JAV prezidentui. Bet ir tai buvo didžiulė parama Lietuvos nepriklausomybės idėjai. Tuometė JAV administracija neturėjo vieningos pozicijos. Dž. Metlokas galėjo bijoti savo atsakomybės, o K. Rais viską išklausė ir priėmė dėmesin. Ji pabrėžė, jog JAV toliau laikosi pozicijos, kad Lietuva buvo neteisėtai inkorporuota į SSRS, ir priminė, kad JAV yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovybė, o Valstybės departamente kabo mūsų vėliava. V. Landsbergis tada pasakė, kad pas jus čia ant sienos kabo žemėlapis, kur mes uždažyti taip pat raudonai, kaip ir visa SSRS, taigi sakote viena, bet kai kurie ženklai yra kitokie. K. Rais pripažino, kad Landsbergis teisus. Tuo metu ir kiti Sąjūdžio Seimo tarybos, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai viešėjo Vašingtone bei kituose JAV miestuose, kur susitiko su įvairaus rango pareigūnais, bendravo su lietuvių išeivijos atstovais. JAV Vyriausybei terūpėjo didžioji politika ir jėgų balansas. JAV ir kitos Vakarų šalys daug vilčių dėjo į M. Gorbačiovo perestroikos politiką ir jie rūpinosi, kad per daug greitas lietuvių ėjimas į nepriklausomybę nesulauktų SSRS komunistinių dogmatinių jėgų atsako ir nenuverstų M. Gorbačiovo, nesudarytų jam sunkumų, kad nesustotų perestroikos procesas. JAV administracijai reikėjo tos pačios SSRS, tik demokratizuotos, arba, kitaip sakant, integruojamos į tuo metu jau vykusį Vakarų laisvosios rinkos formavimosi procesą. Taip ir būtų buvę, jei lietuviai būtų tik sėdėję ir laukę. Lietuvos atstovai patys tapo žaidėjais, ir jie turėjo ką nors daryti. Amerikos valdžiai spaudimą darė ir gausi išeivija.
Buvo aktyviai siekiama kontaktų ir su Europos valstybių politikais bei diplomatais. V. Landsbergis Bonoje susitiko su Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininku, viešėjo Švedijos parlamente. Švedijos parlamente į lietuvius žiūrėjo kaip į nesuprantančius, ką daro. Bet švedų parlamentarams buvo įdomu klausyti, ką lietuviai šneka. Ne kartą lietuvių atstovai lankėsi ir Vakarų Vokietijos ambasadoje, Skandinavijos šalių ambasadose. Kartą švedai, danai ir norvegai net padarė jungtinį posėdį. Net latviai bei estai nesuprato atbudusios Lietuvos užmojų, nes jų padėtis dėl gausios rusų mažumos buvo sudėtingesnė ir jie elgėsi daug atsargiau.
Kazimieras Motieka, Zigmas Vaišvila ir Antanas Buračas, lankęsi Niujorke, Užsienio santykių taryboje, pamatė, kad Vakarai Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu nėra gerai nusiteikę. Padėjo aiški ambasadoriaus S. Lozoraičio pozicija jis atsiųsdavo patarimų dėl kai kurių mūsų dokumentų formuluočių. Nepaisant gąsdinimų dėl Lenkijos priešiškumo ir galimų pretenzijų dėl sienų ir teritorijos, ambasadorius S. Lozoraitis buvo vienas iniciatorių, kad atsirastų garsieji laiškai Lenkų intelektualų laiškas bičiuliams lietuviams ir Lietuvos atstovų laiškas bičiuliams lenkams, kuriuose keliama solidarumo idėja, demokratijos, teisingumo, būsimo gyvenimo laisvoje Europoje siekis. Juk lenkai taip pat siekė nepriklausomybės. Ir po jų rinkimų, po demokratinių jėgų inicijuoto apskritojo stalo, lietuviai važiavo į Lenkijos Seimą. Nors vizos buvo gautos SSRS liaudies deputatų vardu, bet praktiškai tai buvo Sąjūdžio delegacija, vykusi Lenkijos Seimo Piliečių klubo kvietimu. Šis klubas vėliau atliko pagrindinį vaidmenį Lenkijos kelyje į demokratiją. Normalizuoti santykius su Lenkija reikėjo, nes buvo aišku, kad siekiant mus pagąsdinti bus mesta lenkų korta (Brazauskas, grįžęs iš Maskvos, klausė, kas mus apgins nuo Lenkijos, kai nebus sovietų armijos.) Netrukus po Kovo 11-osios, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis negalėjo važiuoti į Varšuvą, į Lenkijos Seimą, todėl išsiuntė K. Motieką. Tada į Varšuvą atvažiavo ir ambasadorius S. Lozoraitis. Seimo pirmininkė lietuvių delegacijai įteikė Lenkijos Seimo nutarimą, kur atkurtai Lietuvos nepriklausomybei buvo skirti gražiausi žodžiai. Tai buvo ne tik Lenkijos Seimo, bet ir lenkų visuomenės nuomonė. Varšuvos gatvėse kabėjo plakatai su raginimais rusams išeiti iš Lietuvos, Lietuvos nepriklausomybės sveikinimais. Tai rodė, kad vadinamieji lenkų autonomijų kūrėjai ir rėmėjai, norėję mus Lietuvoje supriešinti, Lenkijoje palaikymo neturėjo, o buvo tik Maskvos satelitai.
Nors susitikimuose su Skandinavijos valstybių ambasadoriais Islandijos atstovo nebuvo, tačiau būtent Islandijos parlamentas pirmas ir pripažino Kovo 11-osios aktą, ir kartu su Kanados parlamentu mūsų nepriklausomybę pripažino kovo 12-ąją. Į Kovo 11-osios aktą JAV Kongresas atsiliepė kovo 22-ąją, priimdamas gana gerą rezoliuciją (palankesnei rezoliucijai pritrūko balsų). Todėl užuot griežtai įpareigoję šalies prezidentą atkurti santykius su Lietuva, suteikė galimybę pačiam spręsti, kaip tai daryti. Ir kitų šalių lyderiai siuntė Lietuvai paramos laiškus: V. Havelas kvietė į Prahą, siūlydamas vesti derybas su Maskva Čekoslovakijoje, Islandija jau antroje metų pusėje pasiūlė tai daryti Reikjavike, Lenkijos premjeras T. Mazovieckis irgi atsiuntė signalą dėl tarpininkavimo, netgi Prancūzijos vyriausybė siūlė M. Gorbačiovui su Lietuva kalbėtis Paryžiuje. Palankią kai kurių Vakarų šalių politikų nuomonę apie Lietuvos nepriklausomybę stabdė jų abejojimas, ar nepriklausomybę paskelbusi Lietuva gebės kontroliuoti savo sienas. Pirmame Baltųjų rūmų atstovo spaudai pranešime dėl Kovo 11-osios buvo pasakyta, kad santūriai palaikoma tai, ką nusprendė teisėtai išrinkti Lietuvos atstovai, bet jau kitą dieną atsirado komentarų, jog JAV dar žiūrės, ar kontroliuojame visą teritoriją.
SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas A. Lukjanovas reikalavo neliesti socializmo, Komunistų partijos, nors daryti savo reformas ir permainas leido. M. Gorbačiovas tada tankais dar negrasino, bet leido suprasti, kad nesutiks, priešinsis. O jau birželio mėnesį M. Gorbačiovas sakė, kad nepriklausomybės neleis, aiškino, kad Vakaruose mūsų niekas neremia. M. Gorbačiovo ideologas A. Jakovlevas beveik susitaikė su tuo, kad mes išeisime iš SSRS. Vadinamasis M. Gorbačiovo išėjimo iš SSRS mechanizmas buvo priimtas balandžio 4 dieną, nors dar 1990 metų sausį atvykęs į Vilnių gelbėti padėties M. Gorbačiovas jau mosavo šio pasiūlymo projektu. Palaukite, sakė, bus įstatymas ir galėsite pagal įstatymą, pagal Konstituciją išeiti. Bet tai buvo apgavystė, nes jame buvo numatytos tokios sąlygos, kad niekada nebūtų pavykę išeiti. Lietuvai tas įstatymas negaliojo, nes sovietai nesuspėjo jo priimti iki mūsų nepriklausomybės paskelbimo, nors įrašė punktą, kad įstatymas įsigalioja anksčiau nei buvo priimtas.
Kovo 12-ąją turėjo prasidėti SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje, kur prezidentu išrinktas M. Gorbačiovas galėjo gauti nežinia kokius įgaliojimus. Esant tokioms aplinkybėms kovo 11-oji buvo optimali diena skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Pagal tuomečius Lietuvos TSR įstatymus antrasis rinkimų turas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuri Sąjūdžiui gavus daugumą rengėsi nepriklausomybės skelbimui, turėjo įvykti po kovo 11-osios. Su Aukščiausiosios Tarybos prezidiumu buvo sutarta, kad antrasis rinkimų turas įvyks anksčiau. Taip dar iki kovo 810 dienomis įvykęs antrasis rinkimų ratas papildė AT deputatų sąstatą, ir jau diena ar dviem anksčiau turėjome visą įteisintą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatų korpusą. Išrinktieji į Aukščiausiąją Tarybą atvažiavo vos suskaičiavus balsus. Kovo 11-oji buvo paskutinė diena, iki kurios turi būti paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, nes buvo numatyta, kad SSRS liaudies deputatų suvažiavimas įvyks kovo 12 dieną tada galėjo būti įteisintas išėjimo iš SSRS įstatymas. Sąjūdžio pergalei rinkimuose padėjo ir tai, kad sovietų kariuomenė jau buvo eliminuota iš rinkimų, t. y. kareiviai negalėjo balsuoti. Juk iki tol visose sovietinėse respublikose šaunieji sovietiniai kareiviai (vykdę okupacinę funkciją) dalyvaudavo rinkimuose: kariniuose daliniuose jie sumesdavo rinkimų biuletenius į atneštas balsadėžes. Dabar, Sąjūdžiui reikalaujant, per specialų įstatymą dėl būsimosios pilietybės balsuoti galėjo tik nuolatiniai gyventojai, prilyginti piliečiams, ir todėl nei turistai, nei kareiviai, atvykę iš kitur ir atliekantys tarnybą, tokios teisės neturėjo. Sovietinė (iki Kovo 11-osios) Aukščiausioji Taryba priešinosi šiai nuostatai, tačiau per atkurtą Demokratų partiją buvo paskelbta, kad bus renkami parašai referendumui ir ši spaudimo priemonė paveikė Lietuvos TSR AT.
Kovo 11-ąją reikėjo ne tik paskelbti nepriklausomybę, bet ir priimti daug kitų svarbių teisės aktų, užtikrinančių valstybingumo idėjos tęstinumą su prieškario Lietuva ir Vasario 16-osios aktu bei sudaryti teisinį pagrindą tolesniems valstybės kūrimo veiksmams. Reikėjo labai apgalvotai vykdyti teisiškai motyvuotas procedūras, kad Maskva negalėtų teisiškai prisikabinti. Ruošdami įstatyminę bazę nepriklausomybės paskelbimui, Lietuvos AT Sąjūdžio deputatai (ne komunistų partijai atstovaujantieji) viską kruopščiai aptarė su Vakarų šalių specialistais. Konsultacijoms buvo nusiųsti atstovai į Paryžių, pas Konstitucinio Teismo pirmininką, siekiant išsiaiškinti, kaip jis žiūrėtų į Laikiną pagrindinį įstatymą, kuris turėjo tapti lyg ir šalies Konstitucija, kai LTSR, o vėliau trumpam atstatytos 1938 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos veikimas būtų sustabdytas. Pokalbyje dalyvavo ir Prancūzijos lietuvių bendruomenė pirmininkas Ričardas Bačkis, vėliau tapęs ambasadoriumi Prancūzijoje. Teismo pirmininkas neįžvelgė jokių teisinių klaidų mūsų kelyje. Be to, buvo tariamasi ir su keturiais JAV kongresmenais. Jie, maskuodami savo atvykimo tikslą, teigė, kad vieno jų protėviai yra kilę iš Lietuvos ir jis nori susitikti su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Visa tai vyko kovo 11-osios išvakarėse. Darbas kovo 11-osios išvakarėse vyko dieną ir naktį, o kartu pagal galimybes buvo žvalgomasi, kokia galėtų būti užsienio šalių, o visų pirma didžiųjų valstybių, nuomonė. Vis dėlto Lietuvą lydėjo sėkmė. Juk aplinkybės nei Rytuose, nei Vakaruose nebuvo palankios Lietuvos nepriklausomybei. Laimėjome, nes mūsų žingsniai buvo valingi ir teisiškai motyvuoti. Tai darė labai gerą poveikį ne tik užsienio politikams, bet ir užsienio žurnalistams, apžvalgininkams, stebėjusiems Lietuvos išsivaduojamąjį judėjimą nuo pat Sąjūdžio atsiradimo.
Paskelbus Lietuvą nepriklausoma valstybe buvo keista, kad kita valstybė (SSRS) priiminėja įstatymą, kaip mes galėtume atsiskirti, ir tas mūsų jau nebelietė. Be to, Liaudies deputatų suvažiavime labai padėjo Rusijos demokratai. 1990 metų birželio pradžioje įvyko visiškai slaptas susitikimas V. Landsbergio susitikimas su Borisu Jelcinu. V. Landsbergis klausė, kaip demokratinė Rusija žiūrės, jeigu sovietų armija naudos smurtą ar panašias priemones. Vėliau vasarą, Baltijos valstybių tarybai posėdžiaujant Jūrmaloje, buvo pakviestas ir B. Jelcinas. Bendrame posėdyje buvo parengtas keturių vadovų susitikimo komunikatas, susitariant rengti dvišales sutartis su Rusija. B. Jelcinas nuosekliai ir sąžiningai laikėsi susitarimų.
Bet priekyje mūsų išbandymų dar laukė Sausio 13-osios agresija...
© 2010 XXI amžius
|