Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ir kovojom visi: kas kardu, kas daina, kas kentėjimu

Dail. Zenono Nistelio litografija „Vytis“ pagal dail. Jono Burbos pašto ženklą „Stilizuotas Vytis“ 1940 m. kovo 15 d.

Kardais mojavome kaip paukščiai, skrisdami į laisvę. Ir ko daugiau – kardų ar plūgų nukalta dėl tavęs, Tėvyne? Kančios martenuose lydėsi likimo plienas mūsų Lietuvos – jos tėvas knygnešys, jos vyras savanoris, sūnus jos – sakalas žaliuos miškuos. Jos kapuose ilsis svetimųjų kaulai – priešai atsigulė šalia ir laukia teismo paskutinio, o brolių kapai toli toli laukia amžino susitikimo. Ir jei kardų žvangesy, mūsų laisve, esi – mes į kovą išeisim lig vieno. Ir kovosim visi: kelsis laisva tauta nepriklausomoj valstybėj. O laisvei reikia žmonėms pribręsti. Laisvė – laimės sąlyga, nes laimė – laisvės tikslas. Žmogų laisvą padaro pažinta tiesa – Laisvė tarnauja, prievarta viešpatauja. Vidinė laisvė ir išorinė nepriklausomybė. Laisvė ir nepriklausomybė – tai tauta ir valstybė. Pirmoji – prigimtinė, antroji – politinė. Laisvė ir atsakomybė turi būti neišskiriamos. Laisvei būtinas teisingumas. Laisve naudojasi ne tik geri, bet ir labai blogi žmonės. Laisvė yra gėris. Kartu ir visokio blogio sąlyga. Nes laisvės supratimas deterministinis ir anarchinis. Laisvė yra motina ir visų dorybių, ir mūsų ydų. Laisvė sąlygojo angelų ir žmonių nupuolimą. Vidinės laisvės sujungti žmonės – viena, o išorine prievarta – kita. Teisė į savo laisvės dalį valstybėje. Politinė laisvė – kai Dievo ir žmogaus žodis laisvi. Kuri kita valstybė pasaulyje turi savo herbe žmogų? Lietuvos herbas – nugalėto blogio slibino krauju pasruvęs laukas. Tuo lauku ant balto žirgo joja šv. Jurgis. Nė vienos dėmės ant balto žirgo, nė vienos dėmės ant sidabrinių raitelio šarvų. O Vilniaus – Lietuvos sostinės – herbe Kristoforas neša per upę į kitą krantą Šv. Kūdikį – žmogus neša savo Dievą. Ir Kauno herbe – gyvulys, iškėlęs tarp ragų kryžių. Trys ereliai – vokiečių, lenkų ir rusų – kovėsi dėl Lietuvos pavergimo. Lietuva niekam neskelbė kardu Evangelijos ir neieškojo kolonijų. Ne stabus, bet Kūrėjo jėgą gamtoje garbino lietuviai senovėje – Perkūną, ugnį. Lietuviškas žodis svetimųjų vergijoje rusėjo maldaknygėse. Pirmiausia lietuviai kovojo dėl žodžio laisvės, o tik paskui – dėl politinės. Lietuva – kryžkelė Rytų – Vakarų kultūrų, slavų – germanų tautų, protestantų – pravoslavų religijų. Lietuvos geografija – tarp Rytų ir Vakarų – didelių žiaurių valstybių. Bet ateikite į svečius pas mus, pasaulio visos vėliavos! Lietuviams reikėjo kovoti ne su gamtos stichijomis, bet su socialinėmis ir politinėmis. Bijojo seserys atpažinti žuvusių brolių. Lavonus stebėjo budrios akys. Pavergėjų akys. Kameros metrai virto kilometrais. Įsirišome motinos skarelėn gimtosios žemės žiupsnį… Bet neišardomų šeimų maža Lietuva prisikėlė iš milžinų jungo. Suirusių šeimų Romos imperija žlugo. Cezarį nužudė jo neteisėtas sūnus.

Pasitinkame Kovo 11-osios dvidešimtmetį

Lietuva švenčia 20-ąsias valstybės atkūrimo metines – 1990 m. kovo 11-ąją naujai išrinkta Lietuvos „TSR“ Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Respubliką. Tai nebuvo toks paprastas kelias, kaip dabar būtų galima pagalvoti. Reikėjo daug pastangų, kad kovo 11-oji taptų Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Įsisiūbavus Sąjūdžiui, Lietuvos žmonės neabejojo, jog nepriklausomybė bus paskelbta, nes Sąjūdis Aukščiausiojoje Taryboje gavo daugumą, o ir komunistų atstovai, matydami tautos norą, negalėjo priešintis nepriklausomybės skelbimui, nors ir bandė įtraukti tautą į ilgus ir beprasmius ginčus. Dar vasarį A. M. Brazauskas sakė, kad be sovietinės kariuomenės Lietuva bus nesaugi, o kitame susitikime žadėjo Nobelio premiją tam, kuris pasiūlys, kaip paskelbti nepriklausomybę.

Teisingumas – nepriklausomybės sąlyga

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Lietuvoje ir užsienio valstybėse, kur gyvena mūsų tautiečiai, iškiliai minimos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-osios metinės. Šiam svarbiam įvykiui prisiminti dar gerokai prieš Kovo 11-ąją prasidėjo šventiniai renginiai. Be abejo, tokios iškilmės neįsivaizduojamos be pagrindinių istorinių akimirkų liudytojų – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų, prieš 20 metų vėlyvą kovo 11-osios vakarą pasirašiusių Nepriklausomos valstybės Atstatymo aktą. Tačiau ne visi Kovo 11-osios akto signatarai su pakilia nuotaika pasitinka šią šventę. Nuo Suvalkijos krašto anuomet išrinktas parlamentaras Algirdas Endriukaitis neseniai pareiškė nedalyvausiąs iškilmingame Seimo posėdyje ir kituose oficialiuose renginiuose, kuriuos organizuos valdžios institucijos. Kodėl patyręs valstybės bei visuomenės veikėjas nusprendė būtent taip, atsakymą sužinosime iš paties signataro.