Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Apie katalikų ir protestantų dialogą

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Valteris Kasperis su Anglikonų Bažnyčios vadovu arkivyskupu Rovanu Viljamsu

Hermeneutika ir etikos klausimai

Artėjantis popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Romos liuteronų bendruomenės maldos namus skatina apsvarstyti vadinamojo Vakarų ekumenizmo, tai yra katalikų santykių su protestantais, padėtį. Vasario 8–10 dienomis Romoje vyko tarptautinis simpoziumas, kurį surengė Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Susitikime aptarta šios Šventojo Sosto dikasterijos, koordinuojančios Katalikų Bažnyčios ekumeninį bendradarbiavimą, vadovo kardinolo Valterio Kasperio neseniai publikuota knyga „Vaisių derliaus rinkimas“, kurioje pateikti pastarojo 40 metų dialogo su anglikonais, liuteronais, metodistais ir reformatais vertinimai. (Šios keturios „tradicinio protestantizmo“ konfesijos išsirutuliojo Reformacijos sąjūdyje, prasidėjusiame XVI amžiuje.)

Romos liuteronai laukia Popiežiaus apsilankymo

Mindaugas BUIKA

Romos evangelikų liuteronų bažnyčia

Viltinga Gavėnios nuotaika

Nedidelė Romos evangelikų liuteronų bendruomenė su džiaugsmu ir viltimi laukia popiežiaus Benedikto XVI apsilankymo jų šventovėje. Vizitas su ekumeninėmis pamaldomis Šventojo Tėvo gimtąja vokiečių kalba turėtų įvykti ateinantį sekmadienį, kovo 14 dieną. Susitikime dalyvaus vienas pagrindinių jo organizatorių – Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, kuris įvairiais renginiais ir publikacijomis rodo iniciatyvas paminėti katalikų ir protestantų ekumeninio bendradarbiavimo 40-ąsias metines.

Teisingumas – nepriklausomybės sąlyga

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Lietuvoje ir užsienio valstybėse, kur gyvena mūsų tautiečiai, iškiliai minimos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-osios metinės. Šiam svarbiam įvykiui prisiminti dar gerokai prieš Kovo 11-ąją prasidėjo šventiniai renginiai. Be abejo, tokios iškilmės neįsivaizduojamos be pagrindinių istorinių akimirkų liudytojų – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų, prieš 20 metų vėlyvą kovo 11-osios vakarą pasirašiusių Nepriklausomos valstybės Atstatymo aktą. Tačiau ne visi Kovo 11-osios akto signatarai su pakilia nuotaika pasitinka šią šventę. Nuo Suvalkijos krašto anuomet išrinktas parlamentaras Algirdas Endriukaitis neseniai pareiškė nedalyvausiąs iškilmingame Seimo posėdyje ir kituose oficialiuose renginiuose, kuriuos organizuos valdžios institucijos. Kodėl patyręs valstybės bei visuomenės veikėjas nusprendė būtent taip, atsakymą sužinosime iš paties signataro.

Pasitinkame Kovo 11-osios dvidešimtmetį

Lietuva švenčia 20-ąsias valstybės atkūrimo metines – 1990 m. kovo 11-ąją naujai išrinkta Lietuvos „TSR“ Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Respubliką. Tai nebuvo toks paprastas kelias, kaip dabar būtų galima pagalvoti. Reikėjo daug pastangų, kad kovo 11-oji taptų Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Įsisiūbavus Sąjūdžiui, Lietuvos žmonės neabejojo, jog nepriklausomybė bus paskelbta, nes Sąjūdis Aukščiausiojoje Taryboje gavo daugumą, o ir komunistų atstovai, matydami tautos norą, negalėjo priešintis nepriklausomybės skelbimui, nors ir bandė įtraukti tautą į ilgus ir beprasmius ginčus. Dar vasarį A. M. Brazauskas sakė, kad be sovietinės kariuomenės Lietuva bus nesaugi, o kitame susitikime žadėjo Nobelio premiją tam, kuris pasiūlys, kaip paskelbti nepriklausomybę.

„Avarijos atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną“

Gintaras Visockas

Iš kairės: ekologinės bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys, Baltarusijos profesorius, dr. Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės „Ekozaščita“ koordinatorius Andrejus Ožarovskis

Praėjusią savaitę naujienų agentūroje ELTA buvo surengta spaudos konferencija, kurioje kalbėta apie pavojus, kurie iškils Lietuvai, jei Baltarusija Astravo rajone pastatys atominę elektrinę. Konferencijoje dalyvavo žinomas Baltarusijos profesorius, technikos mokslų daktaras Georgijus Lepinas, aktyviai prisidėjęs likviduojant Černobylio avarijos padarinius, Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ vadovė Irina Suchi ir atominės fizikos inžinierius iš Rusijos, tarptautinės grupės „Ekozaščita“ koordinatorius Andrejus Ožarovskis. Konferencijoje kalbėjo Seimo narys Gintaras Songaila bei ekologinės bendrijos „Atgaja“ pirmininkas, Žaliųjų partijos iniciatyvinės grupės narys Saulius Pikšrys.

Apkabinkime Lietuvą tikėjimu, meile ir viltimi

Stasys POVILAITIS

Mons. Vytautas Grigaravičius ir gydytoja Aurelija Davydavičienė skaito laiškų albumą Eugenijaus Kupriščenkos nuotrauka

2009 m. pradžioje, įsibėgėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginiams, į juos įsijungė ir VšĮ Sveikatos centro „Amžinoji sandora“ medikai. Centro vadovė, gydytoja Aurelija Davydavičienė bei „Sandoros“ sveikatos klubo nariai Giedrius Kalninis, Saida Navickaitė, Ernesta Jurkutė, Zita Bladikienė, Andrius Jankauskas, Irmantė Žilinskienė, Jūratė Šakalienė ir Renatas Raudeliūnas paskelbė pozityvios minties pilietinę akciją „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai“, kuri turėtų vienyti Lietuvos žmones, kad jie savo tikėjimu, viltimi ir meile uždegtų bei padrąsintų šalia esančius, primintų amžinųjų dvasinių vertybių ir idealų svarbą žmogaus ir visuomenės gyvenime ir įrodytų, kad ne tik Žalgirio mūšyje, Baltijos kelyje ar Sausio 13-ąją, bet ir kasdieniame gyvenime galime būti vieningi, patriotiški ir stiprūs.

Akvarelėse – nykstantis ir naikinamas kultūrinis paveldas

Vytautas Žeimantas

Dailininko Romano Borisovo akvarelėse – Karaliaučiaus (Kaliningrado) Katedros griuvėsiai

Berlyne, Sankt Peterburge, Malborke, Lemonte...

Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, veikia klaipėdiškio dailininko Romano Borisovo naujausių architektūrinių akvarelių paroda. Žinomo menininko darbštumas ir kūrybiškumas stebina – atrodo visai neseniai vyko jo kelios parodos Vilniuje, vėliau – Berlyne ir Sankt Peterburge, Malborke (Lenkija) ir Lemonte (JAV), Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Ir štai vilniečiai vėl gali susipažinti su unikaliais R. Borisovo darbais. Šį kartą parodoje kelios temos: senasis Vilnius, nykstanti ir naikinama Mažoji Lietuva ir marinistinė. Dėmesys jūrai nestebina – juk R. Borisovas yra ir aktyvus buriuotojas, neseniai dalyvavęs lietuvių buriuotojų žygyje aplink pasaulį, skirtame Lietuvos tūkstantmečiui. Jis buvo įguloje, kuri jachta perplaukė Indijos vandenyną – nuo Pietų Afrikos iki Australijos. Dailininkas ne tik buriavo, bet laisvalaikiu liejo akvareles.

Praeities neužgožė dulkės

Bronius VERTELKA

Kalba Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas

Antrąją pavasario dieną Panevėžio kraštotyros muziejaus filiale Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje vyko parodos „Vyčio apygardai – 65“ pristatymas. Vyr. muziejininkė Elena Markuckytė susirinkusiems perskaitė Seimo narės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės laišką-padėką parodos organizatoriams už darbus, kad „sovietmetį klastotas partizaninio karo laikotarpis atsivertų tiesa“.

Iš praeities

Jonas Kačerauskas

Paminklas-kryžius 1945-1955 metų rezistentų kapavietėje Gerkiškių kalne, Biržų rajone

Atmintyje nuolat iškyla karo ir pokario metai: ryžto, baimės, sklidinos siaubo dienos ir naktys, patrankų salvių gausmas, vakarais gaisrų nušviesto fronto padangė, aplinkui liepsnojančios sodybos, kulkosvaidžių tratėjimas, miestų, miestelių aikštėse išniekintų partizanų kūnai...

Sekmadienis. Grįždamas iš Pabiržės bažnyčios nutariau užsukti į Gerkiškių kalną. Minu dviratį, bet neilgai. Priešais stiprus vėjas, prieškalnė, kaitri 2009 metų rugpjūčio saulė greit įveikė aštuoniasdešimtmečio jėgas. Nulipau nuo dviračio ir varaus. Prieš mane vingiuoja upė Tatula, tiltas, už jo – stulpas su rodykle į kairę ir užrašas: „1945–1955 m. rezistentų kapavietė“.

Valstybės kelias

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Kovo 11-ąją sukanka dvidešimt metų nuo tos istorinės dienos, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kaip parodė tolimesni įvykiai, tai buvo savalaikis sprendimas, nors ir teko patirti nelengvų išbandymų. Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta valstybe, prasidėjo žemės reforma, kūrėsi valdžios struktūros, sava kariuomenė. Tad 1992 metų pabaigose prasidėjusi komunistinių jėgų restauracija buvo tarsi smūgis į paširdžius jaunai valstybei. Tai, kas tada vyko Lietuvoje, priminė Siciliją ar Lotynų Amerikos pakraščių valstybes. 1992–1996 metais komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių sukurti klanai veikė kartu, grobstė valstybės turtą, sukčiavo, kūrė komercinius bankus ir finansines piramides, žlugo daugybė korumpuotų klanų užvaldytų įmonių, o tūkstančiai darbuotojų tapo bedarbiais. Komunistų ir kriminalinių nusikaltėlių aljansas mūsų kraštui didžiulę žalą padarė ir po 2000 metų, kai vėl prasidėjo didžiulės aferos, valstybinio turto grobstymas, kūrėsi galingos monopolijos. Tačiau per paskutinius kelerius metus Lietuvoje kuriasi pilietinės visuomenės židiniai, į visuomeninę veiklą aktyvai įsitraukia ir pažangių permainų siekia vis daugiau kultūros ir meno veikėjų, profsąjungų aktyvistų, jaunimo atstovų. Lietuvos viešajame gyvenime, krikščioniškų vertybių skleidime vis aktyviau dalyvauja Katalikų Bažnyčios dvasininkai.